Atnaujintas 2005 rugpjūčio 19 d.
Nr.61
(1362)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Kryžius – įstabiausia gyvenimo knyga

Vyskupas Eugenijus BARTULIS

Amžina meile pamilau tave, todėl nesiliauju tau reikštis
ištikima meile (Jer. 31, 3).

 

Šiame Kryžių kalne matome nuo kryžiaus spinduliuojančią Kristaus meilę, kuri kviečia: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28).

Jo meilė prie savęs traukia vaikučius, verkia dėl pasmerkto miesto, liūdinčiai našlei grąžina mirusį sūnų ir visiems sako: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, - nors ir numirtų bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“ (Jn 11, 25-26).

Kryžius yra įstabiausia mūsų gyvenimo knyga. Kai atidžiau pažvelgiame į kryžių, mes galime skaityti jo išganingąjį turinį. Čia mes skaitome Dievo meilės darbus mums ir mūsų meilės šauksmą Dievui. Čia sužinome, ką Dievas mums teikia ir ko Jis laukia iš mūsų. Pagaliau joje sužinome, kad ir mūsų gyvenimo kančia yra prasminga ir nuopelninga. Todėl teneužgęsta paskutinė vilties kibirkštėlė, kai atsiduriame kančių prirakinti prie savo gyvenimo kryžiaus. Rodos, kad apleido Dievas ir žmonės, gyvenimas tapo beprasmis. Tačiau nepamirškime, kad bejėgiškiausia pasaulio Atpirkėjo kančios ir mirties valanda tapo visos žmonijos išganymu ir Jo paties amžinos garbės vainiku. Jis mums sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6). Be kelio neįmanoma eiti pirmyn, be tiesos nėra pažinimo, be gyvybės - gyvenimo. Aš esu kelias, kuris neklaidina, tiesa, kuri neapgaudinėja, gyvenimas, kuris niekada nesibaigia.

Mieli broliai ir seserys, prisiglaudę prie Kristaus kryžiaus, suprantame, jog mūsų išdidumas uždėjo ant Jo galvos erškėčių vainiką, mūsų sunkių nuodėmių vinys prikalė Jo rankas ir kojas, o mylėdami nedorybes, pervėrėme savo nuodėmių ietimis Jo dieviškąją Širdį, kuri mus visus be galo myli ir pasiliko su mumis Švenčiausiajame Sakramente. „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną - gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51).

Teologas Pechas sako: „Evangelija be kentėjimų priklauso dangui. Kentėjimai be Evangelijos priklauso pragarui. O Evangelija su kentėjimais priklauso žemei“. Kryžius, kaip gyvoji Evangelija, priklauso mūsų kančiai. Ši Evangelija per kentėjimus mus veda į amžinąją garbę su nukryžiuotuoju Kristumi. Kryžius yra ne tik kančios įprasminimas, bet ir tvirtybės bei ištvermės šaltinis.

Kartą Mikelandželas pamatė marmuro gabalą, gulintį tarp dulkių ir purvo. Jis išsiprašė tą grubų marmuro gabalą ir pargabeno į savo dirbtuvę. Tada į rankas ėmė plaktuką ir kaltą. Jei marmuras būtų galėjęs kalbėti, nuo menininko smūgių iš skausmo jis būtų šaukęs, kad išgirstų visas pasaulis. Po kurio laiko iš grubaus marmuro gabalo skulptorius išskaptavo nuostabiai gražią karaliaus Dovydo statulą. Kai žmonės žavėjosi šiuo meno šedevru, Mikelandželas klūpojo bažnyčioje ir meldėsi: „O Dieve, tu esi didžiausias menininkas. Padaryk iš manęs kitą žmogų, - pagal savo paveikslą ir panašumą“.

Brangieji, mūsų visų klaidos klupdė mūsų Lietuvą.

Mūsų visų apsileidimai temdė Lietuvos veidą.

Mūsų visų nuodėmės žemino Lietuvą

Šią valandą žvelgdami į amžinąjį Skulptorių, prikaltą prie kryžiaus, maldaukime, kad Jis pakeistų mus visus.

Tegul negęsta tikėjimo saulė mūsų brangioje tėvynėje.

Tegul nesusvyruoja krikščioniški pamatai mūsų Lietuvoje.

Tegul žydi skaistybės žiedai mūsų Lietuvoje.

Tegul kiekvienas kūdikis išvysta brangiąją tėvynę.

Tegul dora ir vienybė, sutikimas ir blaivybė klesti Lietuvoje.

Mielieji, juk miršta tiesa, kuria nieks negyvena,

Išnyksta žodžiai, kurių niekas nebesako,

Nuvysta gėlės, kurių niekas nelaisto,

Užgęsta ugnis, kurios niekas nekūrena,

Sustoja viskas, kai Dvasia išnyksta.

Išeina Dvasia, kai Jai vietos nebelieka.

Šitaip ateina mirtis viskam žemėje.

Bet kol mes gyvi, padarykime viską, kad klestėtų tikėjimas, stiprėtų viltis, o meilė sušvistų visomis vaivorykštės spalvomis.

Brangieji, susirinkę prie šio Vilties kalno, prie kurio buvo atėję vaikai ir seneliai, moksleiviai ir studentai, jaunavedžiai ir sužadėtiniai, Seimo nariai ir valdžios atstovai, prezidentas ir netgi Šventasis Tėvas, - susimąstykime ir su poetu Kęstučiu Geniu, kuris jau iškeliavo į Tėvo namus, ištarkime:

Motina vaikų neteisia...
Motina vaikams atleis...
Bet jei mes nepasikeisime -
Lietuva nepasikeis.
                   Be doros tauta pražūva
                   Meilės ir tiesos vardu
                   Burkimės į vieną krūvą
                   Kelkimės visi kartu.
Vykdykime Dievo Valią!
Nepraraskime galvos!
Nepamirškime birželio
Nepamirškim laisvės kelio!
Neišduokim Lietuvos!


Liepos 30 dieną Kryžių kalno atlaiduose pasakytas pamokslas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija