Atnaujintas 2005 rugpjūčio 19 d.
Nr.61
(1362)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Antrąsyk Ukmergės žemėje

Kun. Kazimieras Gražulis
su savo naujaisiais parapijiečiais
Autorės nuotrauka

Rugpjūčio 4-ąją sukako du mėnesiai, kai kunigas Kazimieras Gražulis paskirtas dirbti Pašilės Šv. Barboros ir Pabaisko Švč. Trejybės bažnyčių parapijų klebonu. Pašilės Šv.Barboros bažnyčios viduje dirba vyrai: šlifuoja, lakuoja grindis. Šventovės pavėsyje kalbėjausi su neseniai gyvenimo 45-metį atšventusiu naujuoju klebonu.

 

Paprašysiu trumpai papasakoti, kur gimėte, augote, mokėtės, studijavote.

Gimiau Alytaus rajono Miroslavo seniūnijoje, Mankūnų kaime. Baigęs Miroslavo vidurinę mokyklą, iš penkto karto įstojau į Kauno kunigų seminariją. Dirbau vikaru Šiaulių Šv.Igno bažnyčioje, po to Radviliškio rajono Polekėlės bažnyčioje, penkerius metus Deltuvos Šv.Trejybės bažnyčioje. Devynerius metus buvau Jurbarko dekanas, šalia Jurbarko dar dvi parapijas turėjau. 2003 metais Kauno Vytauto Didžiojo universitete baigiau magistrantūros studijas bažnytinės teisės srityje. Netrukus išvykau dirbti į Jungtines Amerikos Valstijas.

Esu kilęs iš gausios šešiolikos vaikų šeimos. Pirmasis brolis gimė ir greitai mirė, vyriausias 2000-aisiais nuskendo tėviškės kūdroje. Net trys broliai šeimoje tapo kunigais. Vienas iš jų, Antanas, paskirtas lietuvių vyresniuoju jėzuitų namuose Čikagoje, antrasis Juozas - vyriausiasis Lietuvos kariuomenės kapelionas.

Kaip sumanėte vykti į JAV? Kaip galėtumėte apibūdinti tenykščius katalikus?

Norėjau pasižiūrėti, kaip lietuviai gyvena užsienyje, pakeisti gyvenimo būdą. Ten išbuvau metus ir aštuonius mėnesius. Dirbau Niujorko valstijoje, Ročesterio lietuvių Šv.Jurgio parapijoje. Daug bendravau su parapijiečiais, jaučiausi gerai, parapijos žmonės mieli, nuoširdūs. Amerikos lietuviai „dipukai“, dar kitaip vadinami „Dievo paukšteliai“, sužavėjo mane labai gilia meile tėvynei. Retas lietuvis Lietuvoje taip tėvynę myli, kaip jie. Tai labai didelis privalumas. Mane patį tai žavi. Amerikoje labai daug žmonių lanko bažnyčią, ne tik katalikai, bet ir kitų krikščioniškų denominacijų atstovai.

Kodėl dabar, kai tikėti nedraudžiama, o mokyklose dėstoma tikyba, vis mažiau jaunimo ateina į bažnyčią? Kaip galima būtų jaunimą pritraukti į maldos namus?

Jaunimo visur ne per daug. Mažėja gyventojų, daug jaunimo išvažiuoja į užsienį. Sekmadieniais į bažnyčią ateina 2-5 proc., o kaimuose - iki 10 proc. tikinčiųjų. Kaimuose religingumas daug didesnis. Visgi per tuos penkiasdešimt metų sovietinė sistema nustūmė žmones toli nuo Dievo, ir naivu būtų tikėtis, jog staiga nutiks taip, kad visi pradės eiti į Bažnyčią. Optimizmo šiuo atveju nedaug, bet žvelgiant į tai su tikėjimu, nereikia nusiminti ir liūdėti, o verčiau stengtis nuoširdžiai veikti, bendrauti, daryti, kas galima. Per tą laikotarpį žmonės labai susvetimėjo. Kaimo bendruomenėse vyrauja girtuoklystės. Žmonės geria stiprų alų, kurį reklamuoja kaip nekaltą dalyką. Iš tikrųjų alus yra ne mažiau žalingas už degtinę. Aš darbuosiuos, bet jaunimą nėra taip paprasta pritraukti. Žinoma, reikia žmonių, kad padėtų. Bažnyčioje šiuo metu nėra nei jaunimo grupių, nei patarnautojų. Yra choras, aukojamos dvejos šv. Mišios sekmadienį.

Galiu pažymėti, kad trūksta tikėjimo sąmoningumo. Dažnas žmogus ateina į šv. Mišias, bet neina išpažinties, nepriima Komunijos. Pasiklauso pamokslo, Šventojo Rašto. Nauda menka. Dauguma žmonių nesupranta atlaidų prasmės. Suvažiuoja, pabendrauja, pasėdi prie bendro stalo.To, kas reikalinga žmogaus dvasiai, nepadaro. Kuo bedieviškesnė aplinka, tuo daugiau darbo. Jei kunigo darbas įsivaizduojamas tik kaip krikštijimas ir laidojimas, tai taip iš tikrųjų nėra.

Rugpjūčio 9 dieną jums sukako 45-eri metai. Ką jums reiškia ši sukaktis?

Jai visai nesirengiau. Visą gyvenimą nemėgau oficialių sveikinimų. Geriausiai patinka pabūti tarp artimų žmonių.

Visada, kai pažiūriu atgal, norisi dar kokybiškesnio savo darbo. Norėjau visada būti geru kunigu. Prisimenu kunigo Alfonso Svarinsko pasisakymą: „Gal per daug cementą maišiau, per daug statybomis rūpinausi…“ Žinoma, jei kunigas nepadarys, tai niekas nepasirūpins, tačiau kunigo darbas – ne tik bažnyčias statyti. Šiandien grindys tvarkomos, rytoj – stogą patvarkyt, langus... Be šių darbų negalima apsieiti. Iš tikrųjų, jei nori savo darbą atlikti gerai, o jo yra pakankamai, tai reikia ir su žmonėmis pasišnekėti, juos paguosti, už juos pasimelsti. Daug problemų žmonės turi.

Ko palinkėtumėte parapijiečiams?

Jei parapijiečiai nori, kad kunigas būtų geras, tai turi melstis už jį. Jeigu žmonės nori turėti gerą valdžią, tai už ją turi kiekvieną dieną melstis, nes keikdami valdžią ją prakeikia, pastumia ją gilyn, ir iš to jokios naudos. Jei žmonės daugiau melstųsi, pasninkautų, tai ir valdžia geriau dirbtų. Tas pats ir su kunigu, ir su visais žmonėmis, ir su jaunimu.

Dėkoju už pokalbį! Linkiu geriausios kloties!

Kalbėjosi Jolita ŽURAUSKIENĖ

Pašilė, Ukmergės rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija