Atnaujintas 2005 rugsėjo 2 d.
Nr.65
(1366)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Piligrimystė – meilės mokykla

Maldininkai iš Lietuvos Lurde

Šiandieninis pasaulis užmiršo šiltą žodį, pagarbą ir užuojautą. Mums trūksta meilės! Ne tos, apie kurią kasdien vulgariai rašo bulvariniai laikraščiai, kuri kaip purvinas skuduras tąsoma televizijos ekranuose... Reikia dvasinės meilės, kuri pakelia ir atgaivina. O kur galima įsigyti šią gydomąją priemonę? O gal pradėkime gydytis patys ir pagelbėkime kitiems?

Nebe pirmą kartą vykstu su piligrimais į šventas vietas. Pastebėjau, kad šių kelionių metu atgyja vienas kito supratimo, užuojautos, pagalbos jausmas, atsiranda pakantumas. Mes vėl pastebime šalia esantį žmogų, nesvarbu, ar tai jaunatviškai išsišokantis paauglys, ar metų naštos ir ligų iškamuota senutė, ar net gyvenimo išlepinta ponia... Piligrimo vardas įpareigoja ir visus suvienodina.

Rugpjūčio 1 dieną grupė piligrimų grįžo iš vienuolikos dienų kelionės į Lurdą. Kaip vyko šis kelionė? Po šv.Mišių, kurias Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje aukojo Lukšių klebonas, mūsų piligriminės grupės dvasinis vadovas kun.Gvidas Pušinaitis, susikaupę ir nurimę pradėjome savo žygį. (Daugelis, kamuojami sunkios vargų naštos, išsigelbėjimo ieško maldoje ir piligrimystėje.) Su nuvažiuotais kilometrais nyko įtampa ir svetimumas. Į vakarėjantį dangų kilo vieninga malda „Viešpaties angelas“. Naktis autobuse – pirmasis kelionės išbandymas. „Gal neturite pagalvėlės, o gal prisidenkite mano apklotu. Aš pasislinksiu, ar jums užteks vietos?“, – vis sklandė tokios frazės.

Dangus padovanojo nuostabų rytą. Su pamąstymais ir maldomis nuplovėme savo dvasinį kūną, o degalinėje prausėmės ir atlikom rytinį tualetą. Aišku, tai nėra namų sąlygos, bet piligrimui to pakanka.

Giesmės, įvairūs pasisakymai, diskusijos trumpino bėgančius kilometrus. Bratislavoje šv. Mišios aukotos Šv. Vladislovo bažnyčioje. Viena, Venecija, Paduva... Jei ne rankomis, tai bent akimis prisilietėme prie ten esančių šventenybių, architektūros... Kiekvienu pasigėrėjimo šūksniu mes tartum garbinome Viešpatį ir jo įrankį – žmogų, sukūrusį šiuos pasaulio stebuklus.

Vėlai vakare atvykome į fokoliarų svečių namus. Su kokia meile ir rūpesčiu mus ten pasitiko! Nesvarbu, kad buvo kalbos barjeras (mūsų šeimininkai kalbėjo tik itališkai, o mano italų kalbos žinios apsiribojo tradicinėmis turistinėmis frazėmis), mes vieni kitus puikiai supratome.

Po sočių pusryčių keliavome į Turiną. Didžiulį jaudulį jautėme eidami į Drobulės koplyčią. Ilgai tyloje sėdėjome prieš didžiulę skrynią, kurioje saugoma Kristaus įkapių drobė. Gal tą akimirką ne vienas aiškiau suvokė Amžinybės prasmę, pajuto ramybę ir tikrumą. Aplankėme Marijos pagalbos bažnyčią ir saleziečių vienuolyną. Čia šv.kun.Jonas Boskas pradėjo savo apaštališką darbą su gatvės vaikais, įkūręs pirmuosius vaikų globos namus...

Stebiu einančią mūsų piligrimų grupę. Aldutę vežimėlyje stumia mažasis Tadas, po to – energingoji gražuolė Vilma. Julita viena ranka remiasi į lazdelę, kita – į paslaugią Ramutės ranką.

Persikeliame į Prancūzijos pietus. Dar kiek – ir Pirėnų kalnais užkopiame į Lurdą. Pasaulio šventovė piligrimus pasitinka ypatinga nuotaika. Stačiais kalnų takeliais leidžiamės į susitikimą su Marija. Kiekvienas nešame širdyje padėką ir savo maldavimus.

Įspūdinga žvakių procesija apšviečia vakarėjantį dangų, o iš tūkstančių krūtinių plaukianti rožinio malda pripildo erdvę nenusakomo šventumo. Oras net virpa. Ir mūsų širdys jaučia tą ypatingą vibraciją. Malda, ašaros ir šypsena – tai trys neatsiejami Lurdo veiksniai.

Didžiulį dvasinį išgyvenimą patiriame rytą atėję į maudykles. „Naujas gimimas, naujas krikštas, apsivalymas“, – tik ir girdėti iš virpančių lūpų. Skruostais srūva nenumaldomos džiaugsmo ir palaimos ašaros. Ir užplūsta toks gerumo jausmas, kad norisi apkabinti kiekvieną, priglausti prie širdies, bent gerą žodį ištarti. Taip vyksta stebuklai – atsimainymo, suvokimo, meilės ir gėrio.

Dar porą dienų praleidome Lurde su iškilmingomis šv. Mišiomis, ligonių palaiminimu didžiojoje Pijaus X bazilikoje, kryžiaus keliu ir susitikimais Marijos grotoje.

Paskutinė atsisveikinimo malda prie grotos. Lietui lyjant kalbame rožinį „Iki, Marija“, – mintyse viltingai kartoja kiekvienas.

Taizė bendruomenėje pripildome savo piligrimystės taurę dar keliais dvasingumo lašais ir patraukiame namų link. Nebėra garsių kalbų, tik rimtis, iškalbingi žvilgsniai.

Dar kartą patiriame meilės suvokimą Vokietijos fokoliarų namuose. Kelionės pabaiga –naujų išbandymų ir ieškojimų pradžia.

Dalia TARAILIENĖ,
Piligriminio komiteto prie Lietuvos Vyskupų
Konferencijos koordinatorė

Vilnius-Lurdas-Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija