Atnaujintas 2005 rugpjūčio 19 d.
Nr.61
(1362)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Širdimi gerbkime savo vėliavą

Netrukus vėl prasidės nauji mokslo metai, žymintys 12 metų, kai išsinešdino iš Lietuvos svetima kariuomenė, pusšimtį metų laikiusi savo replėse mūsų kraštą. Taigi rugsėjo 1-oji ne tik mokslo metų pradžia, bet ir pirmoji Laisvės diena, primenanti 1993 m. rugpjūčio 31-ąją - paskutinę Rusijos kariuomenės buvimo Lietuvoje dieną. Tai turėtų pažymėti visos mokyklos, ypač per iškilmingą mokslo metų atidarymo šventę. Turėtų pažymėti ne tik tą įvykį, bet ir mūsų tautos ilgai trukusias pastangas išsivaduoti iš sovietinio okupanto. Tą dieną turėtų ne formaliai, o su tam tikra patriotine nuotaika, skambant valstybės himnui - pakilti ir mūsų garbingoji Trispalvė. Šia proga prisimintina prieš porą metų priimta Įstatymo pataisa „Dėl Lietuvos valstybės vėliavos“. Joje numatyta, kad valstybės vėliavos prie valstybinių aukštųjų ir valstybės bei savivaldybių bendrojo lavinimo mokyklų iškeliamos prasidėjus mokslo metams ir nuleidžiamos jiems pasibaigus. Ši Įstatymo pataisa priimta tikintis, kad moksleiviai labiau jaus pagarbą savo valstybės simboliams. Manyta, kad plevėsuojanti vėliava prie mokyklos pastato savo įvaizdžiu prisidės ugdant mokinių širdyse mūsų dvasinės kultūros vertybes, skatins pagarbą valstybei, tautai. Juo labiau kad ši vėliava, pirmą kartą pakilusi 1919 m. sausio 1-ąją Gedimino pilies bokšte, nuėjo kartu su mūsų tauta didelį pasišventusio heroizmo, išbandymų kelią. Ji pažymėta kraujo, kalėjimų, lagerių ir neišdildomos Tėvynės meilės kaina. Ji – mūsų Laisvės ir gyvosios Lietuvos simbolis. Vėliavos pakėlimas bei jos nuleidimas turėtų duoti impulsą susikurti mokyklose šį veiksmą lydinčią pagarbią apeigą. Tačiau ar iš tikrųjų taip yra mūsų mokyklose?

Prisiminkime praėjusių mokslo metų pradžią. Reta mokykla paminėjo Laisvės dieną ar Trispalvės pakėlimo prasmę. Kai kur vėliavos buvo pakeltos formaliai budėtojo ar sargo rankomis dar gerokai anksčiau, prieš mokinių suėjimą. Mokslo metų pradžios diena tokiose mokslo įstaigose virsdavo tik dalykinių pokalbių bei kalbų šurmuliu, užsienietiškų dainų tarškalyne, gėlių ar atneštų dovanėlių pasidalijimu... Todėl nenuostabu, kad per mokslo metus kai kuriose mokyklose net būdavo pasišaipoma iš mūsų vėliavos prisidengiant „spalvų nesuderinamumo“ teiginiu, giriant sovietų valdžios primestos vėliavos spalvų gražumą... Tai jau aiški šventvagystė, užmaskuotos neapykantos protrūkis mūsų valstybei, daugumos žmonių pastangomis išsivadavusiai iš sovietinių pančių. Ir baigiantis mokslo metams – apie vėliavos prasmingą nuleidimą retai kur pagalvota. Ji paprasčiausiai būdavo pamiršta. Jau ištuštėjus mokyklai – ji dar ilgai plevėsuodavo prie mokyklos pastato, kol pagaliau priminus švietimo įstaigų vadovams – vėliavą nukabindavo.

Matant ir girdint visa tai, pagalvoji, kokiu keliu mes einame, kur mūsų savigarba, kur tautinis orumas, kur pilietinė sąmonė, kur tų gražių tikslų priimant Seime jau pradžioje minėto Įstatymo pataisą įgyvendinimas? Čia pat prisimena prieškario dar laisvo Vytauto Didžiojo universiteto paskutinio rektoriaus profesoriaus Stasio Šalkauskio pasakyti žodžiai: „Lietuvos ateitį mes turėsime pastatyti ant trijų kolonų – lietuvybės, krikščionybės ir demokratijos“. Ši statyba turėtų vykti per gyvą tautos idealą, per gyvą kūrybinę mintį, per išugdytos savyje tautinės savimonės sampratą. Šių dienų sąlygomis tai pasiekti nelengva, ypač skalaujant mūsų sąmonę lyg madingomis kosmopolitinėmis – vadinamojo „pasaulio žmogaus“ ar tautinio nihilizmo nuotaikomis, paprasčiausiai vedančiomis į tautinės dvasios griūtį bei abejingumą. Pagaliau reikėtų visiems sukrusti, atsigręžti į savo šaknis, prisiminti kažkada skelbtos tautinės mokyklos nuostatą, kurios gyvas pavyzdys buvo pasiaukojančių savo kraštui žmonių išugdymas, nebijojusių net savo gyvybę partizaninėje kovoje paaukoti dėl Lietuvos laisvės. Tada gal tikrai savo širdimi pajustume ir mūsų garbingosios Trispalvės bei kitų valstybės simbolių gyvąją prasmę, jų sąsają su mūsų pačių išlikimu.

Nuo šių mokslo metų dvi Kaune bendrojo lavinimo mokyklos – „Ąžuolo“ ir Mato Šalčiaus, greta jau didelį autoritetą turinčios Jėzuitų gimnazijos, – pradės žengti katalikiškos ideologijos stiprinimo kryptimi. Čia numatyta taip pat didesnį dėmesį kreipti į tautinės savimonės ugdymą. Tai turėtų būti didelė palaikymo parama toms mokykloms, kurios neabejingos ir mūsų tautinės gyvybės išsaugojimui. Svarbu turėti patiems mokytojams šiuos kilnius idealus savo širdyje. Taigi širdimi į širdį...

Zigmas TAMAKAUSKAS

Kaunas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija