| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Į kokią rytdieną eina kaimas? Benjaminas ŽULYS
Vieni peikia, kiti giria Ne pirmą dieną kalbama apie kaimo šiandieną, o ypač apie jo ateinančią dieną. Kuo toliau, tuo daugiau nerimo iškyla dėl jo išlikimo ateinančioms kartoms. Nepaisant kai kurių proginių pasigyrimų apie klestintį kaimą, vis daugiau balsų pasigirsta ir apie jo skurdą tiek materialųjį, tiek dvasinį. Anot profesoriaus Antano Stancevičiaus, daugelis mūsų politikų nedvejodami teigia, kad padėti kaimui išbristi iš skurdo beviltiškos pastangos. Mat, pasak jų, kaimas per daug sudėtinga problema, priklausanti ne vien nuo vietos sąlygų, bet ir apskritai nuo pasaulyje susiklosčiusių tradicijų. Jie lyg ir teisūs lygindami Lietuvą su Didžiąja Britanija, Belgija, Austrija, Vokietija. Ten dirbantieji žemės ūkyje sudaro vos 1 3 proc. visų gyventojų. Lietuvoje yra netoli 20 proc. dirbančiųjų žemės ūkyje. Todėl gal mūsų politikams atrodo, kad, radikaliai sumažinus kaime žmonių skaičių, didelė dalis kaimo bėdų išnyks. Bet mes negalime laikyti sektinu pavyzdžiu Europos turtingų industrinių šalių, kurios mainais už savo pramonės gaminius ar žemės gelmių turtus gali apsčiai nusipirkti maisto kituose kraštuose. Lietuva neturi nei galingos pramonės, nei gausių žemės turtų. Pagaliau, kalbėdami apie mūsų pramonę, neturime pamiršti, kad didžiausią dalį perdirbamosios pramonės pas mus sudaro maisto produktų ir gėrimų gamybos pramonė, kuriai žaliavą tiekia žemės ūkis, taigi kaimas, ypač ūkininkai. Deja, šie vis labiau ignoruojami, juos apeina Europos Sąjungos, nacionalinės lėšos, socialinė, kultūrinė pažanga. Apie kaimo problemas šiandien garsiai kalba, jas kelia viešumon patys atkakliausieji, neketinantys nuleisti rankų prieš kai kuriuos politikus, ekonomistus, nenorinčius ar negebančius realiai suvokti situacijos mūsų kaime. Tie atkakliausieji nutarė įkurti sambūrį Tėvynės žemė. Ši dar besikurianti bendrija neseniai viešai buvo pristatyta Kaune, istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje. Į sambūrį pakvietė Žemės ūkio rūmų garbės pirmininkas Antanas Stancevičius, ambasadorius dr. Vytautas Dambrava, Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos tarybos pirmininkas Vidas Juodsnukis, Lietuvos mokslų akademijos nariai korespondentai Leonas Kadžiulis bei Romualdas Grigas, ūkininkas Vytautas Zaremba, kiti, neabejingi kaimo likimui žmonės. Susitikime dalyvavo prof. Mečislovas Treinys, Žemės ūkio rūmų pirmininkas Bronius Markauskas, ūkininkas iš Ignalinos Petras Tajauskas, kiti, sužinoję apie sambūrio kūrimąsi. Dažnas jų turėjo ką pasakyti, pasamprotauti. Vienas šio sambūrio organizatorių prof. A.Stancevičius atkreipė dėmesį, kad šiandien kaime susidariusi padėtis yra vertinama dvejopai. Vieni mano, kad kaimas sparčiai artėja į visišką žlugimą, kitus džiugina kaimo stiprėjimas, nes, anot žemės ūkio ministrės K.Prunskienės, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą žemdirbiai pradėjo stipriau stotis ant kojų. Tokie prieštaravimai iškyla todėl, kad vieni į kaimą žiūri kaip į žmonių, užsiimančių žemės ūkio verslu, vietą, kuri yra nuolatinė jų gyvenamoji buveinė, o kiti kaimą sutapatina su laukais, ir tai ne visuomet skirtais žemės ūkio verslui, kurie yra žmonių darbo vieta, bet nebūtinai turi būti ir nuolatine gyvenamąja vieta. Ūkininkas sąmoningai žlugdomas? Prof. A.Stancevičius pastebi, kad, atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, pabudo ir ūkininkas, jo sąmonėje atgijo darbščių tėvų ir senelių šeimininkiškas požiūris į žemę, kaimą. Deja, sakė pašnekovas, jau iš pat pradžių reikalai ėmė klostytis nepalankia kaimui linkme. Anksčiau nesigriebta kurti stiprų, šiuolaikišką vidutinių ūkininkų sluoksnį. 2003 metų surašymo duomenys byloja, kad smulkiems (pagal nūdienos mastą) iki 50 ha žemės turintiems ūkininkams, kurių buvo apie 240 tūkst., priklausė 66 proc. žemės ūkio naudmenų. Ir tai iš to skaičiaus pusę ploto sudarė ūkiai iki 10 ha žemės. O 300 daugiau nei po 500 ha turinčių ūkių (daugiausia žemės ūkio bendrovės) valdė net 12 proc. naudmenų. Vadinasi, modernizuojant mūsų žemės ūkį, reikia stambinti šeimos ūkius. Tačiau to negana. Kad stiprėtų vidutiniųjų ūkių sluoksnis, lygiagrečiai turi būti plėtojama tokius ūkininkus aptarnaujanti kooperatinė sistema. Tai kredito institucijos, draudimo įstaigos, pieno surinkimo punktai, grūdų elevatoriai, vaisių ir daržovių saugyklos, sudėtingų ir brangių žemės ūkio mašinų bendro naudojimo kooperatyvai, bent pačios paprasčiausios žemės ūkio produktų perdirbimo įmonės. Gaila, jog iki šiol buvo daug daryta ir dabar tebedaroma, kad stiprus ūkininkų sluoksnis nesusiformuotų. Didelė dalis žemės ūkio naudmenų išskaidyta į smulkius plotelius ir išdalyta kam reikėjo ir kam nereikėjo. Buvę kolūkiai ir tarybiniai ūkiai paversti žemės ūkio bendrovėmis, kurios tapo lengvu grobiu stambaus kapitalo savininkams įvairioms prekybos ir apdirbamosios pramonės bendrovėms, koncernams. Žodžiu, per penkiolika metų sudarytos kuo palankiausios sąlygos tarpti pavieniams oligarchams arba jų grupėms, kas, be abejo, prisidėjo prie kaimo niokojimo.Svarstant, ką reikėtų daryti, kad Lietuva neišsivaikščiotų, pirmiausia visų dėmesys turėtų būti nukreiptas į kaimą. Neatidėliojant reikia didinti šeimos ūkių pajamingumą. Pirmiausia padėti įsigyti žemės tiems, kurie nori praplėsti savo žemės valdas iki šių laikų vidutinio ūkio dydžio. Turi atsirasti hipotekos bankas arba kita hipotekos kredito institucija, kad būtų galima tvarkyti žemės pirkimą bei pardavimą be spekuliantų tarpininkavimo. Tam valdžią ryžtis turėtų paskatinti dabar plintantis reiškinys, kai mūsų krašte lyg grybai po lietaus dygsta privačios nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo agentūros. Be to, matome, kaip dosniai atveriama valstybės piniginė ne ūkininkų kooperacijai, bet Šiaulių agrokoncernui jam iš šalies biudžeto skiriamas vienas milijonas litų grūdų terminalo statybai, dar pustrečio milijono litų atseikėjama iš ES paramos lėšų. Įdomu, kaip tokie pelningi terminalai patenka į privačių akcinių bendrovių, o ne į žemės ūkio kooperatyvų rankas? Vis daugiau mūsų ūkininkų patenka į prekybos ir pramonės įmonių vergiją, iš kurios savo jėgomis išsivaduoti nepajėgs. Šį jungą jie bus priversti perkelti ir ant savo vaikų pečių. Profesorius A.Stancevičius įsitikinęs, kad mūsų valdžia tai seniai numatė, tačiau šių procesų nesustabdė, nes neketina stiprinti šeimos ūkininkų, o padeda įsigalėti kaime stambiajam kapitalui tai pas mus šiandien laikoma pažangia ir perspektyvia nacionalinės ekonomikos plėtojimo strategine kryptimi Smogta miesčioniška ranka Susitikime profesorius R.Grigas pasakė, kad mūsų kaimą ištiko socialinis nuovargis, vedąs į socialinę degradaciją. Kaimui smogta miesčioniška ranka, nieko nepasiūlius jo gyvenimui pagerinti. Priešingai, jau ir kaimas skaldomas pagal partines priklausomybes. Iš dalies dėl to jau ir kaimynas su kaimynu vengia sveikintis Prof. M.Treinys irgi pastebėjo, jog kaimo žmogus gauna mažai paramos, nors dažnai įvairiomis progomis mėgstama pasigirti, kad toji parama esanti ženkli. Be to, gyvuoja mitas esą kaimas privaląs išlaikyti miestą. Bet tai jau vadinama prievole, prievarta. O juk suprantama, kad jei bus ekonominės sąlygos, tai kaimas nesunkiai gręšis į miestą. Prof. L.Kadžiulis irgi kalbėjo apie kaimo išlikimą. Žinodamas dabartinę situaciją, jis teigė, kad šeimos ūkis yra pasmerktas Ignalinos rajono Kaniūkų žemės ūkio bendrovė viena iš nedaugelio kaime dar gyvuojančių šio profilio organizacijų. Jos vadovas P.Tajauskas papasakojo, kaip jis jau pusantrų metų galynėjasi su bendrovės turtą norinčiais įsigyti vadinamaisiais berniukais, teismais, būriu biurokratų. Ūkininkas stebisi ir piktinasi, kaip šie apsukrūs veikėjai daro įtaką įvairiems pareigūnams. Žemės ūkio rūmų pirmininkas B.Markauskas su nerimu prognozavo, kad maždaug po dešimties metų ne tik kaimas, bet ir visa Lietuva atsidurs kelių dešimčių įtakingų veikėjų rankose Šeimos ūkininkų sąjungos tarybos pirmininkas V.Juodsnukis priminė ekonomistų išvadas, kad 95 proc. ūkininkų yra smulkesnieji ir vidutinieji, o tik 5 proc. stambieji. Bet Europos Sąjungos parama, kuri turėjo būti skirta kooperacijos plėtrai, buvo nukreipta kaip tik stambiesiems ūkininkams. Lietuviškas kaimas išmirsiąs, išvažinėsiąs, į jį atvyks baltarusiai, kiti Kad Lietuva neišsivaikščiotų, pirmiausia turime pasirūpinti ūkininkais, teigė besikuriančio sambūrio Tėvynės žemė iniciatyvinės grupės nariai. Tik jie yra kaimo stuburas, mūsų socialinio stabilumo garantas. Nuo jų daugiausia priklauso ir moralinių bei tautinių vertybių išsaugojimas. Priimtame kreipimesi pabrėžtas dėmesys dėl nestabdomo Lietuvos skaidymosi į intensyvios žemės ūkio gamybos ir sunykusio žemės ūkio bei apleisto kaimo rajonus, tarp kurių ryškėja didėjanti turtinė praraja. Nerimą kelia ir ES bei Lietuvos nacionalinės paramos prioritetų suteikimas stambiajam žemės ūkio verslui remti, grasinant nušluoti ne tik smulkiuosius gamintojus, bet ir daugumą vidutiniųjų ūkininkų šeimos ūkių. Pavojaus varpai skamba toliau. Ar juos kas nors išgirs ? Kaunas
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |