Atnaujintas 2005 rugpjūčio 24 d.
Nr.62
(1363)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Valdžia – viskas, žmogus – niekas

Zachsenhauzenas yra vieta, kurioje du kruviniausi XX amžiaus Europos totalitariniai režimai kankino ir žudė savo aukas. Jos, tos aukos, buvo paskelbtos priešais ir melagingai vadinamos liaudies priešais. Valdžią uzurpavę nacių ir sovietų komunistų klanai save vadino „liaudimi“, todėl ir nesutinkantieji ar besipriešinantieji jų klastingoms ir žiaurioms diktatūroms gaudavo falsifikuotą nuosprendį: ne režimo, bet „liaudies“ priešai (Volksfeinde ir vragi naroda).

Taip reiškėsi ne tik vadinamieji „hitleristiniai“ arba „stalinistiniai savavaliavimai“ (antroji sąvoka – iš įrašo paminkle), bet abiejų kriminalinių režimų genocido ir karo nusikaltimai prieš žmoniškumą.

Vakarų Europa sunkiai mokosi tiesos. Tik šiemet Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kur abu tie režimai ir abi valstybės – Trečiasis Reichas ir Sovietų Sąjunga – gavo teisingą identišką apibūdinimą: tironijos. Dvi tironijos, nutarusios pradėti Antrąjį pasaulinį karą, užpuolusios Lenkiją, Suomiją ir tris Baltijos valstybes, liko atsakingos ne vien už karo nusikaltimus. Jų režimų represinė ir genocido praktika buvo susijusi pirmiausia ne su karu, o kilo iš bendros degraduojančios ir dehumanizuotos prigimties. Valdžia – viskas, žmogus – niekas. Taip paprasta! Uzurpatoriai patys sau suteikė „teisę“ beatodairiškai prievartai, o neapykantos pateisinimui galima juk turėti kokią nors doktriną: rasistinę arba marksistinę.

Tačiau šių dviejų iškreiptų „socializmų“ skirtumai – antriniai, o bendrumai – esminiai. Todėl abu režimai sugebėjo gerai bendradarbiauti, perimti vieni kitų patyrimą. Sovietų diktatorius Leninas įsakė įsteigti pirmąsias koncentracijos stovyklas priešų nukankinimui ir mirčiai. Į baisųjį kalėjimą Solovkų salose jau Stalino laikais Hitlerio naciai siuntė savo pareigūnus pasimokyti ir pritaikyti tai Vokietijoje; paskui – ir užkariautose šalyse. Pavyzdžiui, Lenkijoje, kur visagalis gestapas 1941 metų pavasarį toliau bendradarbiavo su sovietų NKVD, būsimuoju KGB. Kai pati Vokietija, jos rytinė dalis, tapo sovietų užkariauta žeme, gestapo ir SS įsteigtos žmonių naikinimo stovyklos puikiai tiko jas perėmusių sovietų reikalams. Taip buvo Buchenvalde, Štuthofe ir kitur. Todėl ir šioje vietoje, Zachsenhauzene, mes prisimename ir primename nežinantiems ar nenorintiems žinoti: štai kas buvo Hitleris ir Stalinas, kokie buvo jų sukurtų režimų „principai“ ir metodai einant valdyti pasaulio, tai susitariant, tai susikaunant tarpusavyje.

Amžina pagarba jų aukoms. Nepamirškime, kad smurto auka prasminga, jeigu ji randa atgarsį gyvųjų sąžinėje, liepia protu suvokti ir atsiminti širdimi.

Vytautas LANDSBERGIS

Kalba Zachsenhauzene pagerbiant sovietų
koncentracijos stovyklos aukas, rugpjūčio 13-ąją

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija