Atnaujintas 2005 spalio 5 d.
Nr.74
(1375)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Tarptautinei Mokytojų Dienai

Mano pirmoji mokytoja

Doc. dr. Julius GVERGŽDYS,

Kauno technologijos universiteto
Telekomunikacijų ir elektronikos fakulteto
Telekomunikacijų katedros vedėjas

Kaip negalima užtvenkti upės bėgimo, taip niekas neįstengia sustabdyti ir laiko tėkmės. Lemtingas laiko ratas nuolat ir negailestingai skaičiuoja metus, dienas, valandas ir be sentimentų atitolina mus nuo žavios ir nerūpestingos vaikystės, maištingos, o mūsų ir kiek vyresnės kartos žmonių kraupios bei tragiškos jaunystės ir vis sparčiau artina mus prie Amžinybės slenksčio. Toje visagalėje laiko tėkmėje verta sustoti, kad apmąstytum nueitą kelią, prisimintum sutiktus žmones, kurie tau atidavė ne tik savo širdies šilumą, bet ir jos pačios dalį, kilnios sielos dvelksmą, kad taptume dorais ir sąžiningais žmonėmis. Tame nesibaigiančiame ir nesustojančiame metų bėgime man nusišypsojo laimė sutikti daug labai gerų, nuostabių žmonių, iš kurių teko ne kartą pasimokyti, pasisemti išminties, gyvenimo patirties, jie būdavo net ir moraline atrama kai kuriuose gyvenimo vingiuose. Iš viso to į praeitį nubėgusio ir nesugrąžinamo laiko giliausiai atmintyje išliko nuostabi, kilni ir visam gyvenimui nepamirštama asmenybė – mano pirmoji mokytoja Birutė Vaičiūtė-Valiaugienė. Ji buvo mokytoja ne pagal formalias pareigas, ne pagal įrašą diplome ar pažymėjime, bet Ji turėjo Dievo duotą tikrojo pedagogo talentą, kuriuo be galo meistriškai ir taikliai naudojosi savo kasdieniniame darbe. Todėl ne veltui Ji ir šiandien taip šiltai bei pagarbiai prisimenama buvusių auklėtinių ir visų tų, kuriems bent kiek teko bendrauti su Ja.

Žiupsnelis praeities

1948-ųjų rugsėjo pirmąją, vos perkopęs šešerių metų slenkstį, pradėjau lankyti tuometinio Ramygalos rajono Pašilių pradžios mokyklos pirmąją klasę. Šiandien nebeprisimenu, ar su džiaugsmu sutikau šią mano tėvelių pasakytą naujieną, bet buvo akivaizdu, kad jau ūgtelėjau ir sulaukiau tokio amžiaus, kada prasideda ir konkrečiai apibrėžtų pareigų vykdymas be nerūpestingo bimbinėjimo su savo bendraamžiais kaimo kiemais ir dulkėtais keliais. Tuomet Pašilių apylinkei priklausė tarp balų išsibarstę nedideli Gudelių, Gudeliukų, Gaidų, Kraujelių, Drulupio ir Pašilių kaimeliai. Apylinkė specialiai statyto pastato mokyklai neturėjo. Jai buvo pritaikytas jau tais metais ištremtos į Sibirą K.Žuko šeimos gyvenamasis namas. Vienoje patalpoje įsikūrė visos keturios pradžios mokyklos klasės. Tik, va, didžiausia bėda buvo ta, kad naujųjų mokslo metų išvakarėse mokykla dar neturėjo nė vieno mokytojo. Tai buvo pagrindinis ir skausmingiausias tuometinio apylinkės pirmininko L.Grigo rūpestis. Prieš naujuosius mokslo metus vykęs apylinkės bendruomenės susirinkimas sprendė, kaip elgtis ir ką daryti, kad Pašiliuose ilgesniam laikui apsistotų mokytojai. Iki tol dirbę ilgiau neužsibūdavo ir beveik kasmet tekdavo spręsti tą pačią problemą.

Iš susirinkusiųjų niekas net nepastebėjo, kad namo, kur vyko susirinkimas, priemenėje, kamputyje, už žmonių nugarų stovi jaunutė, kukli ir niekam dar šiose apylinkėse nematyta mergaitė. Kai kažkuriam susirinkimo dalyvių ši nepažįstamoji krito į akis, buvo pasiteirauta, ar ji nebūsianti naujoji mokytoja. Gavęs teigiamą atsakymą, pastarasis tuojau informavo apylinkės pirmininką, kuris nedelsdamas naująją mokytoją supažindino su susirinkusiais. Tuoj pat buvo išspręstas ir apgyvendinimo klausimas. Mokytoja buvo įkurdinta netoli mokyklos gyvenusio M.Žuko šeimoje. Taip prasidėjo iš tolimosios Žemaitijos Imbarės kaimo atvykusios mokytojos kasdieninis gyvenimas ir darbas bei vargai.

Tuo metu Pašiliuose niekas dar nežinojo, kodėl dar jaunutė, devyniolikos metų mergaitė Birutė buvo čia, kaip tapo mokytoja. Niekam net į galvą netoptelėjo mintis, kad mokytoja Birutė buvo priversta palikti Klaipėdos mokytojų seminariją ir dingti iš akių Ją persekiojusiems kagėbistams. Mat jos tėvai jau buvo Sibiro tremtiniai. Toks pat likimas Ją irgi persekiojo. Seminarijos vadovybė, sužinojusi apie B.Vaičiūtei gresiantį pavojų, Jai patarė kuo skubiausiai palikti mokyklą, nes KGB sekliai jau buvo pradėję minti seminarijos slenkstį. Pasirinkimo nebuvo: reikėjo bent kuriam laikui dingti iš akiračio.

Atvykusi į Panevėžio apskritį, mokytoja negalėjo apie save atskleisti visos tiesos, todėl gyvenimo aprašyme parašė, kad tėvai dirba kolūkyje. Taip bent trumpam buvo užmaskuotos pėdos, tačiau, kaip pamatysime vėliau, neilgam.

Keli štrichai mokytojos Birutės portretui

Daug ką negailestingas ir visagalis laikas išdildė mano atmintyje. Tačiau kai kurie malonūs ankstyvos vaikystės prisiminimai, susiję su mano mylimiausia mokytoja Birute, išliko gyvi, nors gerokai pridengti užmaršties šydu.

Taigi 1948-ųjų rudenį patekau mokytojos Birutės rūpestingon globon. Mums, vaikams, Ji buvo didžiausias autoritetas, ir visi ją labai mylėjome, nes mūsų mokytoja su visais rasdavo bendrą kalbą, mums Ji buvo antroji motina.

Prisimenu, per pertraukas mes Ją apsupdavome prie stalo ir klausydavome įvairiausių pasakojimų. Bet labiausiai patikdavo Jos žemaitiškai dainuojama ,,Pempel pempel“. Aišku, tos žemaitiškos dainos žodžių mes nesuprasdavome ir jie skambėdavo keistai bei juokingai. Visi, susiėmę už pilvų, kvatodavome, kad mokytoja Birutė, kaip mes sakydavome, dainuoja mums nesuprantama paukščių kalba.

Kokios nuostabios būdavo Jos organizuojamos išvykos į rudenėjantį mišką grybaut arba šiltomis gegužės dienomis prie ežero. Gal mums ne tiek tos išvykos būdavo įdomios, kiek mūsų mokytojos suruoštos vaišės su Jos pačios keptais miltiniais blynais su cukrumi. Daugeliui tai būdavo tikri pokyliai, nes pokario metais dažnoje šeimoje skurdas buvo kasdieninis svečias. Susėdę miško laukymėje ar pamiškėje, apspitę mokytoją Birutę su blynų dubeniu, mes jį bematant ištuštindavome. Toks mokytojos motiniškas bendravimas ir rūpinimasis mumis mūsų širdyse pakurstydavo dar didesnę meilę ir prisirišimo prie Jos jausmą.

Negalima pamiršti to meto Lietuvos tragiškų įvykių, kurių buvo paliestas kiekvienas kaimas ir miestas, didžioji dauguma Lietuvos gyventojų. Prisimenu nuostabią, saulėtą ir šiltą gegužės mėnesio dieną ir visus mūsų mokyklos mokinius, mokytojos išvestus į kiemą, prie per kaimą vinguriuojančio dulkėto kelio. Kaimo keliu riedėjo keli vežimai, o juose sėdėjo verkiantys ir iš širdgėlos alpstantys kaimynai bei pažįstami. Tai buvo trėmimai... Vežimams nutolus, mes patyliukais sugužėjome į klases ir, susėdę į suolus, spengiančioje tyloje baimės pilnomis akimis stebėjome savo mokytoją. Ji be galo santūri, susikaupusi atsisėdo prie stalo prieš mus ir, pasirėmusi galvą ranka, įsmeigė begalinės nevilties žvilgsnį į langą, žiūrėjo kažkur į tolį, į niekur... Jos akyse mes matėme susikaupusias didžiulio skausmo ašaras, tereikėjo tik menkniekio, kad jos pradėtų lietis išbalusiais ir virpančiais iš skausmingo jaudulio skruostais.

Teko matyti ir kraupesnių vaizdų, kai stribai iš miško atvežė nukautus partizanus ir mėtė jų kūnus kaip rąstus iš arklinių vežimų į sunkvežimio kėbulą. Mokyklos kieme pasiliko kraujo klanai, kuriuos valė mūsų mokytoja su sargais. Tokios dienos mums būdavo didžiulio širdies skausmo, neapsakomo siaubo ir nenumaldomo pykčio pamokos. Supratome, kad gyvenime vyksta kažkas barbariška, žvėriška ir nepateisinama. Deja, pakeisti nieko negalėjome. Tomis dienomis paprastai pamokos baigdavosi mūsų mokytojos Birutės žodžiais: „Vaikai, eikite namo“. Ir mes susigūžę, drebėdami išsiskirstydavome kas sau.

Be išvardytų įsimintinų epizodų, atmintyje taip pat išliko ir tuometinio vaiko supratimu tragiškai komiškų dramų. Viena tokia mane ištiko berods antroje ar trečioje klasėje, kada į mūsų mokyklą vieneriems metams atvyko antroji mokytoja. Atsitiko taip, kad, mokytojoms pasidalijus klases, aš patekau pas naująją mokytoją. Man tai buvo didžiausia tragedija, nes netekti mokytojos Birutės buvo tas pats, kas palaidoti mamytę. Atėjęs į mokyklą ir sužinojęs visą tiesą, išbėgau į verandą ir pravirkau, kūkčiojau nesustodamas ir visu balsu. Atbėgusios abi mokytojos mane ramino ir guodė, kad mokytoją Birutę bus galima pamatyti pertraukų metu, kada tik panorėsiu. Tos kitos dvi klasės, į vieną kurių aš buvau paskirtas, buvo perkeltos į kitą, netoliese buvusį pastatą. Taigi nesugadinta vaiko širdis ir tyra siela jautė ir suprato, kokią brangią dovaną galima prarasti ir gali atsitikti taip, kad niekuomet jau nesusigrąžinsi.

Nepastebimai prabėgo treji metai ir štai aš jau Pašilių pradžios mokyklos išleidžiamosios, ketvirtosios, klasės ,,absolventas“. Dešimtuosius pradėjusį vyrą šioje klasėje ištinka dar vienas šokas: mat mūsų mokytoja Birutė sumanė ketvirtosios vyrus susodinti su mergaitėmis. Taigi buvo įžeistos mano, kaip ,,tikro vyro“, ambicijos. Kurgi matyta, kad šalia trintųsi kažkokios ,,bobos“. Atsimenu, iš pradžių sėdėjau ant paties mokyklinio suolo kraštelio ir net nepažvelgdavau į kairėje, tame pačiame suole, sėdinčią bendraklasę Staselę Steponavičiūtę. Aišku, palaipsniui tas ,,vyriškas“ priešiškumas silpo ir teko susitaikyti su padėtimi.

Per visus ketverius metus neprisimenu nė vieno atvejo, kad būčiau girdėjęs pakeltą mokytojos Birutės balsą. Neišliko atmintyje Jos, kaip mokytojos, pedagoginio darbo niuansai ir subtilybės, tačiau neabejoju, kad Ji tikrai mokėjo mus sudominti viskuo ir metodiškai skatino būti žingeidžius, gilintis į naują dar nepažįstamą pasaulį, suvokti kalbos ir rašto svarbą ateičiai.

Taip jau atsitiko, kad 1952-ųjų pavasarį mūsų mokytoja vėl buvo priversta staigiai palikti Pašilių mokyklą, Ją pamilusius ir gerbusius žmones, savo auklėtinius ir net neatsisveikinus bėgti. KGB šešėlis vėl buvo čia pat. Pareiškime, rašytame 1952 m. gegužės 21 d., galima perskaityti, kad Ji nori persikelti arčiau namų, saviškių bei artimųjų. Tačiau iš tikrųjų tai vėl buvo pėdų mėtymas, nes mokytoja išvyko visai kita kryptimi, vėl reikėjo laimėti laiko.

Taip ilgam išsiskyrus keliams ir nutrūkus bendravimo ryšiams, Ją gerbusiųjų bei auklėtinių širdyse beliko tiktai šviesūs prisiminimai, be galo gilios ir skausmingos ilgesio žaizdos. Daugiau kaip penkiasdešimt metų gyventa jaudinančiais prisiminimais, netektimi, nežinia ir sielą slegiančiu skausmu bei viltimi, kada nors vėl sutikti nuostabios širdies ir sielos mokytoją Birutę.

Paslaptingoji mokytojos Birutės gyvenimo pusė

Nuo pat atvykimo į Pašilius pradžios mokytoja Birutė žinojo, kad privalo būti budri ir atsargi, nes bet kuris neatsargus žingsnis ar žodis būtų tragiškai lėmęs Jos tolesnį likimą. Todėl Ji niekam apie save nieko nepasakojo. Vietiniams Ji buvo paslaptinga asmenybė, atvykusi iš Žemaitijos. Tačiau Jos nuoširdus bendravimas su vietos gyventojais, jaunimu bematant Jai pelnė pagarbą ir pasitikėjimą. Visi suprato, kad mokytoja Birutė nėra ,,naujojo gyvenimo“ kūrėja. Didžiulį palankumą ji pelnė savo kuklumu, rasdama takus ir takelius į kiekvieno kaimiečio širdį.

Ne mažiau mėgstama Ji buvo ir vietinio jaunimo. Be abejo, padėjo ir tai, kad Ji pati buvo kaimietė. Tad, būdama daugelio jaunimo suėjimų, vakaronių sūkurio centre, Ji greitai pasijuto sava šiame Aukštaitijos kampelyje.

Labai greitai Jai teko susidurti ir su rūsčia tuometine realybe. Lankant mokinių tėvus ar šiaip kokiais reikalais užsukant pas kaimiečius, mokytojai Birutei ne kartą teko susitikti su partizanais. Iš jų jokių priekaištų ar grasinimų niekada nesulaukė. Vėliau paaiškėjo, kad partizanai žinojo, jog mokytoja yra ištremtų tėvų vaikas ir slapstosi nuo KGB.

Pavojingiausia buvo tai, kad, Jai nežinant, buvo įrengta slėptuvė partizanams. Vėliau apie tai Ji sužinojo iš mokyklos sargų, kurie taip pat gyveno kitoje to pačio pastato dalyje ir tą slėptuvę buvo įrengę. Apie visus įvykusius susitikimus su partizanais, o jų buvo gana daug, mokytoja pasakoja labai lakoniškai. Jie būdavę korektiški ir jokių pasekmių, blogai nulėmusių Jos tolesnį likimą, nebuvo. Kitas dalykas KGB.

Mokytoja Birutė prisimena vienus rinkimus, kurių metu Jai teko apiforminti vaizdinę medžiagą, tikrinti rinkėjų sąrašus, būti rinkimų komisijos nare bei atlikti kitus darbus. Rinkimų išvakarėse buvo dirbta beveik visą naktį. Rinkimų dieną, balsavimui baigiantis, komisijos nariams pasitarus, mokytojai Birutei buvo leista kelias valandas pailsėti. Jai išėjus, už valandėlės rinkimų apylinkę užgriuvo rajono kagėbistai. Tuojau pat pareikalavo sukviesti visus komisijos narius ir liepė pasiaiškinti, kodėl rinkimų komisijos nariai ne darbo vietoje. Buvę komisijos nariai paaiškino, kad vienai narei leista pailsėti, tačiau kagėbistų vyresnysis (tai buvo rajono KGB viršininkas) įsakė kuo skubiausiai Ją iškviesti.

Atvykus mokytojai į apylinkę, KGB viršininkas, neapsakomo pykčio pagautas, įrėmė pistoleto vamzdį į mokytojos Birutės kaktą ir isteriškai klykė: ,,Nušausiu sabotažnikę!“. Žiemos metu Ją sužvarbusią nuvežė į rajono KGB būstinę, vėliau pas rajono kompartijos pirmąjį sekretorių. Tačiau, neradę jokių pretekstų Ją sulaikyti, paleido. Susidūrimų su įvairia rajono valdžia mokytoja Birutė turėjo ir daugiau. Beveik visuomet buvo domimasi Jos tėvais. Paskutiniaisiais darbo Pašiliuose metais mokytoja sužinojo, kad KGB vėl lipa ant kulnų. Taip Ji 1952-ųjų gegužę rašo pareiškimą švietimo skyriui ir, pasibaigus mokslo metams, niekam nieko nesakiusi, dingsta nežinoma kryptimi.

Dar ilgai teko mokytojai Birutei, kaip benamei ir atstumtajai, kilnotis iš vietos į vietą, kol galiausiai apsistojo Palangoje. Iki to dar buvo prašymai Lietuvos švietimo ministrui, Maskvai, kad Jai leistų dirbti mėgstamą mokytojos darbą. Bent kiek atsitiesti mokytojai Birutei pavyko 1953-iaisiais, po Stalino mirties.

1958 metais į Tėvynę iš Sibiro sugrįžo ištremti tėvai. Tačiau ir jiems savo Tėvynėje teko dar kartą patirti tremtinių dalią, nes valdžia neleido sugrįžti į gimtuosius namus Imbarės kaime.

Vėliau mokytoja Birutė sukūrė šeimą, užaugino dvi atžalas, kurios močiutei padovanojo penkis vaikaičius, išėjo į užtarnautą poilsį, sulaukė Nepriklausomybės, o šiandien, kaip ir daugelis Lietuvos dorų ir sąžiningų žmonių, viliasi ir linki Lietuvai geresnių laikų. Mokytoja Birutė stebisi valdžios vyrų nesusikalbėjimu, priešprieša, nesąžiningumu, veidmainiškumu, gobšumu, netolerancija, kas visuomet Jai buvo svetima ir nepriimtina.

Po penkiasdešimt trejų metų

Maždaug prieš 15-20 metų pradėjau savo mylimiausią mokytoją Birutę regėti sapnuose, tačiau Jos ryškių veido bruožų negalėjau įžiūrėti, nes jie iš mano atminties jau buvo beveik išsitrynę. Po kiekvieno sapno vis galvodavau, ką tai galėtų reikšti. Visuomet pergalvodavau ir pačius blogiausius atvejus: gal jau iškeliavusi Amžinybėn, gal sunkiai serga ir reikia pagalbos, gal vieniša liūdi, nesulaukdama, kas aplankytų ir pan. Tačiau po tokių niūrių minčių melsdavau Dievą, vis tikėdamas, kad mano mokytoja gyva ir prašydavau Jai sveikatos ir visokeriopos globos. Niekuomet nepraradau vilties kada nors susitikti ir nuoširdžiausiai Jai už viską padėkoti ir atsiprašyti. Tėvams ir doriems bei sąžiningiems mokytojams, tokiems kaip mokytoja Birutė, mes liekame skolingi visą gyvenimą, ir ta skola niekuomet negrąžinama, nes jie mums atiduoda dalį savo širdies.

Sapnams vis nesibaigiant, nutariau, kad reikia pradėti mokytojos paiešką. Pradėjau nuo ką tik pasirodžiusios televizijos laidos ,,Atleisk“, bet pirmasis bendradarbiavimas nepavyko, nes apie mokytoją Birutę turėjau labai skurdžią informaciją. Po metų ar dvejų ryžausi Lietuvos radijo bangomis pasveikinti savo mokytoją. Vyliausi, kad gal kas nors iš Jos artimųjų ar pažįstamų išgirs mane ir perduos mano sveikinimus. Tuokart neapsirikau, sveikinimai buvo perduoti, bet nežinojo, kas juos siuntė. Rašyti laišką į tuos kraštus mokytoja nesiryžo, nes nežinojo kam, be to, jau ir nebuvo kam, nes mūsų tėvų kartos žmonės išmirę, o jų vaikai tėviškėse negyvena. Taigi ir šis bandymas buvo nesėkmingas.

Pastaruosius dvejus metus mano sapnai vėl padažnėjo, be to, ir nuojauta ragino veikti. Tad šiemet, atostogaudamas tame pačiame Pašilių kaime, vėl ėmiausi veiksmų: parašiau laišką-prašymą televizijai, bet paskui suabejojau, nes pamaniau, kad paieška gali ilgai užtrukti. Tuomet sumaniau kreiptis į Panevėžio apskrities archyvą, tikėdamas, kad to meto dokumentai turėtų būti išlikę. Padedant giminaitei, liepos 18 dieną pirmą kartą man nusišypsojo laimė. Dokumentai buvo rasti, iš jų sužinojau viską, kas mane domino. Tuomet teliko žengti paskutinį lemiamą žingsnį. Kitą dieną paskambinau į Imbarės seniūniją. Atsiliepusi darbuotoja sakė, kad žinanti tame pačiame kaime gyvenančius mokytojos Birutės giminaičius ir padėsianti surasti pačią mokytoją ir patikino, kad Ji tikrai gyva, tik gyvenanti kitur. Tą dieną man saulė patekėjo antrą kartą, iš džiaugsmo netvėriau, tapau pačiu laimingiausiu žmogumi pasaulyje. Su seniūnijos darbuotoja sutarėme, kad paskambinsiu kitą dieną, trečiadienį (liepos 20 d.), ir ji man perduos viską apie mokytoją Birutę.

Po šio pokalbio buvo bemiegė naktis, kas valandą kėliausi ir vis žiūrėjau į laikrodį, kada gi pagaliau išauš stebuklo diena. Vos tik rytą laikrodžio rodyklės perkopė aštuntą valandą, aš jau kalbėjau su Imbarės seniūnijos darbuotoja, kuri padiktavo mieliausios mano mokytojos Birutės adresą ir telefono numerį. Man ne tik širdis virpėjo, bet ir rankos pradėjo drebėti. Galvoje visiškas minčių chaosas, niekaip negalėjau susikaupti, kad tuojau pat paskambinčiau mokytojai. Vėliau šiaip taip susitvardžiau ir virpančiomis rankomis surinkau telefono numerį. Atsiliepė, deja, man jau girdėtas duslus balsas. Pasakiau, kad noriu kalbėti su mokytoja Birute Valiaugiene, ir išgirdau atsakymą: ,,Taip, Birutė Vaičiūtė klauso“. Negalėjau patikėti, kad po penkiasdešimt trejų metų girdžiu savo pirmosios mokytojos Birutės balsą. Taip suspaudė krūtinę, pradėjo diegti širdį ir atėmė balsą, kad vos pralemenau: ,,Atleiskit, minutėlę“. Atsitokėjęs pradėjau regzti nerišlų ir padriką pokalbį, vis dar savo ausimis netikėdamas tuo, kas įvyko. Taigi 2005 m. liepos 20-oji – stebuklo diena! Sutarėme po savaitės susitikti.

Liepos 26 dieną – vėl didžiulis emocinis krūvis: vykstu į Palangą pas savo brangiausią mokytoją Birutę.

Įvažiavęs į nurodytos sodybos kiemą, tuojau pat tarpduryje pamačiau moterį ir išgirdau malonų, švelnų, jau pažįstamą balsą: ,,Argi čia tas pats Juliukas?“ Įdėmiau žvilgtelėjęs į pasikeitusį ir seniai matytą veidą, tuojau pat atpažinau savo pirmąją mokytoją. Prieš mano akis vėl stovėjo devyniolikos metų Pašilių pradžios mokyklos mokytoja Birutė. Po to tęsėsi aštuonių valandų be pertraukos atviras, malonus, pilnas praeities prisiminimų pokalbis.

Birutė ne kartą sakė, kad jaučiasi skolinga pašiliečiams, nes išvyko su niekuo neatsisveikinusi. Ji labai norėtų aplankyti Jai malonias Pašilių apylinkes, praeiti ankstyvosios jaunystės takais, dar kartą pažvelgti į išlikusį vieną iš mokyklos pastatų... Patikinau, kad tai lengvai įgyvendinami norai ir beveik sutarėme, kad juos išpildysime kitų metų vasarą.

Miela mokytoja Birute, Jūs nieko niekam neskolinga. Ne Jūs kalta, kad buvote priversta bėgti, nes Jums grėsė Sibiro tremtis. Ačiū Jums, kad Jūs išlikote ir esate. O šviesūs prisiminimai apie Jus visam gyvenimui išliks buvusių Jūsų auklėtinių širdyse. Jūsų įspaustos pėdos dar ilgam išliks Pašilių apylinkės keliuose ir keliukuose, takuose ir takeliuose.

Kad ir kas ką kalbėtų, visgi, peržvelgus Jūsų, mokytoja Birute, kryžiaus kelius po Lietuvą, neabejojant galima tvirtinti, kad Jus globojo Aukščiausiojo ranka, gyvenote Dievo malonėje, kuri Jus tegul lydi ir tolesniame kelyje. Jeigu ir jaučiatės skolinga, tai ne pašiliečiams, bet pačiam Aukščiausiajam ir Jo skirtam stebuklingai laimingajam likimui.

Savo mylimiausios mokytojos suradimas nuritino didžiulį širdgėlos akmenį nuo mano sąžinės, bet vis tiek išlieka skausmingas kartėlis, kad tai padariau per vėlai. Gera daryti reikia visuomet skubėti, nes dažniausiai mes vėluojame, o po to telieka tik gailestis ir priekaištai sau.

Neteisūs tie, kurie tvirtina, kad stebuklų nebūna. Jie klysta. Reikia norėti, labai norėti, tikėti ir stebuklas tikrai įvyks!

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija