Atnaujintas 2005 rugsėjo 21 d.
Nr.70
(1371)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Pilietinio pasireiškimo viršūnė

Rugsėjo 4 dieną Vilniuje vykusios mokslinės konferencijos pranešėjas, solidų patyrimą turintis teisininkas Vytautas Zabiela kalbėjo, kad Tarptautinis Vilniaus visuomeninis tribunolas savo nuosprendžiu nustatė, jog „komunizmo doktrinos pagimdyti komunistiniai režimai, jų komunistinės partijos su represiniais organais padarė didelių nusikaltimų – nužudė apie 100 mln. žmonių. Tai didžiausia pasaulio žmonijos istorijoje tragedija“.

Taigi demokratijos pasaulyje, kuriame vyrauja Dekalogo pagrindu susiformavusios moralės normos, neturėtų būti abejonių, kad šios siaubingos žmoniją ištikusios tragedijos nutylėjimas tampa ne tik kad nesuprantamas, nepateisinamas, bet ir griauna tarptautinio teisingumo pamatus.

V.Zabiela kalbėjo, kad „Tribunolo procesą reikia suprasti kaip tarptautinės pilietinės visuomenės pasireiškimo formą, analizuojančią tarptautinį visuomenės reiškinį (komunizmo doktriną ir komunistinių režimų komunistų partijų padarytus nusikaltimus) ir ginančią visuomenės interesą. Tai pilietiškumo pasireiškimo viršūnė“.

Dažnokai bendraudamas su bolševizmo represijas patyrusiais žmonėmis, įsitikinau, kad dauguma tokio likimo bendrapiliečių iš nežinojimo ar dėl kitų priežasčių vengia remtis Vilniaus tribunolo nuosprendžiu, spręsdami savo reikalus teismuose, valdžios įstaigose, kalbėdami konferencijose, susirinkimuose ir kitur. Daroma didelė klaida, kai vengiama parodyti pilietinę poziciją.

Pakanka paminėti vieną iš itin svarbių sąvokų – kolaboravimo apibrėžimą. Ji aprėpia „iš kolaborantų sudarytos marionetinės vyriausybės, centrinės ir vietinės valdžios pareigūnus, valdininkus, tarnautojus, prievarta vertusius piliečius paklusti okupantų politinei valiai. Kolaboravimas turi tris aspektus: teisinį, politinį ir moralinį. Teisinis aspektas – tai kolaboranto veika prieš savo valstybę, už kurią atsiranda baudžiamoji atsakomybė. Politinis aspektas – tai kolaboranto sąmoningas, savanaudiškas dėl politinių, ekonominių ar ideologinių sumetimų siekis įgyvendinti savo tikslus okupanto pagalba. Moralinis aspektas – tai kolaboranto veiksmai siekiant pateisinti okupaciją“.

Teisininkų nuostata bus kitokia – nepripažinti Visuomeninio tribunolo nuosprendžio mėginant tai pagrįsti neva dokumentas neturi juridinės galios. Argumentas niekinis ir tik laikinas. Įstatymai kuriami remiantis visuomenės morale ir paprotine teise ir niekada neturi jai prieštarauti. Kai renkamosios valdžios institucijos – Seimas, Vyriausybė – nepasirūpina laiku sureguliuoti esminius nacionalinės teisės reikalus, to imasi visuomeninės organizacijos. Teisus buvo teisininkas V.Zabiela, sakydamas, kad tokia veikla yra pilietiškumo pasireiškimo viršūnė. Sąmoningi piliečiai turėtų visais įmanomais atvejais remtis Vilniaus tribunolo nuosprendžiu. Tai niekada neturėtų būti vertinama kaip teisinis nihilizmas, o kaip tikslingai orientuota pilietinė iniciatyva, verčianti reaguoti į keliamą problemą demokratiškai išrinktą parlamentą.

Kita vertus, naudinga žinoti, kad Vilniaus tribunolo darbe dalyvavo teisininkai-mokslininkai ir praktikai-istorikai. Teisėjų kolegija buvo sudaryta iš septynių narių: Kanados, Vokietijos, Rumunijos, Ukrainos, Lietuvos, Latvijos atstovų. Tarp jų – trys mokslų daktarai, profesorius, du advokatai ir Ukrainos parlamento narys. Taigi pradžiamokslių apsišaukėlių avantiūristų, prieš televizijos kameras keletą sekundžių pamojuojančių juodojoje rinkoje įsigyto aukštojo mokslo „diplomo“ kopija, Tribunole nebuvo ir būti negalėjo, nes kriminalinio pasaulio papročiai buvusiems politiniams kaliniams ir sąmoningiems piliečiams nėra būdingi. O kai kuriuose iš Sovietijos narvo ištrūkusių valstybių parlamentuose, deja, pasitaiko. Gerokai apmaudu, kad taip atsitinka, formaliai žiūrint, rinkėjų valia, kuri kai kada lengvai nuperkama alumi, saldainiais, šukutėmis ir kitokiais niekučiais...

Vilniaus tribunolo proceso reikšmė neapsiriboja tik teisiniu aspektu. Proceso vaidmuo išskirtinai reikšmingas pilietine ir moraline prasmėmis. Tai garsus beldimasis ne tik į nacionalinės teisėdaros formuotojų sąžinę, bet taip pat ir į tarptautinį teisingumą, žinoma, pirmiausia į Europos Sąjungos Temidę. Tribunolas įvardijo, kas įvykdė didžiausią žmonijos tragediją. Buvo atskleista ilgokai Vakarų pasaulio nutylima tiesa ir glaustu teisės žodžiu pasakyta, kad pasaulio visuomenė reikalauja istorinio teisingumo ir nori apsaugoti žmoniją nuo panašių tragedijų.

Tribunolo procese buvo nustatyta, jog komunizmo doktrina apie „proletariato diktatūrą“ ir „klasių kovą“ buvo nusikalstama, o komunistinių režimų komunistinės partijos buvo ne tik nusikalstamos, bet ir represinės organizacijos. Juk iš tiesų buvo vykdomas valstybinis teroras visose okupuotose šalyse. Iš to galima daryti vieną svarbią išvadą – būdami ES piliečiai, kaip danai, ispanai, britai, vokiečiai ir daugelis kitų tautų, negalime neturėti bendro juridinio pamato, kuris karo nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui (genocido) leistų vertinti vienodai. Bet koks išskirtinumas reikštų drauge ir diskriminaciją, o šiai nėra vietos ES teisėtvarkoje.

Edmundas SIMANAITIS

Jonava

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija