Atnaujintas 2005 rugsėjo 21 d.
Nr.70
(1371)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Padienininkai

Petras KATINAS

Vienas žinomiausių mūsų žurnalistų Valdas Vasiliauskas nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse – 1990 metų vasario pabaigoje – savaitraštyje „Literatūra ir menas“ įspėjo, kad Lietuvai bus prastai, jeigu nepergalėsime senų sovietinių tradicijų, o sovietinius „pogrindininkus“, karo veteranus ir stribus pakeisime „pertvarkos veteranais“. Ir kaip tik šie veteranai, pirmiausia partiniai „aparatčikai“, partokratai ir jų padienininkai sėkmingiausiai susitvarkė su šia užduotimi. Pasekmes visi matome praėjus penkiolikai metų po nepriklausomybės atkūrimo. Matome kasdien ir nepaliaujame skėsčioti rankomis ne tik nuo buvusių partokratų, bet ypač nuo jų padienininkų veiksmų ir deklaracijų. Štai tik paskutinieji padienininkų geradarystės pavyzdžiai. Vyriausybė numatė paskirti 50 milijonų litų vargstantiesiems paremti, neišvengiamai pakilus ne tik benzino, bet ir kasdieninės duonos kainoms. Tai gražu ir kilnu, net socialdemokratija atsiduoda. Tačiau kokius kryžiaus kelius reikės pereiti varguoliui, panorėjusiam tokios valdžios mielaširdystės, baisu ir pagalvoti. Daugelis pasirengę šalti, valgyti sausą duoną su vandeniu, bet nevaikščioti prašant išmaldos ir būti stumdomiems nuo Ainošiaus pas Kaipošių. Bet svarbiausia, nesakoma, iš kur bus paimti tie žadėtieji 50 milijonų litų. Negi, pavyzdžiui, du „B“ – taip dabar šifruojamas Brazausko ir Bernatonio duetas – atvers savo pinigines darbininkų ir valstiečių labui? Anaiptol. Šie pinigai bus paimti iš mūsų visų, daugelio panašių vargšų, bet dar šiaip taip suduriančių galą su galu. Antras „geradarystės“ žingsnis – nuo 2006 metų padidinti minimalius atlyginimus iki 600 litų. Tai aiškinama kaip siekis didėjančių kainų pavojui sušvelninti. O pateikiama tarsi Premjeras ir jo ministrai tuo numatomu atlyginimų padidinimu atitraukia paskutinį kąsnį nuo savo burnų. Bet ir vėl. Ar susimąstoma, kokioje padėtyje atsidurs pirmiausia mažų įmonėlių ar bendrovių savininkai, kurie ir taip vos išsilaiko? Pagaliau patys ten dirbantieji, kuriems ir pora šimtų litų yra dideli pinigai ir kurių tie darbdaviai jau nepajėgs mokėti, nes patys bankrutuos. Be to, šitaip naikinamas tas vos kvėpuojantis vidurinysis šalies gyventojų sluoksnis, kurio nariai stumiami į žemiausio socialinio sluoksnio dugną. Aišku, dėl to minimalaus atlyginimo didinimo mažiausiai skauda galvas didiesiems magnatams. Jie jau ras būdų, kaip to išvengti, nes „socialdemokratinė“ valdžia su tais magnatais taip susipančioję tarpusavyje, jog tapo tarsi Siamo dvyniai. Nežinia, kodėl tuo būsimuoju atlyginimų minimumo didinimu taip džiaugiasi profsąjungų etatiniai veikėjai, už nieką neatsakingi ir nieko gera neveikiantys. Ypač tie, senosios sovietinės „komunizmo mokyklos“ veikėjai, vis dar tebesėdintys savo kėdėse, nors apie šiuolaikines profsąjungas ir jų vaidmenį neturi jokio supratimo.

Pagaliau Vyriausybė sumąstė nusipirkti ir perparduoti pelningiausios Lietuvos įmonės „Mažeikių naftos“ akcijas, jas išperkant iš beveik sužlugdyto „Jukos“ naftos koncerno. Premjero ir jo aplinkos teigimu, Vyriausybės įsigytas „Mažeikių naftos“ akcijų paketas būtų parduodamas tiems, kurie sumokės daugiau. A.Brazauskas vėl pakartojo ne kartą girdėtą tezę, jog tokia akcija būtų pelninga, ir Lietuva pirmą kartą po 1999 metų gautų daug pinigų už šios įmonės akcijas, už kurias iki šiol negavo nė cento. Tačiau kam kvailinti visus Lietuvos žmones tokiais teiginiais? Premjeras ir jo partiečiai ne kartą prieš 1999 metus yra sakę, kad „Mažeikių nafta“ tėra metalo laužo krūva. Juk tiktai „Williams“ ir „Jukos“ pastangomis įmonė tapo modernizuota ir ėmė mokėti daugiausia mokesčių į valstybės biudžetą. Ar taip bus, kai Mažeikių įmonė atiteks „Lukoil“, dar visai neaišku. O kad galėtų atitekti, nepaisant visų išvedžiojimų, jog, be „Lukoil“, įmone domisi ir Vakarų kompanijos, rodo tai, kad į Vilnių atvyksta pats „Lukoil“ bosas V.Alekperovas. Šis Kremliaus žmogus be reikalo jokių draugiškų vizitų nedaro. Tuo labiau kad Premjeras ir ministrai prieš tokį svečią lenkiasi iki žemės. Ne tik dėl seno įpročio. O kad įmonė gali būti perparduota „Lukoil“, tas visai tikėtina. Ne veltui A.Brazauskas jau senokai mįslingai kalba: „Derybos jau vyksta, bet apie jas kalbėti negaliu – tai paslaptis“.

Jau visiškai aišku, kad Premjeras nusprendė išpirkti „Mažeikių naftos“ akcijas iš „Jukos“ ir bemat parduoti (atiduoti) jas „Lukoil“. Bet tai gali būti ne taip jau paprasta. Mat „darbiečių“ vadas turi tokį patį variantą, su tam tikrais niuansais padaryti „Gazprom“ naudai. Todėl „Mažeikių naftos“ akcijų išpirkimui turės pritarti Seimas. Tada „darbiečių“ oligarchas gali ir sustreikuoti. Jau dabar jis prakalbo, jog davęs nurodymą savo ministrams nepritarti „Mažeikių naftos“ akcijų pirkimui. Aišku, tokį pat nurodymą gavo ir „darbiečių“ frakcija Seime. Taigi A.Brazauskui atsiras tam tikrų keblumų. Bet galima neabejoti, kad partneriai susitars. Tiesa, Premjerui teks dalytis „komisiniais“ su V.Uspaskichu. Kita vertus, argi svarbu, kam atiteks „Mažeikių nafta“ – „Lukoil“ ar „Gazprom“. Juk abu šiuos monstrus kontroliuoja Kremlius. Skirtumas tiktai tas, kas daugiau pažadės komisinių už tarpininkavimą. Tik dėl jų ir vyksta kova valdančiojoje koalicijoje. Retsykiais netgi užsimenant, jog norima gerovės visai Lietuvai. Negi išsimokslinę partinių mokyklų ir akademijų auklėtiniai jau tiek išsisėmė, kad nesugalvoja ko nors labiau įtikinamo?

Negalima pamiršti ir dar vieno dalyko. Artėjant savivaldybių rinkimams valdančiajai partijai ir jos satelitams reikalingi pinigai. Jeigu kombinacija pavyks, bus ištrimituota, kad gauti pinigai bus panaudoti kompensacijoms už žemę, prarastus indėlius ir pan. Tačiau tų pinigų didžioji dalis nusės, kur reikia, – „grupės draugų“ kišenėse. Ir partijos kasoje. Tą matome jau dabar, kaip vyksta ES fondų lėšų skyrimas ir dalybos.

Pagaliau ir „darbiečio“ V.Prudnikovo vadovaujama Kultūros ministerija su savo komjaunuoliškais pseudointelektualais pademonstravo „nepartinių bolševikų“ požiūrį į neseną tragišką Lietuvos istoriją – šimtus tūkstančių aukų, sudėtų ant Tėvynės laisvės aukuro – išniekintų miestų ir kaimų gatvėse partizanų kūnų atminimą. Taigi Kultūros ministerijos valdininkai dar kartą pademonstravo absoliučiai nekompetentingą valstybės kultūros, istorinio palikimo politiką. Kultūros klausimais valdžiai dabar nepatarinėja tokie komunistiniai dinozaurai kaip Dzikaras ar Grušas, bet nedaug kuo besiskiriantys jų ideologijos perėmėjai, tapę panašiais Lietuvos kultūros duobkasiais. Ir ne tik kultūros, bet ir atminties. Todėl nejučiomis kyla klausimas: negi okupacijos metų ideologija galutinai deformavo ne tik buvusių partokratų, bet ir jų palikuonių smegenis? Kalbu apie Kultūros ministerijos ir jos klerkų sprendimą neleisti demonstruoti Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojų parengtą parodą Geteborgo knygų mugėje, vyksiančioje rugsėjo 29-spalio 2 dienomis. Parengta paroda turėjo vadintis „Karas po karo“ ir jos stenduose buvo pristatytos partizaninio karo fotografijos, rezistencijos laikotarpio aprašymai. Taip pat Lietuvos moterų dalyvavimas partizaniniame kare, visų partizanų apygardų veikla, lietuvių tremtinių kančios sovietų koncentracijos stovyklose, nepakeliamas vergiškas darbas tremtyje. Tačiau Kultūros ministerijai tai nepatiko. Ir kaip patiks, jeigu, anot Gyventojų genocido ir rezistencijos centro vyriausiojo specialisto Ričardo Čekučio, mūsų dabartinės valdžios žmonės yra išėję iš komunistų partijos, todėl jie nesuinteresuoti, kad buvusieji kolegos būtų „juodinami“. Tačiau tai tik viena iš draudimo priežasčių ir kažin ar pagrindinė. Mūsų pseudokultūrininkai ir tie, kurie jiems komanduoja, nenori įžeisti buvusio siuzereno – Kremliaus. Juk iš esmės Vakarai iki šiol labai mažai žino ir supranta, kodėl tie lietuviai su ginklu rankose kovojo prieš vieną vadinamosios antihitlerinės koalicijos narę – Sovietų Sąjungą, tai yra Rusijos okupaciją. Daugelis Vakarų šalių, netgi kaimyninės Skandinavijos gyventojų ir net politikų, jau nekalbant apie dažnai tiktai į kairę žiūrinčius jų intelektualus, visiškai nesuvokia, kas vyko okupuotoje Lietuvoje ne tik pirmajame pokario dešimtmetyje, bet iki pat 1990 metų. Todėl dabartiniai valdantieji vykdo Maskvos šeimininkų valią ir palieka Maskvai traktuoti Lietuvos istoriją savaip, vadindami Lietuvos partizanus banditais, hitlerininkų pakalikais ir pan.

Kultūros ministerijos sekretorius ir Geteborgo knygų mugei sukurtos darbo grupės vadovas Rolandas Kvietkauskas dabar lemena kažką neaiškaus. Esą Geteborgo mugėje didžiausias dėmesys skiriamas Lietuvos literatūrai ir leidybai, šiandieninei moderniajai Lietuvai pristatyti. Beje, ta „moderni“ literatūra, tokių kaip R.Kvietkausko ir panašių pastangomis, jau buvo pademonstruota ankstesnėje knygų mugėje pristatant „modernaus ir pažangaus“ rašytojo M.Ivaškevičiaus „epochos kūrinį“ „Žali“, šmeižiantį ir niekinantį pokario partizanus paskvilį, daugiau primenantį sovietmečiu KGB iniciatyva leistus „dokumentų“ rinkinius „Buržuazinių nacionalistų nusikaltimai“. R.Kvietkauskas aiškino, kad pokario rezistencijos laikotarpį Geteborgo mugėje, trijuose seminaruose, pristatys „žinomi Lietuvos istorikai“. Pažvelkime, kokie gi tai žinomi istorikai. Ogi pirmiausia „Santaros-Šviesos“ vienas ideologų, parašęs ir Lietuvoje puošniai išleidęs didžiulės apimties knygą apie čekistą šnipą ir parsidavėlį, šiaudadūšį Deksnį, Liūtas Mockūnas, ir gana savotiškai iš „pažangių“ pozicijų pokario rezistencinę kovą komentuojantis ir vertinantis „Laisvosios Europos“ radijo bendradarbis Kęstutis Girnius. Jeigu būtų gyvas, tai, be abejo, į Geteborgą būtų pakviestas ir „didysis“ istorikas J.Žiugžda, kurio mokslais, deja, iki šiol vadovaujasi ne vienas jo mokinys. Tą vadovavimąsi parodė ir praėjusią savaitę vykęs Lietuvos istorikų suvažiavimas, kuriame svarbų vaidmenį vaidino būtent šio instituto auklėtiniai, tiesa, mažumėlę „persidažę“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija