|
Svarbiausia žmogus ir žmoniškumas
Mus, Lietuvos politinius kalinius ir tremtinius, iškentėjusius Sibiro šaltį, pažeminimus, pasityčiojimus, nustebino įvykiai Varėnoje po penkiolikos nepriklausomybės metų Lietuvoje. Mes matome, kad ir dabar žmogus nustumiamas šalin, sumenkinamas, o į pirmą vietą iškeliamas betoninis stulpas. Politinio burbulo išpūsta Lenkijos spauda kleboną pavadino vos ne teroristu bin Ladenu. Lietuvos lenkų Kurier Wilenski pilnas nuotraukų, sąvokų terorizmo apraiškos, vandalizmas, leidimas vandalizmui, demonstruoja leidimą vandalizmui ir t.t. Pasidomėkime, kas yra vandalizmas. Tarptautinių žodžių žodynas sako: Barbariškas kultūros vertybių, paminklų griovimas. Taigi šiandien Lietuvoje matome daug vandalizmų, kur slapčiomis naktį piktais sumetimais išniekinami kapai, paminklai ir kitos kultūrinės vertybės. Šiuo atveju, mes nepastebime tokių dalykų, kurie sietini su vandalizmu. Yra perspėjantis raštas apie pavojingą žmogaus gyvybei objektą betoninį stulpą-koloną, kreipimasis į kultūros paveldą dėl pasekmių ir dėl sprendimo priėmimo ir kultūros paveldo sprendimas. Ir dar, palaikai buvo perkelti prieš dešimt metų, o kolona palikta irti. O kurgi buvo visi tie, kurie dalyvavo palaikų perkėlimo ceremonijoje Lenkijos generolai, admirolai?
Mus stebina tokia reakcija į šitą objektą - koloną. Kolona svarbiau už žmogų! Neleisime tyčiotis iš dvasininkų. Jie su mumis kartu buvo Sibire, mus guodė, nors ir patys tą patį vargą vargo. Ir dabartiniai kunigai mus užjaučia. Birželio 14-ąją šv. Mišias aukoja. Mus guodžia savo žodžiu. Jau minėtas klebonas, dirbdamas Marcinkonių bažnyčioje, birželio 14-ąją surengė paminėjimą. Kryžių pastatė prie geležinkelio bėgių stotyje, kur Pietų Lietuvos gyventojai buvo įsodinti į ešeloną, važiavusį prie Laptevų jūros. Šventino, gražiai, paguodžiamai kalbėjo.
Taigi norime paklausti: o kas davė leidimą štai tokiam vandalizmui prieš žmogų.
1920 metais rugsėjo mėnesio pabaigoje lenkai įsiveržė į
Marcinkonių kleboniją, užpuolė lietuvių veikėją kleboną Praną Raštutį
ir, išsitempę laukan, mirtinai šompalais užbadė.
Panašūs kankinimai kartojosi per visą lenkų
okupaciją. 1922.VII.16 (per Škaplierinę) į Marcinkonis ir jų apylinkes
atvyko lenkų baudžiamoji kuopa 180 vyrų. Daug buvo suimta lietuvių,
kankinta ir nužudyta. Įtariamieji buvo pakarti už kojų, mušami lazdomis,
šutinami karštu vandeniu, badomi peiliais.
Mergežerio kaimo lietuviai (3 km nuo Varėnos)
buvo lenkų saugumo organų ilgą laiką tardomi, suiminėjami, kankinami.
Kaimo gyventojai daug kentėjo nuo lenkiškų licitatorių.
3 km nuo Varėnos, tarp keturių ežerėlių, yra
Girežerio kaimas. 1932. XI. 26 lenkai jame suruošė lietuvių skerdynes:
6 lenkų K.O.P - (Korpus Ochrany Pogranicznej) ir 23 bataliono kareiviai
su kapralu Pyvovaru durtuvais subadė kelis lietuvius jaunuolius.
7 km nuo Varėnos yra Giraitės kaimas. Giraitėje
nebuvo nė vieno suaugusiojo žmogaus, nenukentėjusio nuo lenkų. Ilgainiui
paaiškėjo, kad Giraitės kaime būta ir savo judo.
Savo tautiečius lenkų žvalgybai įdavinėjo P.Leonavičius,
žvalgybos kapitono Javorskio samdinys. Tačiau nekaltai įskųstųjų
vargai, kančios ir ašaros nepraėjo veltui. P.Leonavičius 1931 m.
pasikorė.
(B. Kviklys. Mūsų Lietuva)
Istorija lieka istorija. Ir ne paminkluose esmė. Svarbiausia žmogus ir žmoniškumas. Taigi rugsėjo pabaigoje sukanka 85-eri metai, kai lenkų karių buvo žiauriai nužudytas kun. P. Raštutis. Ar rajono valdžia susimąsto apie tai, ar Lenkijos konsulas atvyks tą dieną į Marcinkonis ir padės gėlių ant kunigo kapo bažnyčios šventoriuje, ar atsiprašys marcinkoniškių ir varėniškių už tokį vandalizmą prieš žmogų?
Politiniai kaliniai ir tremtiniai
© 2005 "XXI amžius"
|