Atnaujintas 2005 rugpjūčio 19 d.
Nr.61
(1362)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Kurti dangų žemėje

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventė kalba apie naują gyvenimą, kurį mums yra paruošęs Kūrėjas po šio gyvenimo žemėje. Apreiškimas beveik nekalba apie to naujojo gyvenimo detales, tik apaštalas Paulius pastebi: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, Dievas paruošė tiems, kurie jį myli“. Šioje žemėje mes matome daug gražių dalykų. Graži Lietuvos gamta – miškai, ežerai, upės ir pievos; gražūs nuodėmės nesužaloti žmonių veidai, tačiau apaštalas tvirtina, kad dangus yra nepalyginti gražesnis. Mūsų ausis pasiekia dieviškos muzikos garsai; sulaikę kvėpavimą klausomės Bethoveno devintosios simfonijos, Verdžio „Requiem“, tačiau apaštalas sako, kad tai, ką girdėsime danguje, negalima net lyginti su gražiausiais žemės garsais.

Švč. Mergelės Marijos išaukštinimo šventė kviečia mus pamąstyti apie tą naują gyvenimą ne tam, kad valandėlei užmirštume dabarties sunkumus, bet kad atkakliau siektume svarbiausio tikslo, kad ištikimiau laikytumės tų vertybių, kurias Kristus palygino su dirvoje paslėptu lobiu, kurį norėdamas įsigyti šeimininkas pardavė viską. Jeigu žmonės dėl žūvančio pinigo šiandien važiuoja už jūrų marių, gyvena nelegaliai, apleidžia savo šeimas, rizikuoja gyvybe, net ją pražudo, tai dėl Kristaus pažado: „Tėve, aš noriu, kad man pavestieji būtų su manimi ten, kur ir aš; kad jie pamatytų mano šlovę, kurią esi man suteikęs“ (Jn 17,24) – dėl šio pažado verta padirbėti, pakovoti ir mažiau svarbių vertybių atsisakyti.

Evangelija pasakoja, kaip Marija skubėjo aplankyti giminaitę Elzbietą, būsimąją Jono Krikštytoją motiną, o ją aplankiusi „prabuvo pas ją tris mėnesius“. Šiais žodžiais „aplankė“, „prabuvo tris mėnesius“ pasakyta labai daug. Kai Marija ėjo aplankyti giminaitę, ji pati jau buvo nėščia. Tačiau Marija ėjo aplankyti kitos moters, kuriai, jos suvokimu, labiau reikėjo pagalbos. Tokiame elgesyje glūdi žmogiškojo ir krikščioniškojo gyvenimo esmė: galvoti ne apie save, bet apie kitus ir padėti kitiems.

Kai žmonės rūpinasi tik savimi ir tarnauja tik sau, jie kuria ne dangų, bet pragarą. Visai nesvarbu, kur toks žmogus yra: Seime, savivaldybėje ar savo namuose. Žmogaus nelaimė prasideda dėl jo egoizmo, dėl vidinės nuostatos, kad visas pasaulis privalo suktis aplink jį ir jam tarnauti. Sau atsirėžti žemės sklypą, sau prisidėti nepriklausančią kompensaciją, sau susikurti partiją, sau pasistatyti pilį, sau pasiimti visą labdarą ir t. t. Viską tik sau. Pats šėtonas ėjo šiuo keliu. Būdamas šviesos angelas jis sau norėjo visko – norėjo būti kaip Dievas. Šis egoizmas jam atnešė amžinąją nelaimę. Šv. Jonas Apreiškimo knygoje rašo: „Buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas Velniu ir Šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai“ (Apr 12).

Žmonių egoizmas aptemdė net laisvės ir nepriklausomybės metus. Po penkiolikos Nepriklausomybės metų mes galėjome klestėti, bet žmonių egoizmas, nenoras galvoti apie kitus buvo tie brūzgynai, per kuriuos sunkiai skynėmės kelią į ateitį.

Pokario metais šventuoju buvo paskelbtas lenkų kunigas Maksimilijonas Kolbė. Jis kalėjo nacių lageryje. Kartą už vieną pabėgusį kalinį buvo nutarta nubausti mirtimi būrį kitų kalinių. Kun. M.Kolbė pasisiūlė pats eiti į bado bunkerį už pasmerktą didelės šeimos tėvą. Ten jis ir paaukojo savo gyvybę. Evangelijos šviesa buvo tiek nušvietusi jo gyvenimą, kad jis negalėjo nemąstyti apie kitus; jis gerai prisiminė Kristaus žodžius: „Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis neatneš vaisių“.

Šios Evangelijos šviesos labai reikia mūsų laikotarpiu. Net geriausi įstatymai nėra pajėgūs gerai sureguliuoti visus žmonių santykius, net pati geriausia valdžia nepajėgi atsiliepti į visus žmonių poreikius. Reikia tik vieno esminio įstatymo, kuris būtų įrašytas mūsų širdyje: nuolat mąstyk ne tik apie save, bet ir apie kitus. Dievo Sūnus Jėzus Kristus, mąstydamas apie mus, mirė už mus ant kryžiaus, o Švč. Mergelė Marija prisiėmė didžiosios padėjėjos pareigas žmonių išgelbėjimo misijoje. Dievo Sūnaus Motinos dvasinę būklę vaizdžiai iliustruoja jos elgesys Galilėjos Kanoje. Ji pirmoji pastebėjo šeimininkų rūpestį ir priminė Jėzui: „Jie nebeturi vyno“.

Kai mes pradėsime mąstyti apie kitus, keisis ir mūsų gyvenimas. Tuomet mes nešiukšlinsime ne tik aplinkos, bet nei savo, nei kitų širdžių – ir mūsų gyvenimas įgaus visiškai naują kokybę. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventė tepaskatina mus kurti dangų čia, žemėje.

Rugpjūčio 15 dieną Pivašiūnuose pasakyta homilija

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija