Atnaujintas 2005 rugsėjo 16 d.
Nr.69
(1370)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Kas ir kaip augina „runkelius“?

Arba dar kartą apie mūsų žmonių
nupilietinimą ir depolitizavimą

Seniai žaviuosi katalikišku laikraščiu „XXI amžius“ ir labai jį vertinu, manau, mūsų žmonėms jis labai reikalingas, kaip ir „Baltijos kelias“. Šie laikraščiai kaip gyvybės eliksyras mūsų žmonėms, šeimoms, bendruomenėms – Lietuvai. Į šiuos leidinius rašo patys žymiausi, protingiausi, tikri Lietuvos patriotai, mylintys Lietuvą, laisvę, demokratiją. Tai tautos šviesuoliai, kurie pagaliau turėtų pakeisti „raudonąją armiją“ – dabartinį valdančiųjų kvislingų klaną, kurie mus valdo 65 metus… Jų rankose – Lietuva, jos turtas, pinigai ir uzurpuota valdžia.

Visur, visuose baruose ir instancijose, Lietuvoje stengiamasi išlaikyti brežnevinę stagnaciją, letargą. Kaip rašo žurnalistas Petras Katinas („XXI amžius“, 2005 m. rugsėjo 2 d., Nr. 65), „suprask, visi, kurie kalba apie tėvynės meilę, pilietiškumą, patriotiškumą, materialinių gėrybių aukojimą valstybės labui, yra „homo misticus“. Atseit beviltiškai atitrūkę nuo realybės“.

Su žiburiu reikia ieškoti laisvoje demokratinėje Lietuvoje (išskyrus Lietuvos didmiesčius) katalikiškos spaudos geriausių leidinių. Kartais bibliotekoje puikuojasi beveik vienintelis laikraštis „Lietuvos rytas“, kuris vos nedvelkia vakarykščia diena. Nei katalikiškų laikraščių, nei naujų knygų rajonų bibliotekose negali gauti. Lyg pajuokai jose užsakomas tik šeštadieninis „Lietuvos aidas“ ar „XXI amžius“ – ir šie laikraščiai užkišami į mažiau pastebimą, vos matomą kamputį… Darbuotojai šių leidinių ir knygų nepasiūlo, nerekomenduoja skaityti. Egzistuoja čia tik bulvariniai, kairuoliški ir panašūs leidiniai. O tokie leidiniai, kurie nedvelkia kosmopolitizmu, bolševizmu, nešviečia dominuojančia raudona spalva, kalba apie tėvynės meilę, patriotiškumą, gerumą, teisybę – tie beveik nepardavinėjami mažesnių miestų knygynuose.

Esame depolitizuoti, nupilietinti, nuskurdinti, užguiti ir apgauti. Šis „runkelių“ auginimas tęsiamas visomis rafinuočiausiomis, juodžiausiomis AMB klano priemonėmis. Kaip „XXI amžiuje“ rašė Gražina Trimakaitė, „visi renginiai yra depolitizuojami“ – pavyzdžiui, netgi šių metų tremtinių sąskrydyje Ariogaloje Vyriausybė skyrė pinigų ir pasakė, kokias ten kalbas jie turi kalbėti.

Neseniai Rokiškio rajone, Obelių bažnyčioje, buvo organizuota maldų savaitė. Joje dalyvavo ir kitų bažnyčių kunigai, sakė pamokslus. Panevėžio rajono Uliūnų bažnyčios klebono kun. Algimanto Keinos pamoksle pabrėžta, kad yra daug trūkumų auklėjant vaikus, skiepijant jiems pilietiškumą, patriotiškumą, moralę yra ir Lietuvos mokyklose. Kaip pavyzdį jis priminė prelato Mykolo Krupavičiaus nuveiktus darbus dėl Lietuvos. Tokių kunigų labai trūksta Lietuvoje ir, manau, visose poimperinėse valstybėse.

Neteisinu tų, kurie, vedami kitokių tikslų, nekelia viešumon svarbiausių dalykų, gyvybiškai reikalingų mūsų pilietiškumui ugdyti. Tai verčia susimąstyti, būti budriems, gyvybiškiems, kaip rašo Algimantas Zolubas, duoti atkirtį valdančiųjų brazauskininkų klanui, kurie mūsų piliečius visais nešvariais būdais stengiasi paversti „runkeliais“. Iš šio klano nieko daugiau ir nesitikėkime. Nuoširdų ačiū noriu tarti A.Zolubui už straipsnį „Tremtinyje“ (Nr. 22) „Iš nupilietinimo – į pilietiškumą“, už straipsnį „XXI amžiuje“ (2005, Nr. 33) „Kad rasa akių neišėstų“. Norisi padėkoti ir G.Trimakaitei už rūpinimąsi Lietuvos ateitimi, prof. Onai Voverienei už straipsnį „XXI amžiaus“ priede „Horizontai“ (Nr. 15) ir už knygos „Okupuotos Lietuvos istorija“ (Lietuva 1940-1990 m.) recenziją. Pacituosiu profesorės žodžius: „Tai knyga, kuri turi stovėti visų mokyklų bibliotekų lentynėlėse, ant kiekvieno istorijos ir ne istorijos mokytojo, dėstytojo, kiekvieno lietuvio inteligento darbo stalo. Knyga sudaro prielaidą, kad Lietuvos mokykla gal nustos gaminti sovietinius mankurtukus – be šaknų, be tėvų, be gimtinės, be tėvynės, be savo valstybės. Svarbesnės knygos už šią knygą dabar nėra“.

Ačiū žurnalistui P.Katinui už jo labai įtemptą darbą rašant gausybę straipsnių. Labai puikus buvo rašinys „Pilietinės visuomenės ar valstybės griovimas“ („XXI amžius“, 2005 09 02, Nr. 65). Noriu dar pakartoti autoriaus žodžius: „Pagaliau dviejų opozicinių partijų – konservatorių ir liberalcentristų priešprieša, dėl kurios iš džiaugsmo trina rankas „koalicijos“ partneriai. Negi nesuvokiama, jog dabar kaip niekad reikalinga visų dešiniųjų ir patriotinių jėgų vienybė ir susitelkimas?“

Naudodamasi proga norėčiau pasveikinti „XXI amžiaus“ redakciją su penkiolikos metų sukaktimi.

Regina PRASCEVIČIENĖ

Rokiškio rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija