Atnaujintas 2005 rugsėjo 2 d.
Nr.65
(1366)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Popiežiaus atviras pokalbis su Aostos kunigais

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI
atostogų metu Aostos slėnyje
vaikščioja su grupe vyskupų
„L’Osservatore Romano“
nuotrauka

Svarbu suvokti realią padėtį

Popiežiaus Benedikto XVI susitikimas su Aostos kunigais, kai jis liepą porą savaičių atostogavo toje šiaurinės Italijos diecezijoje esančiame Lekombo kalnų kurorte, patraukė tarptautinės žiniasklaidos dėmesį daugelio klausimų aptarimu. Šventasis Tėvas atvirai kalbėjo apie tradicinių „didžiųjų“ Bažnyčių nykimą ir sektų ekspanciją, apie dvasinių pašaukimų Vakaruose stoką ir jų gausos Afrikoje nevienareikšmį kontekstą, apie tai, kad sekuliarizuotame pasaulyje vis dar vadovaujamasi Karlo Markso klaidingomis materialistinėmis idėjomis. Atsakydamas į kunigų klausimus Popiežius palietė sudėtingą išsiskyrusių katalikų, kurie sudarė naują civilinę santuoką, negalėjimo priimti Komunijos problemą, taip pat profesionalios katechezės, esant įvairioms lingvinistinėms, kultūrinėms ir socialinėms situacijoms, svarbą.

Tai buvo jau antrasis popiežiaus Benedikto XVI toks išsamus pokalbis su parapijų dvasininkais – pirmasis susitikimas su Romos vyskupijos kunigais įvyko gegužę – ir, kaip atrodo, Šventasis Tėvas pamėgo šią auditoriją. „Matyti jus susirinkusius drauge ir kartu būti tarp jūsų, būti greta kunigų, kurie kasdien darbuojasi Viešpačiui kaip Žodžio sėjėjai, man yra paguoda ir džiaugsmas“, – sakė jis liepos 25 dieną Introdo parapijos bažnyčioje vykusiame susitikime, kuriame dalyvavo apie 140 kunigų kartu su Aostos vyskupu Džiuzepe Anfosiu.

Pokalbio pradžioje pastebėjęs, kad visa Bažnyčios istorija yra kupina nelengvų problemų, nuolat iškylančių gyvenime, Popiežius sakė, kad jis taip pat „nėra orakulas“ ir tik retais atvejais turi neklaidingumo autoritetą, todėl tie klausimai ir jam kelia kančių bei abejonių. „Aš taip pat kenčiu, – prisipažino Benediktas XVI. – Bet, viena vertus, kentėkime kartu dėl šių problemų, tačiau, kita vertus, tuo pat metu kentėkime spręsdami tas problemas.“ Tai ypač svarbu žinant, kad kentėjimas pats savaime yra sprendimo būdas ir kad „be kentėjimo nieko negalima pakeisti“.

Pereidamas prie konkrečių šių dienų Bažnyčios problemų nagrinėjimo, Šventasis Tėvas pirmiausia akcentavo dvasinių pašaukimų stoką Vakaruose ir tai svarstė platesniu bendrosios tikėjimo krizės aspektu. Tarp kitko, jis pastebėjo, kad į dvasinių pašaukimų gausą Afrikoje, – šio žemyno vyskupai jam sakė, jog nepakanka seminarijų priimti visų jaunų vyrų, norinčių tapti kunigais, – reikia žiūrėti atsargiai. Mat, tapę kunigais, jie užima privilegijuotą padėtį savo gentyse, todėl čia gali vyrauti ir tam tikras socialinis bei materialinis suinteresuotumas.

Tai įmanoma Afrikoje, kurios visuomenėje juntamas „tikėjimo pavasaris“, nes, sunykus vietinėms pagoniškoms religijoms, laukiama dvasinio atsinaujinimo plintant krikščionybei (arba islamui). Dėl to Afrikos vyskupai turi nepasitenkinti vien tik pašaukimų į kunigystę gausa, bet stengtis įžvelgti, kurie yra „tikrieji pašaukimai“, tai yra atskirti „grūdus nuo pelų“.

Visai kitokia padėtis yra Vakarų pasaulyje, kurio visuomenėje jaučiamas „nuovargis nuo savo kultūros“, kur nebeliko poreikio Dievo buvimo akivaizdumui ir žmonėms atrodo, kad savo gyvenimą galima kurti be Jo. Šioje uždaro racionalizmo atmosferoje, kurioje „vienintelis mokslų modelis laikomas pažinimo modeliu“, o visa kita tėra tik subjektyvus pasirinkimas, tikėjimas Dievu natūraliai tampa sunkus. „Ir jeigu sunku tikėti, tai dar sunkiau paskirti savo gyvenimą Viešpačiui, tapti Jo tarnu“, – aiškino popiežius Benediktas XVI. Ši dvasinė kančios situacija, būdinga mūsų metui, apibendrintai vadinama tariamu „didžiųjų“ institucinių Bažnyčių išmirimu, kuris ypač būdingas Australijai, Europai ir su kiek mažesniu intensyvumu – Šiaurės Amerikai.

Kita vertus, visiškai panaikinti žmogaus prigimčiai būdingo tikėjimo poreikio negalima, todėl dabar tradicines institucines Bažnyčias bando pakeisti sektos, kurios geba priimtinai pasiūlyti „tikėjimo minimumą“, teigdamos, kad „to pakanka“. Dėl tokios naujų sektų plėtros ypač sunkioje padėtyje yra atsidūrusios tradicinės protestantiškos Bažnyčios, tačiau ir Katalikų Bažnyčia šiame istoriniame laikotarpyje yra susidūrusi su panašiomis problemomis. Šventojo Tėvo nuomone, dabartinėje situacijoje greitų pokyčių negalima tikėtis, todėl reikia kantriai, pasitikint Kristumi, pereiti tą netikėjimo „tunelį“, turint viltį, kad jo gale suspindės dar ryškesnė tikėjimo šviesa.

Pasaulis negali gyventi be Dievo

Taigi nors popiežius Benediktas XVI visiškai realiai vertina susidariusią situaciją, tačiau jam yra svetimas pesimizmas. Jo įsitikinimu, atsakas turi būti „kantrybė esant tikram, kad pasaulis negali gyventi be Dievo“, ir ne bet kokio Dievo, bet Apreiškimo Dievo, „kuris savo veidą mums parodė per Jėzų Kristų“. Tai veidas kenčiančio už mus ir mus mylinčio. To, kuris vienas gali pakeisti pasaulį, kaip tas Evangelijoje minimas į žemę kritęs kviečio grūdas.

Šis žinojimas, kad Kristus tikrai yra Dievo veidas, be kurio pasaulis, užsidaręs savajame racionalizmo kiaute, neturi perspektyvos ir gali netgi susinaikinti, „garantuoja tikėjimo suasmeninimą ir mūsų draugystę su Viešpačiu, iš kurios kyla nauji pašaukimai“, teigė Popiežius. Jis pakvietė sielovadininkus aktyviau dirbti pašaukimų pastoracijoje ir padėti jauniems žmonėms rasti kelią ateityje visiškai atsidėti Dievo tarnystei.

Daug kas priklauso ir nuo kunigų bendruomenės gyvenimo, kuriame turi vyrauti tarpusavio pagalba ir solidarumas. „Jeigu jauni žmonės mato kunigus visiškai izoliuotus, liūdnus ir pavargusius, jie galvoja, jog ir jų laukia tokia ateitis, todėl jos nesirenka, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Todėl iš tikrųjų reikia sukurti tokį kunigų bendruomenišką gyvenimą, kuris skatintų jaunus žmones galvoti: taip, tokia ateitis galėtų būti ir mano, ir aš taip galėčiau gyventi“.

Panašių nuostatų laikosi tie žmonės, kurie yra nutolę nuo Bažnyčios ir kuriems atrodo, kad jos mokymas pasenęs ir nebūtinas. Popiežius Benediktas XVI apgailestavo, kad tarp tokių žmonių yra daug užimančių aukštas pareigas ir jie vis dar vadovaujasi „tam tikra antropologine vizija, pagal kurią žmogus gali veikti taip, kaip sakė Karlas Marksas: Bažnyčia turėjo 1800 metų, kad parodytų, jog ji gali keisti pasaulį, ir nieko nepadarė, todėl mes tai darysime patys“. Šventasis Tėvas pripažino, kad ši marksistinė idėja – Bažnyčia – tik praeities liekana – tebėra paplitusi ir netgi remiama filosofų. Tačiau K.Marksas klydo, nes neįmanoma kurti pasaulio mechaniškai, vien pagal teorijas, kuriose kalbama apie kapitalą, nuosavybę ir pan.

„Dabar darosi vis aiškiau, kad tik moralinės vertybės ir tvirti įsitikinimai, taip pat pasiaukojimas daro pasaulį įmanomą gyventi ir kurti, – sakė popiežius Benediktas XVI. – Jeigu sielose nėra moralinės jėgos, jeigu nėra pasirengimo kentėti dėl šių vertybių, geresnis pasaulis nebus kuriamas; greičiau priešingai, vyraujant savanaudiškumui, pasaulis išsigimsta ir susinaikina.“ Darbuojantis dėl gėrio ir gelbstint pasaulį Bažnyčiai taip pat „reikalinga kantrybė, bet aktyvi kantrybė“, stengiantis įtikinti žmones moralaus kelio teisingumu.

Čia Bažnyčia pirmiausia turi remtis ištikimų ir tvirtai tikinčių asmenų grupe, kuri savo atsidavimu ir meile gali patraukti kitus tapti aktyviais bažnyčios nariais. Šventasis Tėvas priminė Evangelijoje minimą Viešpaties palyginimą apie mažą garstyčios grūdą, iš kurio išaugo didelis medis ir dangaus paukščiai jame suko lizdus. „Aš sakyčiau, kad tie paukščiai galėtų būti interpretuojami kaip asmenys, kurie dar neatsivertė, bet jau nors sutupia į medį, kuris yra Bažnyčia“, – sakė jis.

Popiežius Benediktas XVI dabartinę situaciją palygino su ta, kuri buvo vadinamojoje Švietimo epochoje (XVIII a. antroji pusė ir XIX a. pradžia), kai Vakarų krikščionybės mintis buvo aiškiai pasidalijusi tarp katalikų ir protestantų. Tuomet, siekiant išsaugoti bendras moralines vertybes, buvo stengiamasi atplėšti jas nuo suskaldyto tikėjimo pagrindo, kurios veiktų „etsi Deus non daretur“ („net jeigu Dievo nebūtų“). Tai buvo tam tikras pretekstas pradėti viešojo gyvenimo sekuliarizaciją Vakarų Europoje.

Dabar padėtis yra visiškai kita, vyrauja moralinis reliatyvizmas ir, nesant tikėjimo, vertybės nebeturi tvirto pagrindo. „Jos yra akivaizdžios tik tada, kai Dievas egzistuoja. Todėl aš siūlau sekuliaristams, vadinamiesiems sekuliaristams, pamąstyti, ar šiandien negalioja priešinga tiesa: privalome gyventi „quasi Deus daretur“ („tarsi Dievas egzistuotų“). Net jeigu neturime stiprybės tikėti, mes privalome gyventi šia hipoteze, nes, kitu atveju, pasaulis negali veikti, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Ir man atrodo, kad tai būtų pirmasis žingsnis į tikėjimą. Ir per daugelį kontaktų aš matau, jog, ačiū Dievui, taip stiprėja dialogas bent su dalimi sekuliarizmo.“

Įdomu pastebėti, kad šias gilias mintis popiežius Benediktas XVI dėstė ne kokiai nors konferencijai iš anksto parengtame pranešime, bet improvizacinėje diskusijoje su kunigais. Tai rodo jo aukštą teologinį bei intelektualinį lygį, – dėl to nebuvo abejonių ir anksčiau, – taip pat gerą reikalų išmanymą bei tai, kad šie Bažnyčios sunkumai sekuliarizuotoje visuomenėje Šventajam Tėvui tikrai labai rūpi iki gilaus vidinio išgyvenimo, kuriuo jis duoda pavyzdį kitiems.

„Galima matyti, kad moralumas, kaip toks, negali išlikti ir nėra efektyvus, jeigu nėra giliai įsišaknijęs įsitikinime, kad tikrai suteikia aiškumą ir stiprybę kentėti dėl meilės, kuri auga tame kentėjime, ir yra gyvenimo substancija, – aiškino Benediktas XVI, anksčiau prisipažinęs, kad taip pat kenčia. – Pagaliau tik meilė teikia mums jėgų gyventi ir meilė visada yra ir kentėjimas.“ Ji, kaip minėta, subręsta kenčiant ir suteikia jėgų kentėti dėl gėrio nekreipiant dėmesio į savanaudiškus interesus, suteikia tvirtumo atsidavimui ir aukai, kuo turi vadovautis ypač nelengvai Dievo tarnystei gyvenimą paskyręs asmuo.

Praktinės sielovados klausimai

Atsakydamas į Aostos vyskupijos kunigų klausimus dėl praktinės sielovados, Šventasis Tėvas ypač iškėlė jaunų žmonių patraukimo į Bažnyčią svarbą. Šioje darbo kryptyje intelektualinį faktorių (katechezę) turi lydėti emocinis ir socialinis faktorius, vadinamoji „socializacija tikėjime“, nes labai svarbu, kad jauni žmonės atskleistų tikėjimo grožį tarpusavio bendravime. Popiežius Benediktas XVI sakė, jog praeityje, kai tikėjimas buvo svarbus visuomenės gyvenimui, jaunimą pakakdavo katechizuoti ir jis savaime įsitraukdavo į parapijos bendruomenę ar katalikiškas organizacijas. Dabar, kai sekuliarizuotas visuomenės gyvenimas yra faktiškai nustumtas nuo tikėjimo – net ir šeima dabar dažnai neprisideda prie tikėjimo socializacijos – sielovadininkai, neatmesdami katechezės, kuri lieka labai svarbi, – turi kurti tą „gyvybingą erdvę“, kurioje pasireikštų draugiškumas ir bendrystė.

„Yra nuostabu čia matyti tiek daug parapijos kunigų, kurie su jaunimo grupėmis kartu praleidžia šventadienius, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Taip jauni žmonės dalijasi savo šventimo laikotarpio džiaugsmu ir tai išgyvena kartu su Dievu ir Bažnyčia parapijos klebono ar vikaro asmenyje.“ Be „abejonės, dvasinis vadovavimas jaunimui turi būti vykdomas pateikiant protingus atsakymus į svarbiuosius mūsų laiko klausimus: „Ar vis dar reikia Dievo? Ar vis dar išmintinga tikėti Dievu? Ar Kristus tėra tik figūra religijos istorijoje, ar Jis tikrasis Dievo Veidas, kurio mums reikia? Ar galime mes gyventi visavertį gyvenimą nepažindami Kristaus?“

Taip pat yra svarbu padėti jaunimui suprasti „bendruomenės, kuri susirenka į parapijos bažnyčią kiekvieną sekmadienį, katalikiškąją (visuotinę) plotmę“, kad taip yra įsitraukiama į Bažnyčios didžiosios bendruomenės gyvąją terpę. Būtina suprasti, kad tikėjimas savo esme „išvaduoja mus iš egoistinės izoliacijos ir sujungia į didžiąją bendruomenę“, kuri per daugybę parapijų ir sekmadienio pamaldas tikrai tampa visuotinė, jungiasi su visu pasauliu.

Didžiulį vaidmenį jaunimo dvasiniame lavinime atlieka katalikiškos mokyklos ir katechezė, vadovaujantis neseniai parengtu Katalikų Bažnyčios katekizmo kompendiumu. Tačiau jauniems žmonėms reikia padėti suvokti, kad tikėjimas nėra „taisyklių paketas, kurį, kaip sunkų nešulį, užsidėjus ant pečių, tenka keliauti per gyvenimą“. Krikščioniškasis tikėjimas yra „labai paprastas ir tuo pačiu labai turtingas“, nes mes tikime „Dievą su veidu, žmogiškuoju veidu, Dievą, kuris sutaiko, kuris įveikia neapykantą ir suteikia mums taikos galią, kurios niekas kitas mums negali duoti“, sakė popiežius Benediktas XVI.

Tarp kitų klausimų, jis aptarė sunkią sielovadinę problemą tų asmenų, kurie yra išsiskyrę ir sudarę naują civilinę santuoką be ankstesnės bažnytinės anuliacijos, todėl negali priimti Komunijos. Iš esmės gindamas Bažnyčios mokymą apie Santuokos sakramento neišardomumą Šventasis Tėvas kartu pabrėžė, kad kiekvienu atveju pastoracija turi būti vykdoma individualiai, stengiantis padėti tiems žmonėms „mylėti Bažnyčią ir mylėti Kristų“. Popiežius pateikė tokį konkretų atvejį, kai žmonės sudarė santuoką Bažnyčioje tik laikydamiesi tradicijos, faktiškai nebūdami tikintys ir jau atsivertė būdami antrojoje, pagal kanonus negaliojančioje santuokoje. Tokiems asmenims suvokimas, kad jie yra atskirti nuo Eucharistijos sakramento, „yra ypač skausminga situacija“.

Pastebėjęs, kad, esant tokiai padėčiai, jis pats nenorėtų duoti konkretaus atsakymo ir kad šis klausimas turi būti kuo plačiau išnagrinėtas visais aspektais, Benediktas XVI priminė, kad tie žmonės, nors ir negalėdami būti sakramentinėje bendrystėje, „nėra atskirti nuo Bažnyčios meilės arba nuo Kristaus meilės“. Nors dalyvavimas Eucharistijos aukoje be sakramentinės Komunijos nėra visiškas, tačiau taip pat negalima sakyti, kad jis nieko nereiškia. Tai taip pat yra įsitraukimas, – nors ir ne tiesiogiai sakramentinis, – „į Kristaus Kryžiaus ir Prisikėlimo slėpinį“. Popiežius Benediktas XVI sakė, jog yra svarbu, kad parapijos kunigas ir parapijos bendruomenė padėtų tiems žmonėms suprasti, kad reikia gerbti Santuokos sakramento neišardomumą, bet kartu jie turi suprasti, kad yra mylimi ir kad parapijiečiai yra pasirengę kentėti su jais, „nešančiais svarbų liudijimą“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija