Atnaujintas 2005 rugpjūčio 17 d.
Nr.60
(1361)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Keistasis renginys, arba Susitaikymas sunaikinant

Kasmet Ariogaloje vykstantis Laisvės gynėjų sąskrydis ir yra tas keistasis renginys. Jo keistumas, kuo šis renginys šiandien pavirto, yra tai, kad laisvės užgrobėjai organizuoja jį laisvės gynėjams, o gynėjai tuo džiaugiasi ir dėkoja užgrobėjams. Taip pradeda atrodyti, kad įvyko susitaikymas tarp laisvės užgrobėjų ir jos gynėjų. Gal taip ir yra, tik ar jau reikia tuo džiaugtis? Kad suprastume, ar reikia džiaugtis, panagrinėkime, kokia kaina ir ar tikrai įvyko susitaikymas.

Prisiminkime, kaip prasidėjo šie renginiai, juo labiau kad šiemetinis dar ir vadinosi jubiliejiniu – penkioliktuoju. Nežinia, ar iš pat pradžių jis buvo klastingai suplanuotas, ar taip vėliau pakrypo, susidarius palankioms aplinkybėms. Gali būti, kad yra ir viena, ir kita. Gal buvo planuota, kad bus galima, prisiviliojus gynėjus, juos atitinkamai orientuoti, nors ir nebuvo iš karto gerai žinota, kaip bus galima tą padaryti. Jeigu manytume, kad viskas iki smulkmenų buvo iš anksto numatyta, Lietuvoje veikiantiems žmonijos priešams priskirtume per didelį genialumą – tokių viršūnių jie gal dar nepasiekė net ir su visomis savo masių psichologiją tiriančiomis laboratorijomis.

Aplinkybės laisvės gynėjams iš pradžių klostėsi palankiai, tad ir renginiai Ariogaloje būdavo patriotiški ir nebrangiai kainuodavo. Į sąskrydžius rinkdavosi tikri laisvės gynėjai. Susirinkę jie džiaugdavosi, ypač dėl atgautos nepriklausomybės, linkėdavo, kad jai gerai sektųsi, nevengdavo pastabų, kas tėvynėje vyksta negerai, ir buvo pasiryžę tas negeroves taisyti.

Taip galėjo ir tęstis, bet tai nebuvo naudinga nepriklausomybės priešams. Kol jie turėjo ne visą valdžią Lietuvoje, jiems buvo sudėtinga renginį paveikti savaip. Bet atėjo laikas, kad Lietuvos žmonės atidavė jiems visą valdžią. Tada nepriklausomybės priešams atsivėrė galimybės veikti pasitelkus pinigus, nes renginiui organizuoti reikalingi pinigai. Galima svarstyti, ar tikrai jų tiek daug reikia, kiek yra sunaudojama. Į sąskrydį galima susirinkti ir turint mažai pinigų, bet turint pinigų gaunasi linksmiau, nes susirinkusiesiems visada smagiau linksmybės. Turėdami mažiau pinigų žmonės būtų laisvesni, tačiau daug laisvės turintieji gali truputį jos ir paaukoti. Jie pagalvojo, kad gali taip daryti, ir taip padarė. Valdžią užėmę buvusieji neišnykstantieji iš pradžių grasino: „Pinigų neduosime, renginio nebus“. Kadangi iš laisvės kovotojų buvo tokių, kurie prašė ir net maldavo tų pinigų, tad valdžioje esantieji laisvės priešai džiugiai nusileido, nors kartu tebevaidino jog nenori jų duoti. Džiugiai nusileido todėl, kad suprato: įprasite džiaugtis pinigais, norėsite jų gauti, ir mes jus valdysim.

Pasisekimas laisvės priešams buvo stulbinantis, nes laisvės gynėjų įpratimas gauti pinigų atėjo anksčiau nei tikėtasi. Ir taip, sėkme nudžiuginta, valdžia kasmet rengia vis brangiau kainuojantį sąskrydį: tegul įpranta prie prašmatnybių ir nenori ko nors paprastesnio. Savo ruožtu, laisvės kovotojų renginio dalyviai susipančioti nebijo ir priima laisvės užgrobėjų sąlygas. Jau penkioliktą kartą vyksta laisvės gynėjų renginys, ir jo organizatoriai bei dalyviai jau neblogai žino, kam negalima leisti kalbėti, tad net nereikia, kaip anksčiau keliskart buvo daroma, į programą įrašyti, kad piktos kalbos neleidžiamos. Tas žinojimas atsirado kaip nuolaida, padaryta pagal pinigus duodančiųjų reikalavimą. Nelabai ir pasigendama tų kalbų, „piktų“ ar kitokių. Svarbiausia tapo tarpusavio pašnekesiai su vaišėmis – valgymu ir gėrimu. Kasmetiniuose renginiuose pasidarė linksma, ir daug kam norisi į juos važiuoti. Plečiamas ir dalyvaujančiųjų kontingentas: į tokią „nukenksmintą“, depolitizuotą aplinką įleidžiamas ir jaunimas. Renginio aplinka tapo jau nepavojinga, nes į ją, buvusią patriotišką, įneštos tarsi nežymios pataisos, nors iš tiesų jos yra esminės. Vergija buvo pavadinta laisve, o naikinimas – susitaikymu. Tai tokios „nežymios“ pataisėlės.

Verta pasvarstyti, kaip turėtų reikalai palankiau vystytis, kad džiaugtumėmės, ir kas dar blogiau galėtų būti, kad dar labiau susirūpintume.

Turėtų būti taip, kad ne laisvės gynėjai jaustų ir reikštų padėką laisvės užgrobėjams, o šie dėkotų gynėjams. Dėkotų už tai, kad jiems leidžiama nors pinigais prisidėti, o kai kuriems net renginyje dalyvauti. Jie turėtų jausti ir nepaliauti sakę, kad jiems tai yra didelė garbė, kurios vargu ar kada nors jie bus verti. Turėtų daugsyk ir be veidmainiavimo tą kartoti, nes kentėjusios ir tebekenčiančios Lietuvos skausmas taip pat nebuvo vienkartinis. Dar labiau būtų priimtina, kad jie ne už valstybės, o už savo asmeninius pinigus laisvės gynėjus linksmintų ir jokiu būdu nekeltų jiems kokių nors sąlygų dėl kalbų arba kitų nesmurtinių veiksmų pobūdžio. Tada iš jų ir išgirstume juos sakant mes atsiprašome, ir tą jie turėtų nevengti daugsyk pakartoti.

Iš kitos pusės, galima galvoti ir apie tai, kad galėtų būti dar blogiau. Tada ir kita pusė gali padėkoti kam nors iš valdančiųjų arba patys sau už tai, kad galimi įsivaizduoti blogesni dalykai Lietuvoje arba visai nevyksta, arba vyksta mažai. Tie blogesnieji atvejai būtų tada, jeigu vieši prašmatnūs sąskrydžiai būtų organizuojami ne laisvės gynėjams, bet kokiems nors stribams arba kagėbistams. Neabejotinai ir tas kontingentas linksminasi, kiek jiems telpa, bet savęs viešai nedemonstruodami. Jeigu linksmintųsi viešai, skelbdamiesi kuo buvę ar yra, tada būtų didesnis cinizmas, ir tai būtų blogiau. Bene viešiausiai savo priklausomybę dabar rodo visiems žinoma Kazimira, pasivadinusi rusų kunigaikštiene, jau pavadinta kniaginia utiugovskaja. Tai vienas iš pajuokavimų, žinoma, juokų pro ašaras. Yra ir kitas įžvalgus spėjimas ta tema. Kadangi kunigaikščio titulą gali teikti tik karališkos kilmės asmuo, o rusai karalius yra išžudę, tad naujasis Kazimiros titulas yra negaliojantis. Spėjama, kad jai tik duotas naujas pavadinimas vietoj turėtojo „Šatrija“, dabar pakeistas į „kniaginia“ (o galią tokius titulus teikti jie tebeturi). Ir viešas titulo priėmimas – atviro cinizmo pradžia. Tokių titulų teikimas – dar tik reiškinio pradžia, dar jis nevyraujantis; be to, kai kas dar, nors apgaulingai, pamalonina ir laisvės gynėjus, kartu juos naikindamas.

Vieni, pamaloninimus priėmę, patys pradeda savęs susinaikinimą. Buvę laisvės gynėjai nori pasilinksminti (už pinigus), ir taip dalį savęs parduoda. Sakome „dalį savęs“, nes šiuo atveju parduoda savo galimybę susirinkus kalbėti, ką jie nori ir ką iš tikrųjų reikia kalbėti. Pardavus dalį, kita dalis savaime tirpsta – jie nyksta per atsiradusį sąžinėje plyšį. Sąžinės plyšys taip sumažėja, kad galiausiai jiems nė nereikia jokių patriotinių kalbų, o tuo labiau minčių, jog reikia dar ir dirbti. Panašios mintys kartais dar pasakomos, bet jos jau nenugirstamos, todėl ir baigėsi draudimas joms sakyti, o liko tik draudimas kalbėti kai kuriems žmonėms. Iki susinaikinimo mažėja ir vargšų linksmybių norėtojų skaičius, tad, kai jų nebebus, ir „taika“ dar labiau padidės, vienarūšiams žmonėms gyvenime pasilikus.

Tačiau dar ne visai yra pasiekta ta valdžios „išsvajotoji“ taika – yra dar maža dalis neparsiduodančiųjų už pinigus, kurie linksmybėse nedalyvauja. Jų yra mažai, tad jiems sunaikinti yra naudojamos kitos priemonės. Jie naikinami izoliavimu, vargu ir dideliu darbų krūviu. Jūsų jau nėra, ir jūs seniai išnykote, – taip skelbiama jiems ir visiems juos vertinantiems žmonėms. Jeigu kas nors dar esantieji kaip nors pasireiškia ir gyvybės ženklą parodo, jiems iš aukšto vėl įžūliai kartojama: Jūsų nėra, jūs išnykote. (Kaip kokiame Kafkos romane, pavyzdžiui, „Procese“, nes geros knygos ir rašomos tokios kaip gyvenimas.) Nuo psichologinio spaudimo idealistai gali patikėti tikrai esą išnykę – tada jie liautųsi dirbti ir imtų dejuoti, kaip jau ne vienas yra padaręs. Kiti gali imti džiūgauti kartu su taip jau darančiais, vietoj laisvės pasitenkinusiais laisvės pakaitalu, ir taip pat nedirbti – vienaip ar kitaip gresia išnykimas. Gal smagiau būtų išnykti džiūgaujant, dainuojant ir nejaučiant nykimo – taip atsirastų dabar madinga eutanazija.

Ar yra išeitis nežūti? Gal yra. Pirmas žingsnis yra suprasti, kas vyksta, ir jau supratus ieškoti išeities. Dėl to ir rašomas šitas rašinys, tikintis, kad kas nors jį skaitys bei savo nuomonę pasakys. Supratimas yra vienas svarbiausių žingsnių siekiant išsigelbėjimo, todėl reikalingas, o ką daryti toliau – paaiškės jau tai supratus.

Galima nežūti ir tiems, kurie, priimdami dabar teikiamus pamaloninimus, dalyvauja sąskrydžiuose. Mat tik gyvūnėliams yra griežtai draudžiama imti maistą iš svetimų rankų, nes jie neturi proto: refleksai juos taip paveiks, kad jie būtinai parsiduos. Su žmonėmis gali būti ir kitaip: priimdami dovaną jie turėtų neįsipareigoti ir neparsiduoti. Mat žmonės turi valią ir protą, ir jeigu tik juos naudoja, tai turi daug laisvės įvairiausiems poelgiams.

Iš to aiškėja, kad reikalingas supratimas, kuris visomis galiomis yra siektinas. Supratimas įneštų aiškumo, kad yra galimybė paremti ir neparsiduodančius didvyrius. Susitelkus daugybei jėgų, galima atgauti izoliuotuosius iš gyvenimo stumiamus laisvės kovotojus. Atėjus jiems į pagalbą darbais, jeigu būtų daug ateinančiųjų, nuo varginančių darbų būtų gelbstimi tada jau ne vieniši esantys didvyriai. Kai yra daug aukojančiųjų, nuo skurdo galima pagelbėti ir mažomis pinigų aukomis. Nors ir atkakliai skelbiama, kad idealistai išnykę, bet nesunkiai galima apie juos sužinoti atėjus į sąskrydžius ir juos pamačius. Dar galima rasti išeičių, kad visi naikinamieji liktų nesunaikinti.

O kas su kuo susitaikys? Matome, kad tikro susitaikymo nenorintys laisvės užgrobėjai susitaikymą žaidžia pagal savo scenarijų –jų peršama taika dėl kitų išnykimo. Laisvės užgrobėjai jau yra susitaikę su valstybės buvimu. Kadaise jie kalbėjo apie suverenitetą kitos valstybės sudėtyje, dabar jau yra atskira nepriklausoma valstybė. Jie ją pripažįsta, bet ir paslapčiom graužia ją, pačių užvaldytą, kartu skelbdami esant ją klestinčią. Susitaikė ir su jos valstybingumo šventėmis. Anksčiau kreivai žiūrėję į Kovo 11-ąją kaip į nesavą, dabar permanė kitaip ir net pompastiškai tą šventę švenčia, nors jau yra ir grįžtanti nelaisvė, vis dar tebevadinama laisve. Jau susitaikė, kad nenorėtus minėti laisvės gynėjus galima smulkmenomis pagerbti, o stambesniu mastu daug ką maitinti į „Žalius“ panašiomis šlykštynėmis, kad išaugtų kovotojų negerbianti jaunesnioji karta ir kad Lietuva pasaulyje būtų negerbiama.

Jie sukūrė savo sėkmingąjį scenarijų. Bet ir mes galime kurti savo kitokį scenarijų. Tik visiems dar reikia daug ką suprasti...

Gražina TRIMAKAITĖ

Marijampolė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija