Atnaujintas 2005 rugsėjo 14 d.
Nr.68
(1369)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Pasakų senelis iš Novužės krašto

Bernardas ALEKNAVIČIUS

Pranas Mašiotas

Šiandien sukanka 65 metai, kai 1940-aisiais lietuvių tauta neteko vieno žymiausių savo pedagogų, lietuviškos vaikų literatūros pradininko Prano MAŠIOTO.

Skaitytojams pateikiame Klaipėdoje gyvenančio Zanavykų ir Mažosios Lietuvos kultūros istoriko Bernardo Aleknavičiaus rašinį „Pasakų senelis iš Novužės krašto“, kur pasakojama apie rašytojo P.Mašioto veiklą kartu su kitais Zanavykų krašto švietėjais.

Kodėl daugelis XIX-XX a. pradžios visuomenininkų lygiavosi į Zanavykų krašto šviesuolius? Bet kuris zanavykas nedvejodamas atsakytų: Zanavykai – kunigų ir švietėjų kraštas. Po 1795 metų Lietuvos-Lenkijos valstybės Trečiojo padalijimo lietuviškoji Užnemunė (Sūduva) atiteko Prūsijai, nuo 1807 metų įėjo į Varšuvos kunigaikštystę, o 1815-1867 metais priklausė Lenkijos karalystei, kur gyvenimo sąlygos skyrėsi nuo Rusijos imperijos. Daug lėmė ir Napaleono kodeksas, kuris Sūduvoje veikė iki Pirmojo pasaulinio karo. Krašte veikė Seinų kunigų seminarija, kurioje mokslus baigė žinomi Zanavykų krašto mokytojai: Petras Abramavičius, garsių muzikų Vytauto Bacevičiaus ir Gražinos Bacevičiūtės tėvas Vincas Bacevičius, broliai Jonas ir Vincas Daniliauskai, Petras, Stepas ir Vaclovas Dumčiai, Juozas ir Vincas Gvildžiai, semiotikos mokslo kūrėjo Algirdo Juliaus Greimo tėvas Julius Greimas, Tauro apygardos vado Aleksandro Grybino-Fausto tėvas Antanas Grybinas, Vincas Gustaitis, Bronius, Juozas Poderis, Juozas Pupkis, Juozas Sabas, broliai Vaclovas ir Vladas Sidzikauskai, poetės Gražinos Tulauskaitės tėvas Leonardas Tulauskas ir kiti.

Daug mokytojų seminarijos auklėtinių dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, gavo karininkų laipsnius, o grįžę į Lietuvą, 1918-1919 metais organizavo savanorius, kūrė Lietuvos kariuomenę. Buvęs mokytojų seminarijos auklėtinis, karininkas V.Gvildys 1920 metais žuvo kovoje su lenkais, Pranas Kaunas ir Vladas Sidzikauskas, tarnaudami Lietuvos kariuomenėje, tapo pulkininkais, o Vaclovas Sidzikauskas pasuko teisininko keliu ir dirbo diplomatu.

Visgi svarbiausią švietėjišką darbą atliko Novužės krašte gimę kunigai, tokie kaip Sintautų parapijos klebonas kun. Antanas Tatarė, mokyklinių vadovėlių leidėjai ir rengėjai Lukas Staugaitis ir Juozas Dėdinas, prof. kun. Pranas Augustaitis, poetas ir vertėjas kun. Jonas Užupis-Šerenga, kanauninkas Kazimieras Prapuolenis, Seinų kunigų seminarijos rektorius kanauninkas Jonas Giedraitis, kunigas misionierius Justinas Boneventūras Pranaitis, prof. protonotaras Aleksandras Grigaitis, prof. prelatas Pranas Kuraitis, kun. Jonas Jaronimas Jakaitis, kun. Augustinas Vaitiekaitis ir daug kitų.

XIX a. pabaigoje Mažojoje Lietuvoje liuteronų kunigus rengė Karaliaučiaus universitetas, kuriame veikė Lietuvių kalbos seminaras, o Seinų lenkiškoje kunigų seminarijoje buvo rengiami katalikų kunigai, kurie buvo susibūrę į slaptą lietuvių kalbos būrelį. Karaliaučiaus universitetas neišugdė nė vieno kunigo – kovotojo už mažlietuvių teises, tuo tarpu Seinų kunigų seminarijos lietuvių kalbos būrelis gyvenimui parengė tikrus kovotojus už lietuvių teises, vėliau tapusius vyskupais: Petrą Būčį, Justiną Staugaitį, istorikus kunigą Antaną Jusaitį ir kun. Joną Totoraitį, parengusį Zanavykų ir Sūduvos istoriją. Kun. A. Jusaitis mokytojavo Šakių „Žiburio“ gimnazijoje, o kun. J.Totoraitis buvo Marijampolės ir Seinų „Žiburio“ gimnazijų vienas steigėjų, ilgus metus vadovavo Marijampolės marijonų gimnazijai, buvo Lietuvos universiteto profesorius. Seinų kunigų seminarijos auklėtinis, išaugęs iš slapto lietuvių kalbos būrelio, kan. Vincentas Vizgirda buvo Marijampolės bei Šakių „Žiburio“ gimnazijų kūrėjas ir pirmasis jų direktorius, o 1918 metais Seinuose įkūrė lietuvišką kunigų seminariją. Jaunąją kunigų kartą ugdė ir prelatas Jonas Naujokas, o jo brolis kun. Juozas Stankevičius, dirbęs Vilniaus mokyklose, 1917 metais buvo išrinktas į Lietuvos tarybą ir 1918 m. vasario 16 d. galėjo tapti Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru. Tik dėl tautos vienybės ir pernelyg didelio kunigų skaičiaus Lietuvos taryboje savo mandatą perleido kairiųjų atstovui Jonui Vileišiui.

Negalime pamiršti ir kan. Felikso Martišiaus, kuris Pirmojo pasaulinio karo metais, klebonaudamas Višakio Rūdos parapijoje, įkūrė 15 pradinių mokyklų. Prienuose įsteigė „Žiburio“ gimnaziją ir jai vadovavo. Šioje mokslo šventovėje mokėsi mokslininkas lituanistas Jonas Kazlauskas. Zanavykuose gimė ir augo šiandieninės lietuvių kalbos tėvas Jonas Jablonskis, didysis lietuvių kalbos stilistas Juozas Pikčilingis, mokytojos lituanistės, rašytojos G.Tulauskaitė, Petronėlė Orintaitė, mokyklinių vadovėlių rengėjai mokytojai Jonas Juozas Palukaitis, Antanas Kaunas, Pranas Naujokaitis ir pagaliau aušrininkas, pedagogas bei vaikų literatūros pradininkas Lietuvoje Pranas Mašiotas.

Kaip ir daugelis Novužės krašto visuomenės veikėjų, P.Mašiotas pradėjo nuo minčių, kurios, iškaltos granite, puošia buvusios pedagogo gimtinės vietą. „Ir aš mažas buvau…“ „…mano mama ir tėvelis buvo geriausi, gyvenamieji namai smagiausi, sodas mieliausias“. Viskas prasidėjo nuo iš Mažosios Lietuvos į Zanavykus atklydusios stubos slenksčio, per kurį mažasis Pranukas dar keturiomis ropšdavosi, kad galėtų išbėgti į kiemą, pažvelgti į saulę, sodą. Čia Paprūsėje, Pūstelninkų kaime – pradžių pradžia. Čia 1863 m. gruodžio 19 d. Pranukas atėjo į šį pasaulį. Augo jis susipratusių vidutiniokų ūkininkų šeimoje, pas kuriuos ne kartą glaudėsi Šešupę perbridę knygnešiai. Iš jų paliktų knygelių ir maldaknygių berniukas pramoko skaityti. Vėliau baigė Naumiesčio pradžios mokyklą, o 1883 metais – Marijampolės gimnaziją. Vaikiną viliojo tikslieji mokslai ir 1887 metais Maskvos universiteto Fizikos ir matematikos fakultete jis įgijo gimnazijos mokytojo matematiko specialybę. Kadangi rusų administracija lietuvių, baigusių pedagoginius mokslus, dirbti Lietuvoje neskyrė, teko pasitenkinti darbu Lomžoje. Tik 1889 metais persikėlė į Rygą, ten atsiradus laisvai raštininko vietai. 1892-aisiais jau paskirtas Rygos vokiečių realinės gimnazijos matematikos mokytoju ir čia mokytojavo net 22 metus, o paskutiniuosius dvejus metus (1913-1915) buvo ir Rygos mergaičių gimnazijos direktorius.

P.Mašiotas visą gyvenimą aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Mokydamasis Marijampolės gimnazijoje buvo aktyvus slaptojo lietuvių moksleivių ratelio narys, platino draudžiamą lietuvių spaudą. Maskvos universitete priklausė Lietuvių studentų ir Farmaceutų draugijoms, bendradarbiavo „Aušroje“. Rygoje rašė į „Šviesą“, „Vienybę Lietuvininkų“, „Varpą“, „Lietuvių laikraštį“ (jame turėjo vaikams skyrelį), „Vilniaus žinias“, „Viltį“ (buvo šio leidinio dalininkas), „Vairą“, „Rygos garsą“ (1910 metais redagavo šio leidinio kroniką). Daug dirbo Rygos lietuvių organizacijose. Priklausė „Dainos“ draugijai, buvo vienas Lietuvių muzikos ir dainos draugijos „Kanklės“ steigėjų, 1906 metais buvo Kanklių bibliotekos ir skaityklos komisijos narys, 1906-aisiais kartu su Marcelinu Šikšniu įsteigė Lietuvių švietimo draugiją „Žvaigždė“, buvo jos pirmasis pirmininkas, vėliau – garbės narys. Rygoje ši draugija išlaikė septynias lietuviškas pradines mokyklas ir suaugusiųjų kursus. 1912-1914 metais sekmadieniais P.Mašiotas Rygos lietuvaites gimnazistes mokė lietuvių kalbos. 1907 metais buvo išrinktas vilniškės Lietuvių mokslo draugijos nariu. Rygoje mažiesiems skaitytojams išleido populiarias knygeles „Mano dovanėlė“ (1913) ir „Pasaka – nepasaka“.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir Rygoje susitelkus nemažam lietuvių tremtinių skaičiui, kartu su Vaižgantu P.Mašiotas buvo Centrinio lietuvių komiteto nukentėjusiems dėl karo šelpti įgaliotinis. 1915 metų vasarą, vokiečių armijai artėjant prie Latvijos, pasitraukė į Maskvą, o netrukus atvyko į Voronežą ir čia vadovavo lietuviškai Martyno Yčo įkurtai berniukų ir mergaičių gimnazijai.

Kad žemėje mažėtų blogio, o gėrio daugėtų, reikėjo užkariauti pačių mažiausiųjų širdutes ir jose sėti tik gėrį. 1894 metais JAV P.Mašiotas mažiesiems išleido populiarią knygelę „Pasikalbėjimas apie dangų ir žemę“. Produktyvus buvo ir Voronežo laikotarpis. Vadovaudamas M.Yčo gimnazijai, jis išleido „Mokslo pasakas“ (1916), „Senio pasakas vaikams“, „Naujas senio pasakas“, „Augalų pasakas“, „Apie Lietuvos senovę“ (1917). Be nelengvo vadovavimo gimnazijai ir kūrybinio darbo, dar priklausė „Trijų tarybai“ (Kazys Grinius, J.Jablonskis ir P.Mašiotas).

1918 metais P.Mašiotas grįžo į Lietuvą. Po 35 metų (neskaitant vasaros atostogų) – vėl tėvų žemėje. Naujai besikuriančioje valstybėje – darbų kalnai. Vilniuje dirbo Lietuvos tarybos švietimo sekcijoje. Artėjant bolševikams, persikėlė į Kauną. Dirbo Aukštojo mokslo departamento direktoriumi, o nuo 1919-ųjų pabaigos – švietimo viceministru. Darbavosi Knygų leidimo ir terminologijos komisijose, buvo vienas Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto steigėjų. Rašė spaudai: „Švietimo darbui“, „Lietuvos mokyklai“, išleido knygas „Kaip žmogus žemėje įsikūrė“, „Kiškiai“ (1919), „Šaltieji ir šiltieji kraštai“, „Žiemą ir vasarą“, „Vaikų pasakos“ (1920), „Mūsų mažiesiems, mūsų mieliesiems“, „Pasakėlė“ (1921). 1922 metais išleistos net šešios knygelės vaikams: „Išradėjai ir išradimai“, „Mano poilsis“, „Senio pasakos“, „Sparnuočiai“, „Gimnaziją atsiminus“, „Ir aš mažas buvau“. 1923 m. gruodžio 17 d. Lietuvos universiteto Matematikos–gamtos mokslų fakultetas P.Mašiotui suteikė garbės daktaro laipsnį.

1922 metais Klaipėdos mokytojų seminarijos patalpose buvo atidaryta pirmoji uostamiestyje lietuviška gimnazija. 1924 metais jai vadovauti ėmėsi P.Mašiotas. Gimnazijoje vyravo įtampa. Mažlietuviai mokytojai, išskyrus Adomą Braką, su mokytojais iš Didžiosios Lietuvos net nesisveikindavo, o per pertraukas mokytojų kambaryje kalbėdavo vokiškai. Viską, kas buvo susiję su Didžiąja Lietuva, stengtasi pašiepti, menkinti. Mažlietuviai mokytojai į mokinius žvelgė iš aukšto, nevengė jų bausti fizinėmis bausmėmis. P.Mašiotui tai buvo svetima. Tokiam pedagogų kolektyvui vadovauti nebuvo paprasta, bet gimnazijos direktorius pamažu į savo pusę palenkė ne vieną.

Klaipėdoje P.Mašiotas tuoj įsitraukė ir į visuomeninę veiklą. Buvo Tautinio Lietuvos laivyno steigimo komiteto narys, rengė mokyklinius vadovėlius, išleido knygas mažiesiems „Kai knygas draudė“, „Būta ir pramanyta“, parengė „Pasaulio pasakas“, „Pajūriais pamariais“ (šie darbai pasirodė jau išėjus į pensiją).

1929 metais susirgo veido nervo uždegimu ir buvo priverstas palikti Klaipėdą. Persikėlė į Kauną, kur turėjo nuosavą namą. Bet ir būdamas užtarnautame poilsyje, nesėdėjo rankų sudėjęs – rašė.

Gyvendamas Kaune ir jau įkopęs į aštuntą dešimtį, P.Mašiotas savo darbų tempo nemažino. Bendradarbiavo „Lietuvos mokykloje“, „Skautų aide“, „Gimtojoje kalboje“, „Žiburėlyje“ ir kituose periodiniuose leidiniuose. Mažiesiems skaitytojams išleido „Mokslo pasakas ir pasakojimus“, „Juozukas ir Jackus“, „Dėde, papasakok!“, „Pažadėta ir ištesėta“, „Nepaprastos atostogos“, „Pašešupių knygnešiai“, „Trijų talka“ ir kt. Vertė kitų rašytojų kūrinius, kuriais stengėsi praturtinti vaikų knygų lentynėles.

Atėjo lemtingieji 1940 metai. Kauno gatvėmis žlegėjo okupantų tankai. Jo žentas Juozas Urbšys su rašytojo dukra Marija, palikę Kauną, išsikėlė į Kačerginę, pas brolio Jono Mašioto šeimą. Birželį okupacinės valdžios atstovai įsiveržė į 77 gyvenimo metus bebaigiančio P.Mašioto namus ir pareikalavo, kad šis tučtuojau užleistų butą „reikalingesnių“ raudonosios armijos karininkų šeimoms. Neturėdamas pasirinkimo, pedagogas prisiglaudė viename Kačerginės vasarnamyje, arčiau saviškių. 1940 m. liepos 17 d. buvo suimtas jo žentas J.Urbšys su dukra ir išgabenti į nežinią. Išgirdęs šią tragišką žinią, Lietuvos vaikų pasakų senelis paleido iš rankos plunksną ir daugiau jos nebepakėlė. Mirė P.Mašiotas 1940 m. rugsėjo 14 d. Kaune.

Kartą vaikystėje, beklaidžiodamas po Kauno miesto kapines, jų pakraštyje aptikau nedidelį juodą kryželį, kuriame buvo įrašyta: „A.…A. Pranas Mašiotas 1863 XII 19 – 1940 IX 14“. Ilgai stovėjau prie savo kraštiečio, mūsų nuostabiųjų pasakų senelio kapo. Šis antkapinis paminklas, palyginti su netoli stovinčiu skulptoriaus Vinco Grybo sukurtu didžiuliu paminklu mokytojui Juozui Vokietaičiui, buvo tikrai mažas, bet vyliausi, jog savo darbais P.Mašiotas Lietuvai – paminklas. Ir dabar, apsilankęs Petrašiūnų kapinėse, kur buvo perkelti P.Mašioto palaikai, visados aplankau jo kapą.

O Pustelninkai – kaimas prie Šešupės, stovintis ant knygnešių tako, sovietmečiu buvo sulygintas su žeme, bet amžiams bylos, jog „…ir aš mažas buvau“; „…mano mama ir tėvelis buvo geriausi, gyvenamieji namai smagiausi, sodas mieliausias“, nes visa ši gimtinės meilė spindi ir didžiojo Novužės krašto sūnaus P.Mašioto darbuose.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija