Atnaujintas 2005 rugsėjo 14 d.
Nr.68
(1369)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Dvilypis konkursas nebuvo sėkmingas

Regimantas PILKAUSKAS,

kraštovaizdžio architektas

Konkursinių projektų aptarimas
Kauno dailės parodų rūmuose
Almanto Bružo nuotrauka

Kaune pasibaigė tarptautinis urbanistinių-architektūrinių idėjų konkursas „Laisvės alėja – europietiška bendravimo erdvė“. Konkursą paskelbė Kauno miesto savivaldybė, o jį organizavo Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyrius. Į konkursinių projektų aptarimą, kuris įvyko rugpjūčio 4 dieną Dailės parodų rūmuose, Kaune, susirinko per šimtą žmonių. Pirmiausia tai buvo konkurso dalyviai: projektų autoriai ir vertintojai, miesto savivaldybės tarnautojai ir žiniasklaidos atstovai, taip pat paprasti kauniečiai, daugiausia architektai.

Kauno miesto meras Arvydas Garbaravičius pradėjo aptarimą ir tarytum nujausdamas, kad dauguma žiūrovų nesuprato projektų konkurso tikslų bei prasmės, bandė paaiškinti, jog savivaldybei reikėjo ne konkrečių projektų, o tik įdomių idėjų. Panašiai kalbėjo ir projektų recenzentai, architektai Augis Gučas, Vladas Stauskas ir Alvydas Steponavičius. Jie visi projektuose ieškojo idėjų, ryškino jas, koregavo, bandė priartinti prie realybės.

Konkurso rezultatus labai paveikė jo dvilypė užduotis: kelti ne tik urbanistikos, bet ir architektūros idėjas. Europoje jau seniai darbai pasidalyti: urbanistai planuoja miestus, o architektai projektuoja pastatus. Pas mus, ypač per pastarąjį dešimtmetį, specializacija ignoruojama, visus uždavinius vykdo plataus profilio architektai. Kai vienu metu bandoma išspręsti daug ir skirtingo lygmens klausimų, konkrečių rezultatų pasiekti sunku. Tai patvirtina ir šiam konkursui pateiktų darbų rezultatai.

Projektuotojų kolektyvas, laimėjęs trečiąją premiją – 8000 litų (autoriai: Andrius Skiezgelas, Augustas Audėjaitis, Marius Kanevičius, Vytautas Biekša, Martynas Nagelė, Rokas Kilčiauskas ir kompiuterinių maketų specialistas Herkus Repčys), pasiūlė akcentuoti Laisvės alėjos pradžią ir pabaigą. Tai gera, bet jau ir nenauja idėja. Ji buvo keliama prieš 16 metų paminklo Vytautui Didžiajam statybos vietos paieškų konkurse. Tik dabartiniai pasiūlymai yra su didesniu užsimojimu: rytuose didžiulis pastatas (technologijų ir konferencijų centras) įsirėžia į Nemuno slėnio šlaitus, dabartinį Vytauto parką, o vakaruose 60 metrų aukščio savivaldybės bokštas, savo aukštybe triuškinantis Kauno senamiestį. Idėja gera, bet raiškos būdas sukrečiantis. Buvo kalbėtojų, kurie džiaugėsi šių autorių pasiūlymu į Karaliaus Mindaugo prospektą atvesti geležinkelį ir įkurti greitųjų traukinių stotį, taip pat ir laivų uostą Nemuno krantinėje.

Visų projektų autoriai būsimąjį „Akropolį“ ir sporto rūmus Nemuno pusiasalyje traktavo kaip jau esančią realybę. Tiesa, jie mažino, skaidė pastatų tūrius, neparodė Kauno savivaldybės tarybos jau patvirtintų garažų virš Karaliaus Mindaugo prospekto. Lietuvių ir olandų bendro kolektyvo projekte, kuris laimėjo paskatinamąją 4000 litų premiją (autoriai: Mateusz Adamczyk, Darius Baliukevičius, Sla Malenko, Aurimas Sasnauskas, Donaldas Trainauskas, Jonathan Woodroffe, bendraautoriai: Eivaras Rastauskas, Jonas Piet, Dalia Gasparavičiūtė, Jonas Oškinis), siūlomas parkas prie Karmelitų bažnyčios. Puiki idėja!

Recenzentams labai patiko Laisvės alėjos papuošimas šviestuvais-skėčiais. Šio projekto autoriai Šarūnas Kiaunė, Asta Kiaunienė, Ramūnas Raslavičius, Eglė Raslavičienė, Paulius Naruševičius, Gediminas Šinkūnas, Gediminas Karanauskas, studentai Petras Išora ir Dovilė Bukauskaitė laimėjo antrąją premiją – 12000 litų. Projekte siūloma ir daugiau naujovių: Laisvės alėjoje po žeme įtaisyti automobilių stovėjimo aikšteles ir tuo pat metu išsaugoti viršuje augančias liepas. Mums visiškai liko neaišku, kaip tai būtų galima suderinti.

Labai svarbus uždavinys sutvarkyti gyvenamuosius kiemus kvartalų viduje, šalia Laisvės alėjos. Architektai Rolandas Palekas, Andrė Baldišiūtė, Bart Brands, Agnė Natkevičiūtė, bendraautoriai Aidas Barzda, Vilmantas Bavarskis, Gilma Gylytė, studentas Mindaugas Butvila ir konsultantė Rūta Leitanaitė pasiūlė kiekviename kieme pastatyti po „soboriuką“, kaip autoriai juos pavadino, arba kitaip tariant nemažos apimties pastatą. Kauno naujamiesčiui tai būtų pražūtinga. Pastatai užspaustų kiemus ir išvytų centro gyventojus į užmiestį. Pasiūlymo autoriai laimėjo paskatinamąją 4000 litų premiją. Nežinia, kaip šią idėją traktuos savivaldybės pareigūnai. Šioje vietoje žemė brangi. Skiriant sklypus statybai pelnas didelis. Kyla pavojus, kad konkursas gali prisidėti prie gyvenimo kokybės požiūriu nepageidaujamo centro užstatymo sutankinimo.

Danų grupė Steen Enrico Andersen, Ole Jonsson, Irma Kašėtaitė, Anders Faurby, Dorthe Schacht Linius, Line Marie Nisted, Anna Pi Poulsen, Helle Lyng Svensson, bendraautoriai Jan Gehl, Torben Schonherr, Louise Schonherr, Karl Love Sverud pasiūlė Vienybės aikštėje įtaisyti sporto aikštyną, o šalia Laisvės paminklo pastatyti tribūnas žiūrovams. Šį pasiūlymą dauguma vertino kaip autorių nesupratimą šios vietos prasmės ir reikšmės Lietuvai. Galbūt juos suklaidino ten greta jau įkurta automobilių stovėjimo aikštelė ir pagal jau parengtą šios vietos detalųjį planą numatyti požeminiai garažai. Architektas Albertas Lamauskas projektų aptarime šią padėtį taip įvertino: „Jei mūsų urbanistai panašiame konkurse Vašingtone, Arlingtono nacionalinėse kapinėse arba Jeruzalėje, prie Raudų sienos, pasiūlytų įkurti teniso kortus su tribūnomis, kiltų tarptautinis skandalas. O mes čia kalbame, kad nieko ypatinga neįvyko“. Šio projekto autoriams buvo paskirta paskatinamoji 4000 litų premija.

Konkursinių projektų vertinimo komisija, kurią sudarė jos pirmininkas A.Garbaravičius ir nariai Rimantė Gudienė, Gražina Janulytė-Bernotienė, Audrys Karalius, Algimantas Miškinis, Kęstutis Pempė, Matti Rautiola, Nerijus Valatkevičius, Jonas Venckūnas ir sekretorius Gintaras Balčytis paskirstė premijas (pirmosios nepaskyrė niekam, kodėl?) ir tikriausiai surikiuos idėjas, įvairiais atžvilgiais jas įvertins.

Reikia pasidžiaugti, kad į vertinimo komisiją buvo pakviestas svečias iš Suomijos, Tamperės universiteto profesorius M.Rautiola. Jis sakė, kad „pasirinktas teisingas, demokratiškas idėjų paieškos būdas“. Tik per konkursus iškeliamos naujos sveikos idėjos, visuomenė suartėja su projektuotojais ir projektų užsakovais, suderina savo tikslus. Profesoriui buvo neaišku, kodėl pateikta taip mažai projektų. Suomijoje toks konkursas būtų sulaukęs bent 50 ar 100 parengtų projektų. Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkė G.Janulytė-Bernotienė nerimavo dėl architektų pasyvumo. Savo kolegas kaltino abejingumu ir patriotizmo stoka.

Norėčiau pamėginti paaiškinti kolegų santūrumą. Viskas slypi Lietuvos architektų sąjungos konkursų rengimo nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos architektų sąjungos 1990 m. birželio 4 d. Ten numatyta galimybė rengti iš esmės neteisingus atvirus užsakomuosius konkursus, nes konkurentai iš anksto pastatomi į nevienodas starto sąlygas. Įvykusio konkurso atveju tai reiškė, kad penki autorių kolektyvai iš anksto pasirašė sutartis ir gavo po 10 tūkstančių litų honorarus. Pateikę projektus jie dar papildomai galėjo tikėtis laimėti 18, 12, 8 arba 4 tūkstančius litų premijas. Kitų galimumai buvo menkesni, jie galėjo įsigyti konkurso sąlygas už 50 litų ir, padarę darbą, tikėtis premijos. Apie šią negerą praktiką jau ne kartą buvo kalbėta ir rašyta, bet nei Architektų sąjunga, nei atitinkami Vyriausybės padaliniai į tai dėmesio nekreipia.

Kai bendruomenės santykiuose nėra teisingumo, silpnėja patriotizmo jausmas. Specialistai nenori būti mulkinami, todėl ir nedalyvauja tokiuose dvilypiuose konkursuose.

Profesoriui iš Suomijos turbūt ir į galvą neatėjo, kad vieniems konkurso dalyviams iš anksto už darbą sumokėta, o kiti, kad susipažintų su sąlygomis, turėjo jas įsigyti. Teko girdėti, kad buvo įsigyta 30 sąlygų egzempliorių. Iš pasiėmusiųjų sąlygas nė vienas nesiryžo dalyvauti konkurse.

Lietuvos visuomenė laukia atvirų projektų konkursų, kuriuose galėtų dalyvauti visi specialistai, kurie turi ką pasakyti. Didesni premijų fondai ir konkurso sąlygos, užtikrinančios konkurso laimėtojui tolesnį objekto projektavimą, sutraukia daugiausia konkurso dalyvių. Taip organizuojant konkursus galima tikėtis iš specialistų sulaukti rimtų atsakingų pasiūlymų, kaip tvarkyti mūsų miestus.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija