Atnaujintas 2005 rugpjūčio 17 d.
Nr.60
(1361)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Visas gyvenimas – Lietuvos švietimui

Zigmo Kuzmickio bibliotekos muziejaus įkūrimo
10-mečio proga

Zigmas Kuzmickis

Zigmas Kuzmickis išvarė plačią vagą Lietuvos kultūroje. Visą savo kūrybinės veiklos laikotarpį jis paskyrė Lietuvos švietimui: jaunimui auklėti ir mokyti. Dar jaunystėje pamėgęs kalbos ir literatūros mokslus, jiems skyrė visą gyvenimą. Daugiau kaip 50 metų jis dirbo mokytoju bei dėstytoju.

Z.Kuzmickis gimė 1898 m. kovo 10 d. Rembovo kaime, Plocko gubernijoje (Lenkija), mokytojo šeimoje. 1905 metais, tėvams grįžus į Lietuvą, Zigmas lankė Kunigiškių pradžios mokyklą. 1912-1915 metais mokėsi Šiaulių gimnazijoje, kuri, prasidėjus karui, buvo evakuota į Voronežą. Ten Z.Kuzmickis baigė gimnaziją ir grįžo į Lietuvą. 1919 metais įstojo į Lietuvos kariuomenę ir dirbo raštininku vertėju. 1922 metais buvo paleistas iš kariuomenės, nes pradėjo studijas Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete.

1923-1927 metais buvo „Lietuvos“ redakcijos narys, 1924-1933 metais „Aušros“ gimnazijos XI kategorijos mokytojas, 1933-1937 metais Švietimo ministerijos aukštesniųjų ir vidurinių mokyklų XIII kategorijos inspektorius, 1939-1941 metais Vilniaus V gimnazijos direktorius, 1941-1943 metais Kauno VIII gimnazijos („Saulės“) direktorius, vėliau – Kauno IX gimnazijos (dabar jėzuitų) direktorius.

1920-1921 metais Z.Kuzmickis mokėsi Jono Jablonskio lietuvių kalbos kursuose ir, juos baigęs, pasirinko lietuvių kalbos mokytojo specialybę. Kartu 1928 metais baigė Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. Dar studijuodamas jis pradėjo dėstyti lietuvių kalbą ir literatūrą, rusų kalbą, logiką ir psichologiją Kauno vidurinėse mokyklose. Ypač daug dėmesio skyrė lietuvių kalbos norminimui.

Reikšmingiausias Z.Kuzmickio darbas – „Lietuvių literatūra“ (5 d.), parašyta 1932-1934 metais. Tai kruopščiai parengta pirmoji lietuvių literatūros istorija, kurioje, pradedant lietuvių tautosaka, nuosekliai išdėstyta lietuvių literatūros raida, apimanti laikotarpį nuo pirmosios lietuviškos knygos iki 1934 metų. Savo knygose autorius sugeba meistriškai uždegti meilę literatūrai, kalbai, jos grožiui. Dirbdamas pedagoginį darbą ir pasigedęs lietuvių kalbos ir literatūros vadovėlių, 1930 metais išleidžia „Lietuvių kalbos sintaksę“, o 1933 metais – „Lietuvių kalbos gramatiką“. 1932 metais Z.Kuzmickis parengė „Lietuvių skaitymus“, 1937 metais – „Mokyklos skaitymus“. Kartu su J.Talmantu ir A.Kalniumi 1938 metais parengė „Lietuvių kalbos rašybos vadovėlį“. Z.Kuzmickio parengti darbai – tai išskirtinis reiškinys lietuvių literatūros istorijoje. Šimtai Z.Kuzmickio mokinių yra pasklidę po visą Lietuvą, daugelis jų ir dabar nuoširdžiai prisimena jo lietuvių kalbos ir literatūros pamokas gimnazijos klasėse ir universiteto auditorijose.

Z.Kuzmickis daug rašė spaudoje lietuvių literatūros istorijos, kalbos, pedagogikos, dėstymo metodikos ir didaktikos klausimais (“Švietimo darbas“ ir kitur).

Būdamas geras kalbos ir literatūros žinovas, Z.Kuzmickis dirbo ir literatūrinį darbą: 1926-1928 metais redagavo dienraščio „Lietuva“ priedą „Iliustruotoji Lietuva“, almanachą „Gubos“ (1927 m.). „Iliustruotoje Lietuvoje“ išspausdino savo kūrybos vaizdelių, humoreskų.

Pokario Lietuvoje tuometis Kauno universiteto Filologijos fakulteto dekanas A.Venclova savo buvusį „Aušros“ gimnazijos bendradarbį, o vėliau inspektorių Z.Kuzmickį, kuris prieškariu nesupeikė jo, bolševikuojančio mokytojo ir rašytojo, pamokų, pakvietė čia dėstyti literatūros istorijos. Kaip manoma, taip Z.Kuzmickis išsigelbėjo nuo tremties. 1948 metais Z.Kuzmickis išleido „Skaitymų knygą suaugusiems“ (kartu su J.Povilioniu), taip pat išvertė V.Bielinskio „Rinktinius raštus“.

Nuo 1951 metų, dėstydamas Kauno politechnikos institute (dabar Kauno technologijos universitetas), parašė straipsnių apie J.Jablonskį (“Kalbotyra“, 1963, t. 5), apie P.Vaičaitį (“Literatūra“, 1963-1966, t. 5, 9) ir kitais lietuvių literatūros bei kultūros istorijos klausimais.

Kauno technologijos universitetas Z.Kuzmickio gimimo 100-ųjų metinių proga išleido rodyklę „Z.Kuzmickio bibliografija 1921-1997 m.“. Joje išvardyti 27 Z.Kuzmickio kūriniai, 52 straipsniai apie Z.Kuzmickį ir 27 Z.Kuzmickio slapyvardžiai ir slapyraidžiai. Vertingas indėlis į lietuvių literatūros istoriją yra jo kandidatinė disertacija filologijos mokslų kandidato laipsniui gauti – tai darbas apie P.Vaičaičio kūrybą.

Per savo aktyvios veiklos laikotarpį Z.Kuzmickis atliko didelį kultūrinį darbą. Jis yra skaitęs visuomenei daug paskaitų: literatūros, etikos, estetikos ir kitomis temomis, taip pat ir per radiją.

Z.Kuzmickis vaikystę praleido Rytų Lietuvoje, dabartiniame Anykščių rajone, netoli Svėdasų esančiame Kunigiškių kaime, kuris ribojosi su Malaišiais – Juozo Tumo-Vaižganto tėviške. Čia, Vaižganto žemėje, jis išsiugdė aukštaičiui būdingus charakterio bruožus: nuoširdumą, tiesumą, humoro jausmą, optimizmą, toleranciją, tėvynės meilę, valingumą, ryžtingumą ir meilę grožiui. Šiuos bruožus Z.Kuzmickis stengėsi įskiepyti ir savo auklėtiniams.

Z.Kuzmickis yra parašęs daug eilėraščių ir pasakėčių. Šiais metais rengiamasi išleisti Z.Kuzmickio eiliuotos kūrybos rinktinę.

Z.Kuzmickio muziejų lanko moksleiviai, miesto visuomenė, todėl, įvertinant jo nuopelnus Lietuvos kultūrai ir švietimui, norėtųsi pateikti daugiau eksponatų apie šią asmenybę.

Petras MARCINKEVIČIUS,
Z.Kuzmickio bibliotekos muziejaus vedėjas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija