|
Ir tai yra teisinga!
Matyk, tik tai aš radau:
Dievas padarė žmones tiesius,
Bet jie patys ieško apgaulių.
Koh
7, 29
Sakoma, jog pasaulis keičiasi. Kažin, ar taip teigiantys pagalvoja, ką sako. Ekleziastas sako: Kas įvyko, tas vėl įvyks: nieko naujo nėra po saule (Koh 1,9). Ko gero, abu teiginiai teisingi.
Sveikatos ministro pavaduotojas neseniai paskelbė, jog neturtingieji valgo pigų maistą, o turtingieji egzotiškus Stiklių restorano patiekalus, ir tai yra teisinga. Todėl, vadovaujantis šiuo dėsniu, kurį sukūrė ministerijos strategai ir maloniai padovanojo tautai, nuo šiol pigūs vaistai bus vargšams, o brangūs, egzotiški, tirpstantys burnoje, turtuoliams. Ir tai yra teisinga, sako sveikatos apsaugos viceministras Rimantas Šaldžius.
Ta proga dera prisiminti, ką šiuo ir kitais klausimais skelbė daktaras Jozefas Gebelsas, Trečiojo reicho propagandos ministras. Jo formulė šiuo klausimu lakoniška: Kiekvienam savo! Paprasta ir aišku.
O kodėl gi ne? paklausime ir mes. Kam tas visas triukšmas, kam tas puritoniškas kaltinimas cinizmu? Žiūrėkime į gyvenimą blaiviai, realiai ir racionaliai. Egzistuoja varguoliai? taip, egzistuoja. Turtuoliai klesti? taip, klesti. Ir tai yra teisinga, pasakytų viceministras. O kaip kitaip? Taip jau davė Dievas varguolius ir turtuolius. Tad ir murmėti nėra ko. Juk ir Premjeras aiškiai pasakė, jog tokiame viceministro pareiškime nemato jokio cinizmo. Premjero požiūris į gyvenimą taip pat blaivus, realus ir racionalus.
Kas ir būtų, jeigu Sveikatos apsaugos ministerija, sumaniusi pakeisti vaistų kompensavimo tvarką, privalėtų atsiklausti kiekvieno ligonio! Ministras, sumanęs įamžinti savo, kaip blaiviausio ir racionaliausio vaistų kainų reformatoriaus vardą, per visą kadenciją tik tuo ir užsiimtų, kad klausytų pacientų pretenzijų. Per dieną nusikamavusiam nė į Kauną po darbo važiuoti nesinorėtų, tektų buto Vilniuje ieškotis, o juk už rinkėjų pinigus. Negerai!
Jeigu gerai pagalvoji, tai blaivumas, realumas ir racionalumas čia pat duoda atsakymą, kas dėl to kaltas ogi patys rinkėjai. Na, ir kam jie prasimanė visą tą šurmulį (kaip pasakytų Premjeras), tą nereikalingą galvos skausmą? Jeigu anos Vyriausybės nustatytos vaistų kainos buvo geros, tai kam reikėjo balsuoti už Uspaskichą ir jo niekdarių komandą? O gal jau pamiršome, kad sveikatos apsaugos ministras yra Uspaskicho statytinis? Jeigu pamiršome, tai dabar pati geriausia proga pasikrapštyti pakaušius ir prisiminti, va taip!
Mieli ir gerbiami rinkėjai! Ar tamstoms dar neaišku, kad kiekvieni rinkimai atneša vis naujų negandų? Balsavome už socialdemokratus, o ką gavome? Ogi špygą netaukuotą! Kaip teikėsi pasakyti pats Premjeras, prieš rinkimus galima tauzyti viską, kas tik ant seilės užeina, o po rinkimų kieno galia, to ir valia! Darbiečių lyderis prižadėjo visokių gėrybių ir paliko tautą tenkintis ledų porcijomis ir panašiais patiekalais. Vienintelis Šustauskas ištesėjo rinkiminius pažadus paskerdė jautį ir visus norinčius sočiai privaišino (gaila, kad tik vieną kartą).
Taigi pasaulis yra teisingas. Pagalvoję galime rasti ir daugiau analogijų, patvirtinančių viceministro ir Premjero išmintį:
Neturtingas gali tenkintis tik viena žmona, o turtingas gali išlaikyti dar ir meilužę, o gal ir dvi ar tris. Ir tai yra teisinga. Neturtingas gali pavogti nebent kaimyno vištą, o turtingas milijoną. Ir tai yra teisinga. Varguolis gali už vištą sėsti į kalėjimą, o milijoną pavogęs turtuolis išsipirkti solidžiais kyšiais ir juoktis iš teisingumo. Ir tai yra teisinga. Neturtingas gali tenkintis skurdžiu atlyginimu, o turtingas darbdavys džiaugtis nuo darbininko nusuktais pinigais. Ir tai yra teisinga. Neturtingas privalo laikytis įstatymų, o turtingas gali juos užsakyti pagal savo norą. Ir tai yra teisinga. Neturtingieji gali rinkti turtinguosius į Seimą, o turtingieji gali būti renkami neturtingųjų. Ir tai yra teisinga.
Daugiau analogijų nebevardysime ir taip aišku, jog pasaulio tvarka yra teisinga pagal viceministrą, merą ir premjerą.
Ir kas iš to? Skaitytojas, be abejo, jau suprato, kad visa, kas čia parašyta, yra juokas pro ašaras. Kalbant rimtai, derėtų pripažinti, jog teisę įvesti šią naują tvarką mes, rinkėjai, laisvu savo pasirinkimu delegavome savo išrinkiesiems. Bažnyčia mus moko, jog kiekviena valdžia yra Dievo duota. Kiek kitais žodžiais tą patį sakė Markas Tvenas: kiekviena tauta turi tokią valdžią, kokios yra verta. Taigi išsirinkome Barabus pagal savo išmanymą ir supratimą, tad ir džiaukimės jais. Ir tai yra teisinga, anot viceministro, mero ir Premjero!
Kaip atspėti, kas taps meru, kas premjeru, kas ministru, o kas patarėju, jau ne mūsų nosiai, gerbiamieji! Tai yra pasitikėjimo dalykas, o jo mūsų išrinktieji niekaip nenori užsitarnauti. Taip jau atsitinka, kad per rinkimus visi save giria, kas tik netingi, o po rinkimų, žiūrėk, ir ministrai kažkokie nematyti, ir Seimo narių kaip pilypų iš kanapių pridygę, kurie kartais apie valstybės reikalus nušneka nei į tvorą, nei į mietą. O ir gyvenimas pasidaręs tarsi ir ne geresnis, negu prieš tai buvęs. Kažkieno bloga akis bus nužiūrėjusi mūsų tėviškėlę, ir gana.
Ką mes iki šiol turėjome?
Nusikratę okupanto jungo, patikėjome savo gerais norais ir geidėme laisvės, būdami įsitikinę, jog, tapę laisvi, tai jau sugebėsime būti laimingi. Tačiau gyvenimo tikrovė žiauri, pasirodė, jog norint protingai tvarkyti savo gyvenimą, vien gerų norų nepakanka, dar reikia ir išmanymo, ir geros valios. O geros valios neturėjo nei vakarykštis okupantas, nei visi, kas tik skelbėsi mūsų geradariais, globėjais ir gelbėtojais. Atvirkščiai jie visi tik ir taikėsi prisikimšti kišenes. Visų pirštai į save lenkti (ir tai yra teisinga, tiesa?).
O ko galime tikėtis artimesnėje ar tolimesnėje ateityje?
Blaiviai ir realiai viską apsvarsčius, tenka pripažinti, kad ne kažin ko. Nieko nebus iš mūsų romantiškų svajonių susirasti naujus gelbėtojus ir globėjus, naujus tautos mylėtojus, geranoriškus ministrus, merus ir premjerus. Pats blaiviausias ir realiausias požiūris į gyvenimą yra pareikštas Vilniaus mero traktate viskas moralu, kas duoda naudą jos gavėjui. Ir tai yra teisinga, anot viceministro, mero ir premjero.
Taigi pats laikas ateiti į protą ir pradėti gyventi savo protu. Priešingu atveju mums teks kaip žydų tautai klajoti keturiasdešimt metų po savo prigimties dykumas ir guostis, kad trečioje kartoje pagaliau būsime nusikratę visų šiandienos negandų užsispyrimo, tingumo, kvailumo ir nenoro nei blaiviai apsvarstyti savo būties svarbiausius reikalus, nei patiems tvarkyti savo gyvenimą. Proto iš nieko nepasiskolinsi kaip druskos iš kaimynės, teks sulaukti tokių laikų, kai išmoksime teisingai suvokti, kas yra verti būti mūsų patikėtiniais, ir balsuosime ne už tuos, kuriuos mylime dėl jų gražių akių ir pažadų, o už tuos, kuriuos iš tikrųjų verta rinktis. Palūkėkim, pakentėkim, penkiolika metų jau praėjo, liko ne tiek jau ir daug.
Jonas Kazimieras Burdulis
Juozas Grevelda
© 2005 "XXI amžius"
|