Pirmasis puslapis
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Universitetuose – laiko vilkinimas už valstybės lėšas

Kultūros, mokslo ir ugdymo grupės prie Prezidento institucijos pareigūnė dr. Nerija Putinaitė. Tomo Černiševo (ELTA) nuotrauka

Į aukštąsias mokyklas šiandien masiškai stoja nemotyvuoti abiturientai, kuriems įgyti aukštojo mokslo diplomą svarbiau nei tinkamai pasirinkti specialybę ir kurių studijos dėl to tampa laiko vilkinimu už valstybės lėšas. Taip Eltai tvirtino Kultūros, mokslo ir ugdymo grupės prie Prezidento institucijos pareigūnė dr. Nerija Putinaitė.

Kokia yra Kultūros, mokslo ir ugdymo grupės prie Prezidento institucijos įtaka Lietuvoje vykdomai mokslo ir studijų politikai? Kaip klostosi bendradarbiavimas su valstybės institucijomis, atsakingomis už studijų ir mokslo politiką?

Grupės įtaka priklauso nuo to, kokių imamės iniciatyvų pabrėždami Prezidento poziciją tam tikrais klausimais.

Nagrinėjame ir išryškiname problemas, apie kurias žmonės mus informuoja laiškais, skambučiais. Skiriame dėmesio paskiriems studentams ir moksleiviams, o ne tik jų organizacijoms, taip pat kultūros vartotojams. Stengiamės įžvelgti, kokios yra jų problemų priežastys, o tas problemas vėliau iškeliame per susitikimus su ministerijų atstovais bei vadovais.

Apskritai nematomo darbo yra daugiau nei matomo. Dalyvaujame įstatymus rengiančiose darbo grupėse, jose išreiškiame Prezidento poziciją. Žinoma, į ją ne visada atsižvelgiama. Tokiais atvejais Prezidentas gali pareikšti viešai, – ir paprastai ta galimybe pasinaudoja, - kodėl nesutinka su kurių nors institucijų atstovų pozicija.

Seniai kalbama apie švietimo ir mokslo sistemų reformą. Kažkas lyg ir daroma. Tačiau ar galime „reforma“ vadinti tai, kas trunka jau keliolika metų ir vis nesibaigia? Ar tai nėra tik reformos įvaizdis, kuriuo dangstoma stagnacijos ir chaoso būklė?

„Reforma“ - šiandien dažnai kartojamas žodis. Tačiau tai, kas vyko iki šiol, galima vadinti nebent „formaliąja“ reforma. Ministerijų pareigūnai ir ypač aukštųjų mokyklų rektoriai mėgsta girtis formaliais pasiekimais - pavyzdžiui, tuo, kad įvesta trijų pakopų studijų sistema su bakalauro, magistro ir daktaro laipsniais, pakeitusi sovietinę sistemą.

Tuo tarpu pagrindinės neišspręstos problemos yra susijusios su mokslo ir studijų turiniu. Kai apie reformos poreikį kalba Prezidentas, jis atkreipia dėmesį būtent į esminius - turinio dalykus.

Šiandien ypač svarbu užtikrinti šalies aukštųjų mokyklų konkurencingumą. Jis turėtų būti suvokiamas ne provincialiai, ne vien kaip varžybos tarp Lietuvos aukštųjų mokyklų, bet pirmiausia - kaip Lietuvos aukštųjų mokyklų konkurencingumas Europoje.

Jei tęsis šiandienės tendencijos, po kelerių metų galime likti be studentų - jie paprasčiausiai išvyks studijuoti į užsienį. Ginantys esamą universitetų struktūrą rektoriai apie tai visai negalvoja. „Formalioji“ reforma iki šiol buvo orientuota į vienadienius interesus ir gynybines išlikimo strategijas.

Dabar nebeaišku, kokią vietą aukštojo mokslo sistemoje užima kolegijos ir kokią - universitetai. Pastariesiems kolegijos sudaro konkurenciją. Jiems, matyt, būtų daug „maloniau“, jei kolegijų apskritai nebūtų. Tačiau matome, jog ta konkurencija skatina dalį kolegijų diegti modernias mokymo programas ir metodikas, orientuotis į žinių, susijusių su praktika, perteikimą. Tuo tarpu universitetai savo nišos neranda. Tai iššūkis, dėl kurio jie anksčiau ar vėliau arba patirs krizę, arba pradės atsigauti.

Kokios didžiausios problemos dabar kamuoja universitetus?

Pirmiausia nerimą kelia universitetų orientavimasis į pragmatizmą. Jis persmelkia visą mokymo turinį.

Po sovietmečio viskas krypo universitetinių specializacijų siaurėjimo link. Tai prieštarauja universiteto kaip ypatingos aukštojo mokslo įstaigos sampratai. Universitetas turi būti vieta, kurioje rengiami ne siauros specializacijos žmonės, o platesnio akiračio išprususios asmenybės, galinčios tapti visuomenės lyderiais. Tokiais, kurie galėtų prisiimti atsakomybę ir kūrybingai mąstyti.

Didžiausia problema - skeptiškas, geriausiu atveju - siaurai tolerantiškas mokslo administracijos požiūris į humanitarinius, iš dalies ir socialinius mokslus.

Jei dabar universitetai pradės stiprėti ir jų lygis kils, tendencija bus tokia, kad jie taps techniniais universitetais. Jie orientuosis į technines, taikomąsias specialybes, visiškai nemėgindami ugdyti platesnį kultūrinį akiratį turinčio žmogaus, kūrybingos asmenybės.

Ši tendencija liudija, kad universitetai Lietuvoje turinio atžvilgiu netenkina visuomenės intereso. Jų ateities perspektyva nelabai džiugina: jie tampa kažkuo panašūs į kolegijas, tik turi stipresnį mokslinį potencialą. Formaliai universitetai lyg ir ne tokie kaip kolegijos, bet turinio atžvilgiu jie nekelia sau aukštesnių tikslų - nors taip turėtų būti.

Vadinasi, klasikinio universitetinio išmokslinimo reikalavimų Lietuvoje nelabai paisoma?

Lietuvos aukštojo mokslo sistema pateko į dviprasmišką padėtį. Antai verslo struktūros ir teisinė sistema perėmė vakarietišką teisės modelį, vakarietiškus verslo santykius, o aukštųjų mokyklų padėtis - daug sudėtingesnė. Nes ir Europoje, ir Amerikoje nuolat keliamas klausimas apie tai, koks turi būti mokslas, kokie turi būti universitetai. Europoje vis daugiau kalbama, kad universitetai neatitinka poreikių, kuriuos jie turėtų tenkinti. Ten ieškoma išeičių, kaip universitetus priartinti prie visuomenės.

Vakaruose seną klasikinę tradiciją turintys universitetai aiškiai suvokia, kad visuomenės tyrimai ir kultūriškai angažuoti mokslai yra ne mažiau svarbūs nei techniškai angažuotos studijos. Ten suvokiama, jog svarbi ne tik vadinamoji verslo plėtra, bet ir socialinė plėtra, kurią universitetai turėtų skatinti.

Lietuvoje matyti pavojinga tendencija - kreipti daug mažiau dėmesio į socialinę plėtrą. Mat kai pinigai investuojami į socialinę plėtrą, rezultatai paprastai ryškėja tik po kelių dešimtmečių.

Gal patikslintumėte, kas yra „socialinė plėtra“?

Tai pirmiausia investicijos į gimtosios arba europinės kultūros, taip pat visuomenės raidos - ir istorijos, ir dabartinių tendencijų - tyrimus. Ir ne siauruoju - statistiniu, o kokybiniu atžvilgiu.

Ryškus pavyzdys - nacizmo tyrimai Vokietijoje ir jų rezultatų pateikimas visuomenei suprantamais būdais - ne tik mokslinių studijų, bet ir mokslo populiarinimo pavidalais. Ta populiarinimo forma iš dalies ir yra suvokiama kaip socialinė plėtra.

Prezidento pozicija kaip tik tuo ir skiriasi nuo vyraujančių tendencijų, kad jis, kaip girdėjome per metinį pranešimą, kelia šiuos klausimus pabrėždamas lituanistikos svarbą. Lituanistika šiuo atžvilgiu suvokiama plačiai - kaip Lietuvos visuomenės, kultūros, politinio gyvenimo reiškinių tyrimai.

Prezidento ir socialinių-humanitarinių mokslų atstovų iniciatyvos lyg ir išjudino tam tikrą procesą. Tačiau susiduriame su tuo, kad toms iniciatyvoms pritariama formaliai, o tikrų veiksmų kol kas nematyti.

Įžvelgiu pavojų, kad viskas apsiribos tik šūkiais. Bus toliau gražiai kalbama, jog reikia remti lituanistiką, o pinigai bus duodami vadinamajam skurdo poreikiui - spragoms užkamšyti. Bus finansuojami mokslai, turintys akivaizdžių sąsajų su verslu. Arba tokie, kurie jau dabar yra pakankamai sutvirtėję, kaip biotechnologijų mokslai arba lazerinių technologijų studijos.

Kai šiandien skundžiamasi dėl studijų aukštosiose mokyklose kokybės, dažnai sakoma, kad įgytos žinios nelabai pritaikomos praktiškai. Dėl to skundžiasi ir darbdaviai, ir studentai. Gal tai liudija, kad į studijas reikia žiūrėti dar pragmatiškiau nei dabar?

Prezidentas tikrai nemano, kad į pragmatiškas specialybes neturi būti investuojama. Problema yra universitetų uždarumas ir jų prestižo smukimas. Kokie žmonės lieka universitetuose? Arba tie, kurie negali arba nenori eiti į verslą, - kaip tik pragmatinių specialybių atstovai, - arba tie, kurie dėl tam tikrų idealistinių sumetimų dar turi kelias paskaitas, bet pagrindinį darbą dirba kitur, arba tai žmonės, neturintys kito pasirinkimo - tik likti universitete.

Universitetai visiškai neatitinka šiuolaikinės Lietuvos visuomenės būklės. Jauni mokslininkai nesuinteresuoti juose pasilikti. Ne tik todėl, kad maži atlyginimai, bet ir todėl, kad nėra tikros vidaus konkurencijos. Jie negali lygiai varžytis su tais, kurie jau užima postus arba kuriems tie postai iš anksto numatomi.

Gerai būtų „prisivilioti“ mokslininkų iš užsienio, bet konkursai skelbiami taip, kad jie apie tuos konkursus net nesužino. Atvejų, kai mokslininkai iš užsienio užima kurį nors aukštesnį postą, yra tik vienetai. Daktaro laipsnius užsienyje įgijusiems jauniems mokslininkams taip pat labai sunku grįžti į Lietuvos akademinę aplinką, nes joje susiformavo klanai, - nereikia to žodžio bijoti, - nenorintys papildomos konkurencijos.

Švietimo ir mokslo ministras žada reformuoti mokslo institutus, juos reorganizuojant arba prijungiant prie aukštųjų mokyklų. Apie tokius sumanymus girdime jau nuo praėjusiojo dešimtmečio. Ar jie pagrįsti ir ar lemta juos apskritai kada nors įgyvendinti?

Svarbu, kad ministras nekartotų savo pirmtakų klaidų. Mat kai institutus buvo pradėta jungti prie universitetų, iš tikro viskas liko kaip buvę. Tikra reorganizacija neįvyko.

Kauno medicinos universitetas gali girtis, kad turi kelis prie jo prijungtus institutus, bet realiai tie institutai išlieka autonomiški ir su aukštąja mokykla, prie kurios jie formaliai prijungti, jokio ryšio neturintys. Ir studijų kokybė dėl šios formalios reorganizacijos beveik nepagerėjo. Tikiuosi, ministras turi viziją, kaip keisti institutų reorganizaciją, kad ji paveiktų mokslo ir studijų turinį.

O kaip reforma turėtų vykti, kad būtų reikiamų rezultatų?

Institutai turėtų būti finansuojami kitaip nei dabar. Turi būti finansuojamos konkuruojančios mokslininkų parengtos programos, projektai, kuriais būtų pretenduojama į didesnius pinigus. Žinoma, reikalingas ir bazinis finansavimas, tačiau mokslininkai pirmiausia turėtų gyventi iš projektų konkurencijos pagrindu gaunamų pinigų.

Reikalingi aiškūs kriterijai, kurie leistų spręsti, kada programa laikytina baigta, o jos uždaviniai - įvykdyti. Tai į mokslo pasaulį įneštų konkurencingumo dvasios. O dabar finansavimas vykdomas pagal formalius kriterijus - pavyzdžiui, publikacijas.

Antai humanitariniuose ir socialiniuose moksluose užvirė diskusija dėl tarptautinių publikacijų. Akivaizdu, kad daugeliu atvejų tos tarptautinės publikacijos yra „pagaminamos“ grynai formaliai. Ir jų niekas neskaito nei Lietuvoje, nei užsienyje. Nes humanitarinių mokslų specifika - tai jų sąsajos su vietos dirva, kurioje jie susiformuoja.

Galbūt tie formalūs kriterijai iš dalies prisideda prie mokslininkų raštingumo - jie tiesiog priversti kažką rašyti, - tačiau ar tai, ką jie parašo, turi bent kokią įtaką humanitarinių mokslų padėčiai ir pačiai visuomenei? Dažniausiai neturi - viskas daroma dėl „pliusiuko“.

Pasak švietimo ir mokslo ministro, dotacijos mokslo įstaigoms turi priklausyti nuo to, kiek jose atliekama mokslo darbų, padaroma atradimų bei kiek visa tai pritaikoma praktikoje. Ar šis kriterijus, jūsų manymu, vienodai tinka gamtos ir tiksliesiems mokslams bei, kita vertus, socialiniams ir humanitariniams mokslams?

Svarbu, kad kriterijai nebūtų vien formalumas. Humanitariniams mokslams turi būti taikomi visiškai kitokie kriterijai nei gamtos ar tiksliesiems mokslams.

Kas yra „atradimas“ humanitariniuose moksluose? Tai turėtų būti idėjos, darančios juntamą įtaką visuomenei. O kaip tą įtaką išmatuoti? Pinigais ji neišmatuojama. Ją galima matuoti visuomenės idėjiniu gyvybingumu, bet juk nėra instrumentų, kurie leistų tą gyvybingumą išmatuoti ir po to nešti parodyti rezultatus Vyriausybei ar ministerijai.

Gamtos ir taikomųjų mokslų padėtis - kitokia. Jų rezultatus galima išmatuoti finansine nauda, projektų, užsakymų, patentų kriterijais.

Humanitaristikos svarbą pabrėžusio valstybės vadovo susirūpinimas dėl jos būklės kyla ir todėl, kad daugelis humanitariniams mokslams Lietuvoje taikomų kriterijų yra pagrįsti taikomųjų mokslų kriterijais. Dauguma Lietuvos mokslo institucijų administratorių yra atėję iš tiksliųjų ir gamtos mokslų sričių. Ši aplinkybė vaidina nemenka vaidmenį formuojant mokslo politiką.

Vien taikomumo pabrėžimas - didelė problema, verčianti nuogąstauti dėl to, kur link nueis Lietuvos mokslas. Akivaizdu, kad to taikomumo reikia, tačiau šiandien jis ima vyrauti, o jo įsigalėjimas teisinamas vien pragmatiniais argumentais.

Dabar daugiausia stojama į socialines studijas, kurios, atidžiau pažvelgus, iš tikro yra vadybos studijos. Pastarosios neorientuojamos į mokslą, tyrimus. Vadybos studijos suteikia praktinių ir šiek tiek teorinių įgūdžių bei išmanymo, kaip veikia rinkos mechanizmai, kas yra viešasis administravimas.

Vadyba - tai taikomasis socialinis mokslas. Su idėjų, socialinių modelių paieška jis neturi nieko bendra. Esama pavojaus, kad vadyba išstums tikrąjį socialinį mokslą, kuris reikalingas, kad suprastume, kas vyksta mūsų visuomenėje ir gebėtume prognozuoti įvairią grėsmę.

Antai Vakaruose humanitarinio, socialinio profilio institutai yra labai svarbūs ir daro didelę įtaką. Jie vykdo valstybės užsakymus tirdami tam tikras sritis, kurių tyrimai nebūtinai populiarūs. Tokių institutų finansavimas ten - tikrai nemenkas.

Kokia apskritai yra socialinių bei humanitarinių mokslų būklė Lietuvoje, palyginti su gamtos ir tiksliųjų mokslų padėtimi?

Kai kuriuose universitetuose humanitariniams fakultetams vis sunkiau sekasi įrodyti savo reikalingumą, pagrįsti savo buvimą. Tų fakultetų dėstytojai turi pagrindo nerimauti, nes joks humanitaras techninių mokslų atstovams negali įrodyti, kad jo tyrimai - svarbūs. Techninių mokslų atstovams įrodyti savo reikalingumą kur kas lengviau.

Prasidėjo nauji mokslo metai, didžiulis studentų srautas vėl semsis žinių gausiose Lietuvos aukštosiose mokyklose. Studentų skaičiumi toli lenkiame Europos Sąjungos vidurkį. Aukštųjų mokyklų ir universitetų, regis, taip pat turime per akis. Ar yra pagrindo dėl to džiaugtis?

Didelis studentų skaičius lyg ir turėtų kelti džiaugsmą - juk gerai, kad žmonės siekia aukštojo mokslo. Tačiau finansavimas tokiam studentų skaičiui - akivaizdžiai nepakankamas. Reikia didinti finansavimą, o kartu ir studentų atsakomybę renkantis specialybę.

Dabar masinis reiškinys - kai studentai stoja bet kur per daug nesirinkdami, o kitais ir dar kitais metais mėgina laimę kitur. Tai rodo, kad daugybė abiturientų yra esamos sistemos demoralizuoti. Jie neturi aiškios motyvacijos, mokyklose nekelia sau aiškesnių tikslų ir neapsisprendžia, kokios specialybės ketina siekti. Jie nevertina savęs pagal galimybes ir gabumus.

Aukštasis mokslas, tiksliau - įstojimas į aukštąją mokyklą tampa tarsi loterija, kur nereikia nei žmogaus nuostatų, nei valios pastangų. Problema yra ne tiek per menkas finansavimas, kiek tai, kad galiojanti sistema demoralizuoja ir studentus, ir dėstytojus. Kai dėstomo kurso klausosi žmonės, tarp kurių gal tik du ar trys tikrai motyvuoti gilintis į pasirinktą specialybę, tai neigiamai veikia ir dėstytojų motyvaciją.

Universitetas dabar tampa tarsi mokyklos pratęsimu. Užuot galvoję, kaip įgyti specialybę, iš kurios norėtų gyventi, vyresniųjų klasių moksleiviai linkę galvoti tik apie aukštąjį mokslą - nesvarbu, kokia bus specialybė. Universitetinės studijos virsta laiko „tempimu“ už valstybės pinigus.

Jei studentai pajustų finansinę atsakomybę, jie, ko gero, imtų elgtis kitaip. Finansinę atsakomybę būtų galima taikyti grąžinamo kredito pavidalu. Pavyzdžiui, galima nutarti, kad stojantieji mokėtų įmokas, kurios sėkmingo studijų baigimo atveju jiems būtų grąžinamos. Tada ir abiturientų motyvacija sustiprėtų, ir stojančiųjų į aukštąsias mokyklas srautas sumažėtų.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Vladimiras Laučius

© 2005 "XXI amžius"