Atnaujintas 2005 rugsėjo 23 d.
Nr.71
(1372)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Ukrainos katalikybės centru tampa šalies sostinė

Viena Kijevo bažnyčių

Sprendimą patvirtino sinodas

Kaip pranešė tarptautinės katalikų žiniasklaidos agentūros, be ypatingo sukrėtimo, tiesa, esant lauktam Maskvos stačiatikių patriarchato protestui, Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios dvasinis centras rugpjūčio antroje pusėje iš Lvovo miesto buvo perkeltas į šalies sostinę Kijevą. Ukrainiečių katalikų dvasinis vadovas kardinolas Liubomiras Husaras nurodė, kad jo rezidencijos ir Bažnyčios administracinių tarnybų perkėlimas į Kijevą nėra koks nors agresijos aktas prieš Ukrainos tikinčiųjų daugumą sudarančius stačiatikius, bet natūralus poelgis, atspindintis Rytų Katalikų Bažnyčios poreikius.

Sprendimą apie penkis milijonus narių turinčios Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios dvasinio centro relokalizavimą kardinolas L.Husaras priėmė dar 2004 metais. Jį vienbalsiai patvirtino šios Bažnyčios vadovaujantis organas – Vyskupų Sinodas ir, kaip teigiama, savo „sutikimą“ davė popiežius Jonas Paulius II. Ta proga katalikų žinių agentūra CNS savo pranešime rėmėsi neįvardytu Vatikano šaltiniu, priminusiu, jog vienybėje su Roma esanti Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčia yra autonominė, gyvenanti pagal savo kanonus ir valdoma jos Vyskupų Sinodo. „Popiežiaus įtaka čia yra ribota, ir jis gali duoti tik sutikimą, o sprendimą priima Sinodas“, - nurodė minėtas šaltinis.

Ukrainiečių katalikų dvasinio centro perkėlimas rugpjūčio 21 dieną buvo paženklintas Kijeve atitinkamomis liturginėmis apeigomis, kurių celebracijai vadovavo kardinolas L.Husaras, dabar įgijęs Kijevo ir Haličo vyriausiojo arkivyskupo titulą vietoje anksčiau turėto Lvovo vyriausiojo vyskupo titulo. Ukrainiečių Rytų katalikai siekia, kad jų Bažnyčia taip pat įgytų patriarchato statusą, kokį paprastai turi kitos vienybėje su Roma esančios Rytų katalikų bendruomenės, pavyzdžiui, Artimuosiuose Rytuose. Vatikanas nuo tokių patriarchato teisių suteikimo kol kas susilaiko, nes nenori sulaukti dar didesnio Maskvos stačiatikių patriarchato, laikančio Ukrainą savo „kanonine teritorija“, pasipriešinimo.

Tačiau ukrainiečių stačiatikybė – trys ketvirtadaliai iš 50 milijonų Ukrainos gyventojų yra stačiatikiai – nėra vieninga. Šalia didžiausios, Maskvos patriarchatui priklausančios, Ukrainos Stačiatikių Bažnyčios egzistuoja tarptautinėje stačiatikių plotmėje kol kas nepripažintas Kijevo patriarchatas ir autokefalinė Ukrainos Stačiatikių Bažnyčia, kurių atstovai dalyvavo minėtose rugpjūčio 21 dienos iškilmėse. Taip pat buvo atvykę svečių iš Gruzijos Stačiatikių Bažnyčios: po „rožinės“ ir „oranžinės“ revoliucijų Gruzijos ir Ukrainos draugystė, matyt, taip pat persikėlė ir į bažnytinę plotmę.

Polemika su Maskvos patriarchatu

Tačiau, anot Maskvos patriarcho Aleksijaus II, ukrainiečių katalikų dvasinių vadovų sprendimas perkelti jų Bažnyčios sostą į Kijevą yra, „be abejonės, nedraugiškas veiksmas“, kuris sukels dar didesnę įtampą Maskvos su Vatikanu santykiuose. Perduotame pareiškime Rusijos stačiatikių žiniasklaidai patriarchas Aleksijus II sakė, kad į šį poelgį jis žiūri kaip į dar vieną katalikų „prozelitizmo politikos“ elementą, kuris gali atitolinti svarstomo jo susitikimo su popiežiumi Benediktu XVI galimybę. Tai neduos naudos bendram Visuotinės Bažnyčios reikalui ir neskatins katalikų ir stačiatikių tarpbažnytinių santykių pagerinimo, tvirtino Maskvos patriarchas. Jis paragino popiežių Benediktą XVI „atšaukti“ ukrainiečių katalikų vyskupų sprendimą dėl jų Bažnyčios sosto perkėlimo į sostinę Kijevą, nes, pasak Aleksijaus II, tik taip bus galima kartu darbuotis dėl „taikos Bažnyčioje atkūrimo“ ir krikščionių vienybės.

Anksčiau, liepos mėnesį, Rusijos Stačiatikių Bažnyčią valdančio Šventojo Sinodo paskelbtoje rezoliucijoje tarp esamų Vatikano ir Maskvos patriarchato santykių problemų taip pat buvo paminėtas planuojamas Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios centro perkėlimas į Kijevą, kuris, Sinodo nuomone, „yra nepriimtinas kanonišku, ekleziologiniu ir pastoraciniu požiūriu“. Rezoliucijoje buvo priminta, kad, birželio mėnesį Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkui kardinolui Valteriui Kasperiui lankantis Maskvoje, su juo susitikęs patriarchato užsienio santykius kuruojantis metropolitas Kirilas skundėsi dėl „katalikų ekspansijos Ukrainoje“ ir kritikavo kardinolo L.Husaro norą gauti patriarcho titulą.

Tačiau kardinolas L.Husaras po kelių dienų atmetė šiuos priekaištus ir sakė, jog Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčia niekada neatsisakė galimybės įsitvirtinti Kijeve ir kad net jos Kanonų kodekse patvirtinta, jog Bažnyčios vadovas turi reziduoti šalies sostinėje. Jis taip pat pastebėjo, kad Maskvos patriarchatui priklausanti Ukrainos Stačiatikių Bažnyčia ir vienybėje su Roma esanti Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčia yra dvi visiškai skirtingos Bažnyčios, nors jų ištakos yra bendros. „Šios dvi Bažnyčios užima tą pačią teritoriją geografiškai, bet ne kanoniškai, nes tarp jų nėra kanoninės bendrystės, - aiškino kardinolas. – Todėl jų sambūviui negali būti ekleziologinių ar kanoninių kliūčių“.

Prieš persikeldamas į Kijevą kardinolas L.Husaras taip pat išreiškė viltį, kad dabar visų Ukrainos Bažnyčių centrų buvimas Kijeve „padės ieškoti tarpusavio supratimo ir suartėjimo būdų“, kas yra svarbu siekiant sugrįžti prie pirminės vienybės.

M.B.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija