|
Laisvės kovos tautos stiprybė ir garbė
Prof. Ona VOVERIENĖ
Tokia mintis eina per visą prof. Juozo Vytauto Uzdilos knygą Sunkūs ir viltingi metai (V., 2003), išleistą knygų cikle Lietuvių tauta.
Tai Šeštokų krašto istorija, apimanti šio krašto tragiškiausią, sudėtingiausią ir prieštaringiausią laikotarpį 1940-1952 metus.
Gerai, kad knygos autorius dar suspėjo nušviesti gimtojo krašto sunkių ir viltingų metų istoriją, kol dar gyvi jos liudytojai (Juozas Vytautas Uzdila. Sunkūs ir viltingi metai. V., 2003. P.9) ir atliko savo krašto sūnaus intelektualo pareigą, įamžinęs šviesiausius savo krašto žmones, paskutiniąją tautos idealistų kartą, pareigą savo valstybei ir atsakomybę už savo tautos likimą. Nedaug šiandien turime intelektualų, jaučiančių pareigą savo gimtinei, savo valstybei ir savo Tautai.
Knygoje mokslininkas, profesorius, habilituotas daktaras liko ištikimas sau rašydamas knygą panaudojo mokslinį fenomenologinį metodą. Kaip aiškina pats prof. J.V.Uzdila, jo prasmė tokia: istorija negali būti atkurta, o tai, kas vyko praeityje, gali būti tik interpretuota, prisikasant iki reiškinio, kuris vadinamas fenomenu, esmės. Toji fenomeno esmė tai ne visa akimi gerai matoma įvykių grandinė, o vidinės arba sąmonės vaizdas (ten pat, p. 10).
Todėl ir knygoje įvykiai argumentuojami kelių liudytojų kartais labai priešingais vertinimais, paliekant erdvę pačiam skaitytojui vertinti to įvykio subjektų motyvaciją ar impulsyvius poelgius. Viena neginčijama daugelis to meto mūsų tautiečių kiekvienas sau turėjo spręsti fatalinę problemą: ar atiduoti savo valstybės ir savo laisvę okupantui ir išlikti bet kokia kaina, ar žūti ir apginti laisvės idėją?
Lietuvos vyriausybė su ministrui pirmininkui Antanui Merkiui paklusniu ministrų kabinetu pasirinko pirmąjį kelią manė išsaugosią savo gyvybes. Likimo ironija: tie, kurie reikalavo atiduoti savo valstybę okupantui be šūvio, patys pirmieji ir buvo sunaikinti sušaudytas K.Bizauskas, tremtyje kankintas J.Urbšys, vienaip ar kitaip okupanto sunaikinti kiti ministrai, nespėję pasitraukti į Vakarus, pats A.Merkys, ištremtas iš Lietuvos, mirė Malenkuose (Vladimiro sritis).
Jų likimas patvirtino amžinąją tiesą: ...atiduota laisvė vis viena pareikalauja didelių aukų ir todėl belieka priešintis, renkantis ne mažiau kraštutines kovos sąlygas (partizaninę kovą), negu tai būtų fronto sąlygomis (ten pat, p. 12).
Antrąjį laisvės ir kovos už tautos idealus kelią rinkosi pati tauta. Tai paprasti kaimo artojėliai, dvasios milžinai, išugdyti lietuviškos tautinės mokyklos ir tikrų mokytojų, kurie intuityviai suvokė, kad laisvės siekis tai ne tik to meto, bet amžinoji mūsų tautos vertybė ir kova už ją, tai vidinis žmogaus imperatyvas, nuo jo valios priklausantis apsisprendimas išeinu į ten, iš kur atgal į gyvenimą negrįžtama. Tai idealistinis siekis, kuris niekada nebus vainikuotas pasiektos pergalės vaisiais, atvirkščiai, žiaurios okupacijos sąlygomis visiškai paneigiantis saugios egzistencijos galimybę.
Laisvės kova ne fenomenas, turintis tik būtąjį laiką: išėjo jauni vyrai kovoti ir žuvo. Kas būta praeity, ir dabarty tebėra reikšminga, universalu, turi visuotinę vertę ir prasmę. (Ten pat, p. 15)
Knygą sudaro pratarmė, turinti pavadinimą Vietoje įvado: Fenomenologinio metodo taikymas, trys skyriai: 1. Šeštokų kraštas okupacijos ir karo metais; 2. Ginkluotas priešinimasis sovietų okupantams ir laisvės kovų slopinimas; 3. Partizanų Laisvės kovos sąjūdžio krašte vyksmas ir aplinkybės; baigiamosios pastabos; reziumė prancūzų kalba; šaltiniai; literatūra; asmenvardžiai.
Šeštokai tai Lietuvos pasienio kraštas su Lenkija, kurio dalis tada priklausė Marijampolės apskrities, Krosnos valsčiui, kita dalis Lazdijų apskrities ir Rudaminos valsčiui. Šio krašto nelaimės prasidėjo rusams užėjus 1940 metų birželį. Pačiomis pirmomis okupacijos dienomis vietiniai kolaborantai, lydimi kareivių su šautuvais ir durtuvais, apsilankė visose okupuoto krašto mokyklose ir nudraskė jose kabėjusius kryžius ir valstybės herbus. Kai kurie mokytojai pradėti atleidinėti iš darbo. Beveik visi šio krašto mokytojai buvo įtraukti į nepatikimųjų sąrašus. 1941 metų birželį iš Šeštokų (vien tik Lazdijų rajono) buvo ištremti 349 žmonės (autorius pastebi, kad istorikų sudarytas ir dabar visuotinai pripažintas tremtinių sąrašas dar nėra išsamus. Prieš komunizmo teismą Europoje jį būtina patikslinti). Beveik visi jie buvo ištremti į pačius atšiauriausius Sibiro regionus negyvenamas Laptevų jūros salas: Trofimovką, Tit Arus, Stolbus, Bykovo iškyšulį. Iš tos trėmimo bangos išliko vos vienas kitas.
Kaip teigia knygos autorius, iš Šeštokų krašto 1941-1952 metais buvo ištremta 4572 žmonės: motinos su kūdikiais ir jau paaugusiais vaikais, jaunuoliai iki kariuomenės, seneliai, invalidai, vyrai ir moterys. Kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir čia, vyrai buvo atskirti nuo šeimų ir išsiųsti į Rešotų mirties lagerį. Iš čia kalėjusių daugiau negu keturių tūkstančių dar jauno amžiaus Lietuvos vyrų į Lietuvą tesugrįžo šimtas (ten pat, p. 27).
Rešotai tai masinio pavergtų tautų žmonių naikinimo vieta, kur vykdytas genocidas buvo nė kiek ne mažesnis negu mūsų laikais Serebrenicoje. Už jį genocido vykdytojai turi atsakyti. Kaltinamajame pareiškime Tarptautiniam komunizmo tribunolui Europoje atskiru punktu turėtų būti pateikti Rešotai, kaip masinio lietuvių naikinimo vieta.
Antrajame ir trečiajame knygos skyriuose supažindinama su ginkluoto pasipriešinimo Šeštokų krašte istorija.
Prasidėjus antrajai rusų okupacijai ir prievartinei mūsų jaunuolių mobilizacijai į rusų kariuomenę, daugelis šaukiamojo amžiaus vaikinų pasitraukė į miškus. Apie trečdalis mobilizuotų vyrų išėjo į rusų kariuomenę, didžioji dalis jų negrįžo. Partizanai telkėsi Kalniškės, Bogateliaus, Žaliosios ir Zelionkos giriose (abu pavadinimai pateikiami knygoje).
Pirmieji į partizanus išėjo Kostas Malakavičius, Albinas Mačiulis, Kostas Barkauskas, Jonas Lipnickas, Šemšys, iš Naujienos Jurgis Žaliauskas. Pirmiesiems partizanams vadovavo Vytautas Kolys. Vieni partizanai dėvėjo kariškas uniformas, kiti civilių drabužius. Jau 1945 metų pradžioje Šeštokų krašte veikė keli partizanų būriai. Vienam jų vadovavo ulonas Jonas Neifalta-Lakūnas, ir būrys vadinosi Lakūno būriu, kitam Lietuvos kariuomenės kapitonas Vaclovas Navickas-Perkūnas, ir būrys vadinosi Perkūno būriu, trečiam Jonas Aleščikas-Gediminas, ir būrys vadinosi Gedimino būriu, ketvirtam Albinas Kiseliauskas-Karvelis, į kurio būrį 1944 metų rugpjūtį atėjo ir legendiniu partizanu tapęs Kostas Kliučinskas-Kovas. Be jų, veikė Stasio Čėplos-Vilko partizanų būrys.
Pirmąjį kovos krikštą Šeštokų partizanai gavo 1945 metų vasarį mūšyje su stribais ir enkavėdistais Miroslavo miestelyje. Tada partizanų junginys, maždaug 100 vyrų, netikėtai pasirodęs Miroslave, nukovė 20 stribų, NKVD operatyvinį įgaliotinį Kriukovskį, NKVD įgaliotinį Gorbacevičių ir pasitraukė nepatyrę nuostolių.
Įsidrąsinęs jungtinis partizanų būrys 1945 m. vasario 25 d. vėl puolė Rudaminos miestelį ir čia nukovė keturis stribus, miestelio komsorgą Kostą Motiejūną, pridarė daug materialinių nuostolių.
1945 m. kovo 17 d. enkavėdistai ir stribai apsupo partizanų būrį Strumbagalvės kaime, Muckaus sodyboje, ir čia per susišaudymą žuvo partizanas Leonas Kliukinskas bei jo bendražygis Viktoras Trečiokas-Liūtas. Išniekinti jie buvo paguldyti ant Lazdijų gatvės grindinio. Klasės draugė, pažinusi savo klasioką L.Kliukinską, gražuolį geltonais plaukaus, ir, išsidavusi jį pažįstanti, su šeima buvo ištremta.
Taip okupantas tikėjosi įbauginti kaimo žmones. Bet, kaip rodė patyrimas visoje Lietuvoje, po enkavėdistų sadistinių akcijų į vieno nužudyto ir išniekinto partizano vietą stodavo dešimt naujų partizanų. Jeigu būdavo nužudomas mokytojas, išėjęs į partizanus, į jo vietą stodavo visa moksleivių klasė.
1945 metų viduryje kpt. Vaclovo Navicko būryje jau buvo daugiau negu 400 partizanų. Būrys tapo Perkūno rinktine ir veikė Kalvarijos, Liudvinavo, Krosnos, Rudaminos ir Sangrūdos valsčiuose.
1945 m. gegužės 16 d. įvyko vienas garsiausių Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo istorijoje Kalniškės mūšis. Jame dalyvavo apie 120 Šeštokų krašto partizanų. Jiems vadovavo J.Neifalta-Lakūnas. Partizanų puolimą išprovokavo Krosnos valsčiaus partorgas Malažinskas, paprašęs iš Vokietijos grįžtančių žaliakepurių išvalyti mišką nuo fašistų ir banditų. Buvo paskerstas bulius, parūpinta naminės ir NKVD 220-ojo Kutuzovo ordino pasienio pulko žaliakepuriai, vadovaujami majoro Jacenkos ir pulko štabo viršininko Buiničiaus, dar nespėję išsipagirioti, puolė partizanų junginį. Mūšis tęsėsi beveik dešimt valandų; sunaikinta 400-450 enkavėdistų, žuvo 44 partizanai, tarp jų ir vado J.Neifaltos-Lakūno žmona Albina Neifaltienė-Pušelė.
Šeštokų krašto partizanai į Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo istoriją įrašė ne vieną garbingą puslapį. Ryškiausiomis raidėmis į jo istoriją įrašyti partizanų vadų J.Neifaltos-Lakūno, V.Navicko-Perkūno, Auksučio, Ryto, Broniaus Šalaševičiaus-Žilvičio, A.Kisieliausko-Karvelio, K.Kliučinsko-Kovo, Gedimino Aleščiko-Rymanto ir kitų vardai. Apie juos po Lietuvos kaimus sklido dainos, buvo rašomos knygos, apie jų narsą pokario motinos ilgai sekė legendas savo augantiems vaikams. Daugelio jų likimas tragiškas.
Knygoje pateikiamos 104 žuvusių nuo enkavėdistų ar stribų kulkos Šeštokų krašto partizanų pavardės, tarp jų ir šešiolikmečiai-septyniolikmečiai vaikinukai Leikus (16 m.). Gedas Urmanavičius-Pavasaris (17 m.) ir kiti. Žuvo vadai Bronius Šalaševičius-Žilvitis, Vitas Andriuškevičius-Vijoklis, Vaclovas Navickas, Auksutis, Rytas, A. Kisieliauskas-Karvelis, J. Neifalta-Lakūnas, kiti vadai.
Iš Čėplų šeimos, gyvenusios Elveriškių kaime, pas partizanus išėjo penki broliai (vargšė motina, ką ji turėjo iškentėti!). Antanas Čėpla (g. 1919 m.) žuvo 1946 m. sausio 22 d. Neravų kaime, Rudaminos valsčiuje, pas Kaminską, išniekintas Rudaminoje. Jonas Čėpla (g. 1919 m.) suimtas ir sušaudytas Vilniuje, užkastas Tuskulėnuose. Vitas Čėpla-Uosis žuvo 1947 m. gruodžio 20 d. Stasys Čėpla-Vilkas vadovavo partizanų būriui, suimtas, nuteistas 25 metams. Zigmas Čėpla žuvo 1946 metų vasarį. Partizanaudami žuvo du broliai Vitas Buračiauskas-Akstinas ir jo brolis Petras iš Rudaminos.
Dalis partizanų žuvo atvirame mūšyje su enkavėdistais ir stribais. Tačiau didžioji dalis išduoti MGB užverbuotų kaimynų, net giminių. Išdavikų irgi būta visokių: vieni išdavinėjo savo draugus partizanus suimti ir neatlaikę kankinimų toks buvo Vincas Pledas, buvęs partizanas Drugys, tokiu tapo Stasys Mirijauskas, buvęs partizanas Balandis, Vytautas Bučinskas, buvęs partizanas Klajūnas. Tačiau buvo ir išdavikų, kurie Judo darbą atliko už pinigus. Tai agentė Rožė Angelė Šalaševičiūtė iš Žemaitkiemio, Maskelių Aldona, dėl kurios kaltės žuvo trys partizanai, MGB agentai Durtuvas-Černelis, išdavinėjęs už pinigus ir iš partizanų kraujo pasistatęs sau namą, Juozas Kalinykas iš Mikniškių, Siaurusevičius, MGB agentas Ložka. Deja, išdavikų sėkla plati ir gaji. Šiandien irgi turime didžiulę partiją, sudarytą iš Lietuvos išdavikų, tarnaujančių Rusijai už trupinį aukso, už riebios sriubos šaukštą.
Knygos autorius parodė okupantų pagrindinį darbo metodą melą. Jie pakvietė legalizuotis partizanus ir dalis jų, patikėję okupantų melu ir gražiais pažadais, nuėjo legalizuotis. Deja, buvo apgauti. Dalį jų bandyta užverbuoti ir pasiųsti naikinti jų buvusių bendražygių. Tie, kurie nesutiko, buvo suimti: partizanų vadas Juozas Streikus-Stumbras, nuėjęs legalizuotis, buvo sušaudytas; nuėję legalizuotis Kalniškės mūšio dalyviai Bronius Gurevičius, Adolfas Voska, Jonas Šubonis, Kostas Kliučinskas, Stasys Lastauskas, Petras Žukauskas ir kiti buvo nubausti pačiomis aukščiausiomis bausmėmis ir išsiųsti į griežtojo režimo lagerius.
Knygos autorius, į partizaninį judėjimą žvelgdamas tarsi iš šalies, gerai jame įžiūrėjo ir pagrindinį lietuvių bruožą būti pačiu svarbiausiu net pačiomis ekstremaliausiomis sąlygomis. Kai Dzūkų grupės vadas Juozas Vitkus-Kazimieraitis 1945 m. birželio 4 d. partizanų vadovybės įsakymu paskelbė ginkluoto pasipriešinimo centralizaciją, atsirado tokių, kurie nenorėjo paklusti aukštesnei vadovybei ir pripažinti centralizuotą vadovavimą (ten pat, p. 68). Vienas tokių vadų buvo S.Čėpla-Vilkas, iš Karvelio partizanų būrio išsivedęs 43 kovotojus, tarp jų ir keturis savo brolius. Nemokėdamas deramai vadovauti, pražudė savo brolius, įniršio ar baimės priepuolio pagautas nušovė savo draugą, o kai reikėjo parodyti vyriškumą, nepasiduoti enkavėdistams, pasidavė, tuo tarpu jo brolis krito didvyrio mirtimi.
Įdomus buvo ir žmonių požiūris į partizanus. Jie pripažino, kad ...partizanai buvo valdžios krašte atstovai ir jų priimti bei įvykdyti sprendimai darė poveikį kaimo žmonių gyvenimo būdui ir sąmonei (ten pat, p. 16). Iš tikrųjų okupantai kraštą valdė dieną, partizanai naktimis.
Bet jeigu žmonės grieždami dantis okupantų įsakymus ir potvarkius priimdavo kaip pavergtos tautos neišvengiamybę, tai menkiausios moralinės klaidos partizanams niekad neatleisdavo, juos pasmerkdavo labai griežtai: garsas apie partizano padarytą nedorybę arba nusikaltimą toli pasklisdavo.
Tuo ir pasinaudojo enkavėdistai kurdami partizanų apsimetėlių smogikų būrius, kurie buvo ypač žiaurūs ir žudydavo visus iš eilės.
Tą pačią psichologinę žmonių nuostatą matome ir dabar: jie atleidžia visas niekšybes komunistams, tik neatleidžia menkiausių klaidų dešiniesiems. Koks tai psichologinis fenomenas? Psichologai jo, deja, netyrinėja.
Knygoje formuluojama išvada, kad Lietuvos partizanai įrodė nekvestionuojamą tiesą stiprią tautinę sąmonę turinti tauta gali būti sunaikinta fiziškai, bet ne moraliai. Joks okupantas, kad ir kaip jis būtų apsiginklavęs ir nuožmus, negali jaustis šio krašto šeimininku, kol čia bus bent vienas partizanų vadas su savo vyrais.
Tik ar turime dabar Lietuvoje bent vieną partizanų vadą su jo vyrais? Ar jo reikia? Taip! Reikia! Nes Lietuvą valdo svetimieji...
© 2005 "XXI amžius"
|