Atnaujintas 2005 spalio 28 d.
Nr.81
(1382)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Sąjūdžio žygis tęsiasi

Benjaminas ŽULYS

Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijos didžiojoje salėje, įvyko Lietuvos sąjūdžio tarybos surengta konferencija, pavadinta „Lietuva po Sąjūdžio pirmojo suvažiavimo“.

...Tuomet, 1988 m. spalio 22 d., Vilniuje, Sporto rūmuose, prasidėjo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas, trukęs dvi dienas. Poetas J.Marcinkevičius įžanginėje kalboje pasakė: „Atėjo ta diena, kad pagaliau sujungtumėm savo pilietinę ir politinę valią, intelektualinius bei kūrybinius savo išteklius, visas savo kūno ir dvasios jėgas – kad sujungtumėm save Lietuvos atgimimui“. Tą įsimintiną dieną prof. Vytautas Landsbergis sakė, kad Lietuva gyvena „kultūros griuvėsiuose“. „Tai mūsų papročių, tradicijų, gyvenimo būdo griuvėsiai. Dairėmės po juos – vieni su sielvartu, kiti jau atbukę, treti guosdamiesi fanerine statyba be pamatų, ketvirti su viltimi, kad dar ne viskas, ne visai sugriauta. Tikėkim – padarysim, pertvarkysim gyvenimą ir save. Lietuva skleisis kaip gėlė, puošdama pasaulio vainiką“, – kalbėjo V.Landsbergis. O tuometinis LKP CK sekretorius A.Brazauskas teigė, kad Sąjūdyje matąs tą jėgą, kuri padės sustiprinti Tarybų Lietuvos autoritetą ir kad Lietuvos valstybingumo reikia siekti „sąjunginės sutarties“ pagrindu...

Sąjūdis nenuėjo Tarybų Lietuvos autoriteto stiprinimo keliu, nes nebuvo ko stiprinti. 1990 m. kovo 11-ąją buvo paskelbtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos aktas dėl Nepriklausomos valstybės atstatymo.

Nuo Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo iki šių dienų įvyko nemažai įvairių poslinkių, pokyčių, lietuvių tautai teko patirti ne vieną išmėginimą, ir dabar yra ne viskas taip, kaip norėtųsi, bet – einame.

Apie tuos poslinkius, probleminius nepriklausomos Lietuvos reiškinius ir buvo kalbėta Sąjūdžio konferencijoje Lietuvos mokslų akademijoje.

Istorikas dr. Arvydas Anušauskas prisiminė buvusias viltis ir jų išsipildymą. Ar pirmajame suvažiavime kritikuoti reiškiniai neišnyko, o gal tik įgijo kitą formą bei išraišką? Pranešėjas pabrėžė, kad reikia ne vien laisvos, bet ir protingos visuomenės. Dar prieš trejus metus buvo samprotaujama, jog net trisdešimt metų neužteks, kad pasivytume pažangias Vakarų šalis. Dabar daug ką keičia mūsų narystė Europos Sąjungoje. Istorikas primena kai kurių pirmojo suvažiavimo dalyvių mintis, kad, pavyzdžiui, reikia leisti žmonėms teisėtai gerai uždirbti, jog reikia turėti savo valiutą, savo pašto ženklus, nepriklausomą žiniasklaidą, tokias pat spaustuves, siųsti jaunimą mokytis į užsienio šalis. Reikėtų istorikams, falsifikavusiems Lietuvos istorijos faktus, atimti mokslinius laipsnius, iškart atkreiptas dėmesys dėl žalos atlyginimo Lietuvai. Žinoma, daug kas įmanoma tik atgavus savarankiškumą. Kai kas padaryta, o kai kas – ne. Be to, iškilo naujos problemos, kaip protų nutekėjimas į užsienio šalis, sveikatos priežiūros skirtumų didėjimas tarp socialinių grupių, jaunimas toliau emigruoja į užsienį ir kt.

Sąjūdžio Marijampolės ir Šiaulių bendruomenių vadovai Gražina Trimakaitė ir Algirdas Kulikauskas irgi kalbėjo apie aktualias problemas, kreipdami žvilgsnį ir į praeitą dieną. Antai A.Brazauskas, būdamas sovietų partinis lyderis, mokė, kaip gyventi Sovietų Sąjungoje, K.Prunskienė niekaip nepritarė savarankiškos valiutos įvedimui. Kai mūsų laisvę norėjo sutrypti nuožmios jėgos, mes atvira krūtine puolėme ginti ją, tuo nustebindami pasaulį.

Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininkas Rytas Kupčinskas pabrėžė, kad pradėtieji darbai yra tęstiniai, kad ypač turi būti palaikoma dora, nes dabar pas mus vis dar pasigendama teisingumo. Neseniai Sąjūdžio taryba aptarė klausimą apie Lietuvos visuomenę ir teisingumą. Beje, šiandien nomenklatūroje gausu buvusių sovietinių partinių organizacijų sekretorių, kitokių partinių veikėjų. Išryškėjo valdžios erozija. Tad Sąjūdžiui yra ką veikti, jo žygis tęsiasi, sakė R.Kupčinskas.

Lietuvos Sąjūdžio garbės pirmininkas prof. V.Landsbergis pastebėjo, kad, nepaisant degeneracijos valdžios sluoksniuose, reikia puoselėti gyvybingumą, o ne pulti į neviltį. Per daugybę metų Lietuvoje įvyko ne vienas atgimimas, dabar reikia naujo – jis ateis. Tam žmonės turėtų būti pasiruošę.

V.Landsbergį susirinkusieji pasveikino neseniai buvusio jo gimtadienio proga.

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija