Atnaujintas 2005 rugpjūčio 31 d.
Nr.64
(1365)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Molotovo-Ribentropo paktas Lietuvai tebeturi baisių pasekmių

Prieš kelias savaites „Omni.lt“ interneto naujienų svetainėje aptikau įdomios apklausos duomenis. Duomenis, kurių rezultatų negaliu vienareikšmiai paaiškinti netgi pats sau. Lankytojams buvo užduotas klausimas: „Ar galėtumėte paaukoti savo gyvybę vardan Lietuvos, jei to reikėtų?“ Į šį klausimą atsakė per tris tūkstančius žmonių. Atsakymą „taip“, be jokių abejonių, pasirinko 14 proc., dar 36 proc. nurodė, kad tai „priklausytų nuo aplinkybių“. Beveik pusė respondentų atsakė „ne“. Ką šie duomenys reiškia: ar tai mūsų „vakarėjimo“ ir artėjimo prie sočios ir tampančios vis labiau abejinga bet kokioms vertybėms Europos ženklas, ar okupacijos ir patirto tautos dvasios suluošinimo pasekmė?

Kad ir koks atsakymas būtų teisingas, akivaizdu, kad Ribentropo-Molotovo paktas Lietuvai ne tik turėjo, bet ir tebeturi baisių pasekmių. Nepaisant to, kad jau 15 metų gyvename atkurtoje Lietuvos valstybėje. Nepaisant to, kad esame NATO ir ES nariai. Kažkada šis paktas nuo Europos mus atidalijo ne tik pasieniečių užkardomis, per laiką buvo atidalyti ir protai. 1940 metais buvome okupuoti fiziškai. Šiandien tebesame pavergti dvasiškai.

Nepaisant to, savo viduje labai aiškiai jaučiu du dalykus: mes galime panaikinti šio pakto pasekmes savo tautai. Tai gera žinia. Tačiau tai padaryti galime tik mes patys. Nei mūsų bičiuliai, nei mūsų sąjungininkai – niekas už mus to nepadarys. Ar gera žinia yra ir tai, kad patys esame atsakingi už savo ateitį, spręskite patys.

Rugpjūčio 23-oji mums yra simbolis. Ir to, kas bloga, ir to, kas gera (kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų). Nežinau, kaip jums, bet man ši diena pirmiausia asocijuojasi ne su nusikaltimu prieš Lietuvą ir kitas Baltijos šalis, bet su mūsų tautų pakilimu ir vienu didingiausių mūsų laikų įvykiu – Baltijos keliu. Galbūt todėl, kad man neteko patirti Laisvės praradimo kartėlio, bet pats galėjau dalyvauti ją susigrąžinant. Reikalaujant teisingumo.

Tačiau šis paktas yra ir kitas simbolis. Agresijos, savanaudiškumo ir nuolatinio pavojaus. Pavojaus bent jau tol, kol Rusija nesikeičia. Pykstame už V.Putino žodžius, prieš pusmetį pasakytus Bratislavoje. Bet, mano galva, šie žodžiai (jokiu būdu ne pozicija, bet patys žodžiai) mums į naudą. Gerai, kad tas žmogus kalba atvirai – pasaulis bent jau gali įsitikinti, kas jis yra iš tiesų.

Galime guostis – Europoje bręsta pokyčiai. Vokietija ir Prancūzija rengiasi nustumti į šalį Karaliaučiaus įkūrimo jubiliejuje dalyvavusius KGB pulkininko bičiulius. Tiesa, šie pokyčiai nuo mūsų nedaug priklauso. Kai kas sako, kad nepriklauso visai. Bet jie neteisūs. Taip pat kaip yra neteisūs ir tie, kurie mano, kad mes esame bejėgiai daryti bent šiokią tokią įtaką Rusijai.

Kalbu ne apie specialiąsias tarnybas. Netgi ne apie mūsų atstovus Europos Parlamente, Europos Tarybos parlamentinėje asamblėjoje, ministrų pasitarimuose. Kalbu apie visai kitus dalykus. Jei mes krikščionys, katalikai, melstis galime (ir turėtume) ne tik už Lietuvą, bet ir Rusiją. Ir ne vien dėl to, kad Saliamono ir apaštalo Pauliaus pasakyta: „Laiminkite savo priešus ir taip sukrausite žarijas ant jų galvos“. Iš tiesų jei jie nesikeis, tebus žarijos. Bet mes turime trokšti, kad ši šalis pasikeistų. Aktyviai trokšti. Jų ir savo pačių labui.

Sėkme tikėti padeda ir tai, kad fizinio pavergimo jau atsikratėme. Pakaktų jėgų atsikratyti ir dvasinio. Tik šie pančiai nematomi, su jais sunkiau. Kita vertus, protus pavergė ne per metus. Todėl nekeista, kad ne per metus ir išsilaisvinsime. Juolab kad netgi mes patys, kurie šiandien čia susirinkome, tų pančių dažnai nepastebime.

Būtent dėl šios priežasties šiandien toks svarbus Sąjūdis. Ir vis dar reikalingas. Dar nepadaręs to darbo, kuris jam buvo skirtas. Daugelio nemėgstamas. Vis dažniau piktai pašiepiamas. Gerokai silpnesnis nei prieš 15 metų. Tačiau tebeesantis kaip rakštis sėdimojoje. Neleidžiantis patogiai sėdėti ir nuolat primenantis apie mūsų tautoje išlikusią protų vergiją.

Taigi su pakto pasekmėmis dar nesusidorojome. Tačiau tik patys galime jas sunaikinti. Ir tas, kurios yra mūsų tautoje, ir tas, kurios liko Rusijos žmonių širdyse ir protuose. Nenuleiskime rankų!

Petras RAGAUSKAS

Kalba, pasakyta Sąjūdžio inicijuotame rugpjūčio 23-iosios
paminėjimo renginyje

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija