Atnaujintas 2005 rugpjūčio 19 d.
Nr.61
(1362)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Letargo liga

Petras KATINAS

Premjeras ir jo Vyriausybės ministrai skelbia, kad vasara jau baigiasi, sugrįš iš atostogų ministrai ir Seimo nariai, o tada bus priimami svarbūs sprendimai. Aišku, „Lietuvos žmonių labui ir gerovei“. Taip sudarytas įspūdis, jog vasarą nieko ypatinga politiniame gyvenime tarsi ir nevyko. Visi lepinosi vasaros džiaugsmais ir karščiais, kas egzotiškuose kraštuose, kas savajame pajūryje, kas tobulino savo anglų kalbos žinias ūkanotame Albione. Anaiptol. Vasarą įvyko ir gana įdomių dalykų toje pačioje „keturių partijų“ koalicijoje. Pirmiausia Darbo partijos lyderis, netekęs ūkio ministro posto ir atsisakęs Seimo nario mandato, po skandalingų ir komiškų peripetijų su savo aukštųjų mokslų diplomais, netikėtai pareiškė, jog per lapkričio mėnesį įvyksiančius papildomus Seimo nario rinkimus savo kandidatūros Kėdainių apygardoje nekelsiąs. Esą, visas jėgas ir talentus skirsiąs savo verslui. Žinant, kad šis veikėjas gali bet kada apsigalvoti ir pareikšti, jog buvo „neteisingai suprastas“, tas jo apsisprendimas vėl nekandidatuoti į Seimą dar nieko nereiškia. Be to, atsivėrė dar viena perspektyva. Mat jau beveik aišku, jog rudenį Seimas imsis Konstitucijos pataisų dėl vicepremjero pareigybės įsteigimo. Tuo labiau kad Premjeras staiga ėmė skųstis nepaprastai didžiuliu darbo krūviu, kai kiekvieną dieną reikia pasirašyti net po du kilogramus popierių! Taigi vien tų popierių net pavadinimams perskaityti atseit neužtenka laiko. Beje, dar ano Seimo kadencijos metu su tokia idėja blaškėsi Socialdemokratų partijos vicepirmininkas parlamentaras, nepamirštamasis „teisuolis“ Vytenis Andriukaitis, surinkęs pakankamai Seimo narių parašų, reikalingų kelių Konstitucijos straipsnių pataisoms dėl vicepremjero pareigybės įsteigimo įregistruoti. Tuomet valdžios kuluaruose buvo kalbama, kad pats V.Andriukaitis tą pareigybę buvo numatęs sau. Jis net pagalvoti negalėjo, jog partijos vadas nė piršto nepajudins, nepaisant jokių jo nuopelnų, ir nustums bičiulį Vytenį į politikos nuošalę. Taigi V.Uspaskichui yra visos galimybės (ir galbūt jos bus jam suteiktos), kaip didžiausią frakciją Seime turinčios partijos lyderiui, užimti šį postą. Visa bėda, kad Konstitucijos pataisoms priimti nepakanka vien tik valdančiosios daugumos balsų. Konstitucijos pataisos gali būti priimtos tik tada, kai už jas du kartus su trijų mėnesių pertrauka balsuoja ne mažiau kaip 94 parlamentarai iš 141. Taigi valdančiajai daugumai turint 84 narius, bus ne taip jau lengva. Tuo labiau kad ir iš tų 84 iki rudens sesijos gali atsirasti atskalūnų bei kitokių „eretikų“. Aišku, „darbiečių“ atstovai, nors ir gerokai pasimetę po savo įkūrėjo ir šeimininko išdaigų, tebetvirtina, jog būsimasis vicepremjeras privalo būti jų grupuotės žmogus. Tačiau norai dar ne viskas. Štai rusų kunigaikštienė Kazimira Prunskienė, sugalvojusi, kad dar kartą reikia keisti jos vadovaujamos partijos pavadinimą į valstiečių-liaudininkų, arba liaudininkų-valstiečių, t.y. pasisavinti prieškariu veikusios tradicinės partijos pavadinimą, nė kiek nesusijusį su dabartiniais promaskvietiškais „valstiečiais“, irgi labai norėtų būti vicepremjere ir perimti iš Premjero nors kilogramą popierių, kuriuos kasdien reikėtų pasirašyti. Tuo labiau kad ir dabar K.Prunskienė darbuojasi iš peties. Štai SAPARD milijonai atiteko „valstiečiui“ milijonieriui jos pavaduotojui, kažkada labai „gynusiam“ ūkininkų reikalus, R.Karbauskiui. Šis „valstietis“, taip pat kaip ir jo viršininkė, labai myli Rusiją. Be „valstiečio“ R.Karbauskio, aišku, ne be K.Prunskienės „svaraus indėlio“, SAPARD milijonus, tiksliau, 3,5 mln. litų, Nacionalinė mokėjimo agentūra atseikėjo dar vienam „ūkininkui“ – buvusiam R.Pakso rėmėjui, dabar Kauno miesto tarybos nariui, bendrovės „Kauno grūdai“ generaliniam direktoriui Tautvydui Barščiui. Galima priminti, jog kai Seimo komisija svarstė, ar T.Barštys, siekdamas gauti SAPARD milijonus, specialiai prie savo vadovaujamos bendrovės įkūręs dar vieną antrinę bendrovę (aišku, pogrindyje), nesupainiojo viešųjų ir privačių interesų, šis veikėjas šaipėsi, kad visa Lietuva yra švogerių kraštas ir laikosi tiktai ant asmeninių ryšių. Kitaip tariant, jei neturi tų asmeninių ryšių ar bičiulių valdančiojo „elito“ sluoksniuose, apie jokių ES struktūrinių fondų paramos gavimą gali ir nesvajoti. (Dabar kalbama, jog, R.Paksui patyrus pralaimėjimą, T.Barštys irgi persimetė pas K.Prunskienės „valstiečius“.) Tie ryšiai, pasirodo, tikrai daug lemia gaunant ES fondų paramą. Štai pagarsėjusios „darbietės“ Seimo narės V.Martinkėnienės brolis „susižvejojo“ irgi nedidelę, vieno milijono litų paramą iš ES fondų – jis mat vystys kaimo turizmą Druskininkų regione. Nesvarbu, kad supratimą apie šį regioną šis kaunietis vargu ar turi.

K.Prunskienė įvykusiame savo partiečių vasaros sąskrydyje Kupiškio. rajone gyrėsi, jog, jai vadovaujant Žemės ūkio ministerijai, tiktai jos ir draugų rusų pastangomis atsirado galimybė net dvylika kartų (!) padidinti mėsos eksportą į Rusiją. Todėl yra bet kada pasirengusi vykti į Kaliningradą ar dar kur nors į Rusiją, jeigu tik gaus pakvietimą. Nepaisant liaudies „priešų“ šmeižtų. O rusų kunigaikštienės titulą esą priėmusi vien todėl, kad nenorėjusi įžeisti popiežiaus Jono Pauliaus II atminimo, kuris esą irgi buvo gavęs tokį titulą... Tačiau kunigaikštienė nepaaiškino, kaip čia atsitiko, kad jos mylėtojai Kaliningrade tomis dienomis, kai vyko „valstiečių“ sąskrydis, surengė akciją prieš „priešiškas valstybes“. Vietiniai ir iš Maskvos atvykę nacionalbolševikai, susirinkę prie didžiųjų parduotuvių, ragino Kaliningrado gyventojus būti budriais patriotais ir nepirkti „priešiškų“ valstybių – Lietuvos, Latvijos, Estijos, Gruzijos, Ukrainos, Moldovos ir Lenkijos – prekių. Išplatintuose lapeliuose sakoma: „Latvijos SS legionieriai kovojo prieš mūsų karius, lietuviai padidino tarifus už tranzitą, patyliukais smaugia rusiškas mokyklas. Ukraina vagia mūsų dujas, Lenkijoje mušami mūsų vaikinai. Gruzija veja rusų karius iš savo teritorijos. Kiekgi galima kentėti!“ Aišku, K.Prunskienė ir jos kolegos ministrai su pačiu Premjeru priešakyje tokių reiškinių „nepastebi“.

Ir kaip pastebės, jeigu yra svarbesnių reikalų. Kartais netgi juokingai atrodo, kai Vyriausybės vadovas, nebespėjantis pasirašyti kilogramų popierių, randa laiko sukelti triukšmui dėl rusiško kapitalo draudimo bendrovės „Ingo Baltic“ bankroto, kurį daugelis vertina kaip tyčinį. Ir Premjeras, ir Seimo Pirmininkas ėmė visais balsais šaukti, kad draudimo bendrovių veiklą prižiūrinti Draudimo priežiūros komisija sąžiningai dirbo savo darbą. Tačiau kaipgi čia atsitiko, jog sąžiningai dirbusios komisijos pirmininkas ir jo pavaduotojas dar birželio mėnesį Seime paneigė jau tada sklidusias kalbas apie organizuojamą Rusijos draudimo kompanijos „Ingostrach“ įkurtos „Ingo Baltic“ bankrotą? O Premjero pasipiktinimas ginant Draudimo priežiūros komisiją irgi suprantamas. Ši „priežiūros“ komisija įkurta Premjero ir Socialdemokratų partijos iniciatyva. Ir ne be reikalo. Tai tik savotiškas partijos padalinys. Pirmiausia finansinis. Juk neatsitiktinai tarp bankrotą paskelbusios „Ingo Baltic“ bendrovės pagrindinių akcininkų yra geras A.Brazausko bičiulis dar nuo LKP CK laikų, LDDP valdymo metais buvęs Muitinės departamento vadovas Vitalijus Geržonas. Labai patikimas ir vertingas kadras, prilygstantis netgi patiems Č.Juršėnui su G.Kirkilu bei J.Bernatoniu. Ne juokas, V.Geržonas vadovavo labai svarbiam LKP CK administraciniam skyriui. Kaip prieš keliolika metų pasakojo buvę KGB karininkai, V.Geržonas nuolat dalyvaudavo įvairiuose KGB vadovybės pasitarimuose ir labai dažnai kviesdavosi KGB viršininkus pokalbiui į savo kabinetą CK rūmuose. Neatsitiktinai prieš „istorinį“ LKP suvažiavimą, kai KGB puikiai žinojo, kad jame A.Brazausko diriguojama LKP „atsiskirs“ nuo SSKP, V.Geržonui siūlė tapti Lietuvos KGB padalinio delegatu tame suvažiavime. Tada V.Geržonas, padėkojęs už tokį pasitikėjimą, neva atisakęs, pareikšdamas KGB vadams, kad jis yra partijos funkcionierius ir pasirinks tą pusę, į kurią links partija. O tos Draudimo priežiūros komisijos nariais yra dar du ištikimieji LKP-LDDP, dabar Socialdemokratų partijos veikėjai – buvęs LDDP premjeras M.Stankevičius ir buvęs ano Seimo Socialdemokratų frakcijos narys A.Plokšto. Tai kaip čia Premjerui neįsikišti. Juk gali atsitikti taip, kad politiniai oponentai ne tik iš Tėvynės sąjungos, bet ir iš V.Uspaskicho Darbo partijos, gali atkapstyti gana nemalonių dalykų, susijusių su bankrutavusia „Ingo Baltic“ ir jos sąsajas su socialdemokratais išsidalijant „bankrutuojančios“ rusiškos bendrovės turtą.

Vasaros atostogos nesutrukdė valdantiesiems skubiai atiduoti Rusijai, tiksliau, neaiškiai ir nežinia kuo besiverčiančiai jos bendrovei, keturias tonas berilio, tai yra žaliavos, tinkamos branduolinio ginklo gamybai. Šis berilio krovinys buvo dar 1993 metais aptiktas irgi bankrutavusio Lietuvos akcinio inovacinio banko saugyklose. Šio keturių tonų berilio vertė, specialistų vertinimų, yra 40 mln. litų, dabar faktiškai atiduota veltui. Tiesa, užsimenama, kad berilį išsivežusi Rusijos bendrovė sumokės už jo saugojimą... Šiuo keistu sandoriu susidomėjo net JAV ambasada Lietuvoje, tačiau Valstybės saugumo departamentas paskubėjo paskelbti, jog berilio perdavimas rusų bendrovei „nepažeidžia“ Lietuvos įstatymų ar tarptautinių įsipareigojimų bei susitarimų. Tačiau kaip tada suprasti, kad dar 1993 metais to paties VSD pareigūnai skelbė, kad aptiktas berilis iš Lietuvos turėjo būti išgabentas į stalininę Šiaurės Korėją, ir sulaikė nuo to žygio.

Tiesa, pačiame vasaros įkarštyje į vykstančius politinius ir ekonominius procesus bandė įsiterpti ir Prezidentas. Pirmiausia išreiškęs pasipiktinimą dėl nelegalių statybų, vykstančių Neringos draustinyje, ir žadėjęs atvaryti buldozerį jas nugriaunant. Valstybės vadovas pažadėjo „nukapoti galvas“ Aplinkos apsaugos ministerijos ir kitiems aukštiems pareigūnams dėl aiškiai specialiai blokuojamos Kauno biologinių valymo įrengimų statybos, kuriai skirta 64 mln. litų, iš kurių pusę padengs Europos Sąjungos Sanglaudos fondas. Aišku, kad dėl tokių pinigų bei tokio pelningo užsakymo varžosi daugelis ir ilgai kaunantis galime netekti tų ES milijonų. Tačiau kodėl Prezidentas tuo susirūpino tiktai dabar, kai apie neva vykstančius „konkursus“ dėl biologinių valymo įrenginių statybos jau seniai sklinda net anekdotai. O kai dėl „galvų kapojimo“ ir griežtos atsakomybės Aplinkos apsaugos ministerijos valdininkams, tai joje tik šaipomasi iš tokių pareiškimų. Juk neatsitiktinai Aplinkos apsaugos ministras, beje, paties Prezidento rekomenduotas, labai laiku suskubo įstoti į Premjero vadovaujamos „šlovingosios“ partijos gretas ir dabar nebijo nieko. Kad ir ką jis darytų.

Tas pats atsitiks ir su Prezidento išreikštu susirūpinimu dėl valstybę ištikusios moralinės krizės ir patriotizmo stokos. Negi tik dabar praregėta? Juk per penkiolika atkurtosios nepriklausomybės metų „šlovingoji“ partija padarė viską, kad tokios sąvokos kaip patriotizmas ar moralė visiškai išnyktų iš mūsų žmonių leksikono. Kurgi buvo Prezidentas ir jo komanda anksčiau, kai apie tai reikėjo šaukti kiekvieną dieną? Juk V.Adamkus Prezidento poste yra jau ne pirmą kadenciją. Pasirodo, kompetentingieji Prezidento patarėjai ateidami į Prezidentūrą pirmiausia kūrė savo asmeninės karjeros planus. Ir sukūrė. Antai Prezidento spaudos tarnybos vadovas M.Lukošiūnas jau kraunasi lagaminus vykti į Maskvą dirbti UNESCO atstovybėje. Kitas labai aukštintas patarėjas D.Gudelis jau išvyko „tobulintis“ į prestižinį JAV Jelio universitetą. O vos keletą mėnesių patarėja teisės klausimais irgi išdirbusi T.Birmontienė, dėl kuriuos Prezidentas Seime kovojo net du kartus, tapo Konstitucinio Teismo teisėja su keliolikos tūkstančių litų mėnesine alga. Tad kaipgi vertinti tokius dalykus: aukšta morale ar patriotizmu? Kaip šiomis dienomis pažymėjo prof. Vytautas Landsbergis, senuose „Aušros“ ir „Varpo“ sąsiuviniuose būta daugiau Lietuvos negu tūkstantyje dabartinių spalvotų, nelyginti dvaro povas, lietuvių kalba leidžiamų leidinių. Tai ne tik jie, bet ir valdantysis elitas ir užnešė tą ligą, anot prof. V.Landsbergio, „pilietiškumo letargą“.

Kalbėdamas Ariogalos Dubysos slėnyje įvykusiame tradiciniame tremtinių ir partizanų sąskrydyje V.Landsbergis pabrėžė, jog nė vienas iš anų laikų išmėginimų nėra baigtas. „Ar vėl kas (tie patys) užspaudė, ar savanoriškai užsispaudėme? Ir sūnūs Šiaurės antai sako, kad savanoriškai ėjom į Stalino narvą. Ir stovi ten sau kruvinomis rankomis jau ištisus 65 metų, o mes nepadedam jam nusiplauti. Bet sunku kam nors ir padėti, kai pats sau nepadedi. Žinokim, padėti sau – tai pirmiausia pabusti iš nepilietiškumo letargo“, – sakė mūsų laisvės šauklys.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija