Atnaujintas 2005 spalio 7 d.
Nr.75
(1376)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Savaitgalis, skirtas kelionei Dievo link

Inesė RATNIKAITĖ

Savaitgalis dažnam yra neišsipildžiusių vilčių pailsėti metas. Kad ir kaip norėtųsi pabėgti nuo savaitę slėgusių darbų, minčių, nerimo, ne visada tai pavyksta. Rugsėjo 9 – 11 dienomis beveik 900 žmonių nusprendė savaitgalį paskirti ne pasyviam poilsiui, o kelionei savo, šalia esančiojo, Dievo link. Trečiasis piligriminis žygis Kryžių kalnas – Šiluva, pakvietęs įvairaus amžiaus piligrimus į kelionę, buvo auka už jaunimą, kad jis atgimtų, gyventų ir džiaugtųsi be nuodėmės ir blogio. Piligriminiam žygiui vadovavo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Beveik 70 kilometrų maldininkai pasikeisdami nešė kryžių ir baltą Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu statulėlę.

Viskas prasidėjo rugsėjo 9 dieną. Norintys patirti Dievo artumo malonę, penktadienio popietę pripildė Kryžių kalno papėdę. Plevėsuojantys užrašai skelbė, kad atvyko mažesnės ar didesnės grupės iš įvairiausių Lietuvos kampelių bei 40-ies Lenkijos lietuvių grupė iš Punsko. Į susirinkusiuosius, linkėdamas stiprybės ir ištvermės, kreipėsi Šiaulių vyskupas E.Bartulis. Sveikinimo žodį tarė svečias iš Prancūzijos kun. Francesko Pozetto, kuris organizuoja piligrimines keliones Prancūzijoje. Kryžių kalną svečias apibūdino kaip patį didžiausią Dievo meilės mums simbolį. Dievas, tėvo Pozetto teigimu, myli didele meile. „O kokia yra jūsų Dievo ir artimo meilė?“, – klausė svečias ir pakvietė pradėti kelionę atsigręžimu į save: „Ši piligriminė kelionė padės jums susitikti su Dievu per giesmes, tarpusavio bendravimą, Susitaikymo sakramentą. Jėzus laukia kiekvieno iš jūsų šiame kelyje“, – sakė svečias.

Žygio pradžią paskelbė Šv. Cecilijos ansamblio narių pučiamos daudytės, dar kitaip vadinamos žemaitiškais trimitais. Kryžių kalną piligrimai paliko giedodami. Vėliau gilintasi į rožinio paslaptis, jas keitė giesmės, apmąstymai. Pirmąją piligrimystės dieną keliauninkams buvo pasiūlyta mąstyti apie gavimą: „Jėzus Evangelijoje kalba apie Jo duodamą gyvenimo apstybę, perteklių, laimę. Ar mes pajėgiame priimti tai? Ar norime ir apsisprendžiame keisti savo mastymą pagal Jo Žodį? O gal tenkinamės tik menkystišku gyvenimu, nekreipdami dėmesio į Meilės – Dievo siūlomą ir duodamą dovaną ?“.

Pirmosios dienos dvidešimt kilometrų nesumažino piligrimų troškimo gauti. Kareivių įrengtoje stovyklavietėje prie Rėkyvos ežero keliauninkus pasitiko Rėkyvos seniūnė Vaida Čelkienė. Ji seniūnijos gyventojus pristatė kaip vieną puikią, didelę šeimą. Rusenantį šeimos židinėlį – žvakę seniūnė padovanojo piligrimams kaip gerumo būnant kartu simbolį: „Tegul tas židinėlis rusens visada, kad susitiktume kitais, kitais ir dar kitais metais...“, – sakė V. Čelkienė. Po tokio šilto priėmimo, pasistiprinę kareiviška koše, keliauninkai klausėsi ir patys dalyvavo prisistatymų vakare, kurio metu dainuota, giedota, vaidinta pantomima, šokta. Piligrimus pradžiugino Šiaulių šlovinimo grupės „Via Christi“ giesmės. Ačiū Lietuvos kareiviams, kurie visas tris dienas rūpinosi keliauninkų nakvyne, maitinimu, saugumu, patys dalyvavo piligriminiame žygyje.

Antroji piligrimystės diena prasidėjo šv. Mišiomis. Jas aukojo Šiaulių vyskupas E.Bartulis. Pamokslą ganytojas skyrė piligrimystei, kaip maldos žygio į Dievo namus, atskleisti. „Šiandien džiaugiamės, kad galime eiti Viešpaties nurodytu šventumo keliu“, – sakė vyskupas ir pakvietė pirmiausia klausytis Dievo žodžio ir paklusti Jam.

Eidami trisdešimt antrosios dienos kilometrų piligrimai mąstė apie davimą. „Dievas jau yra labai daug mums davęs, patikėjęs ir pakvietęs ypatingai davimo misijai. Ar jaučiame šios užduoties žavesį? Dievas nori, kad duotume bei dalytume Jo meilę, tikrąją laisvę, laimę, malonumą, tiesą visiems, sutiktiems savo gyvenimo kelyje“. Akivaizdžiausias davimo pavyzdys kelionės metu buvo nuoširdus gyventojų šalia kelio dalijimasis obuoliais, slyvomis, pienu, sula, sūriu... poezijos posmais, šypsenomis, stiprybės, ištvermės linkėjimais.

Antrajai nakčiai apsistota prie Gauštvinio ežero, netoli Tytuvėnų. Kretingos pranciškoniškojo jaunimo šlovinimo grupė piligrimams dovanojo smagų vakarą, kurio metu mokytasi šlovinti Viešpatį giesmėmis, šokiu, tarpusavio bendravimu.

Paskutinei dienai liko apie aštuoniolika kilometrų. Eiti padėjo mąstymas apie dėkojimą. „Kiek mes gyvenime murmame dėl įvairiausių nepriteklių, tikrų ar tariamų nesėkmių. Ar įvertiname tai, ką nuostabaus kiekvienas nuolat gauname. Ar džiaugiamės tuo, ką turime, kas esame, kad išvis esame šiame gražiame, tobulėjančiame, nors ir prieštaringame, pilname įvairiausių problemų pasaulyje? Ar mūsų nedėkingumas neskaudina Dievo, nedaro mus nelaimingus ir nesuteikiančius laimės kitiems? Ar verta pasilikti nedėkingumo kiaute ir nelaimingume? Būkime dėkingi Dievui ir vienas kitam!“.

Tris dienas keliavę ir pasiekę Šiluvą piligrimai tikrai žinojo, už ką nori padėkoti Dievui. Tai buvo savęs išbandymo, draugo ištiestos rankos pajautimo, įsigilinimo į save ir ėjimo Dievo link dienos. Šiluva jau iš tolo pasitiko mašinų pypsėjimu, rankų mojavimu, nuostabos šūksniais: „Ar tikrai iš Kryžių kalno?!.“ Piligrimus pasitikęs Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius pasveikino, jo žodžiais tariant, didžiausią ir jauniausią piligrimų grupę ir pakvietė į susitikimą su Šiluvos Dievo Motina.

Šv. Mišias už piligrimus aukojo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila. Vyskupas pamokslo metu kvietė pamąstyti, kuo gi Dievas praturtina žmogų piligrimystėje? „Drauge einant kelią, drauge meldžiantis, giedant, bendraujant dvasinėje bendrystėje užsimezga nuoširdus, daug draugiškesnis nei paprastai bendražmogiškas ryšys tarp piligrimų. Vieni kitus apsupame gerumu, nuoširdumu, ir tai vyksta nepertraukiamai, ištisą dieną, ištisomis dienomis. Toks bendrystės ir dvasinio turinio pripildytas buvimas kartu leidžia taip pat labiau nei kasdien gyvenimo rūpesčių rate besisukant patirti Dievo artumą. Ir tai yra didelė dovana piligrimui, – kalbėjo ganytojas. – Priminkime apie Viešpaties artumą tiems, kuriuos sutinkame gyvenimo piligrimystėje“. Ganytojas ant žolės sėdintiems piligrimams priminė, kad, pasibaigus trijų dienų piligriminiam žygiui, gyvenimo piligrimystė tęsiasi ir labai svarbu per šias dienas patirtu Viešpaties artumu, Jo dvasinėmis dovanomis dalytis su kitais.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija