Atnaujintas 2005 lapkričio 2 d.
Nr.82
(1383)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Tragiškos Kauno Vėlinės

Algimantas ŽIŽIŪNAS,

1957 metų Vėlinių Kaune dalyvis

Du istoriniai faktai

Atrodo, kas bendra tarp 1941 metų Birželio sukilimo ir 1957 metų Vėlinių Kaune. Deja, šie įvykiai į mano biografiją įsirėžė visiems laikams. 1941 metų birželį prasidėjus karui, Lietuvoje dislokuoti sovietinės armijos daliniai sutriko. Patriotiškai nusiteikę vyrai ėmėsi saugoti tiltus, fabrikus bei kitus svarbius objektus nuo sovietinių sprogdintojų. Gausūs sukilėlių būriai veikė Kaune ir jo prieigose. Daug vyrų žuvo, tarp jų ir mano tėvas Kazys Žižiūnas.

Vos spėjus Sovietų Sąjungai įforminti Lietuvos įstojimą į jos sudėtį, prasidėjo kunigų, ūkininkų, visuomeninių organizacijų narių, kariškių, inteligentijos atstovų ir jų šeimų trėmimai. Kitais metais trėmimų – dar daugiau. Maždaug savaitę ešelonams riedant link Sibiro, prasidėjo karas ir… Kauno Birželio sukilimas.

Birželio sukilimas – tabu?

Apie Birželio sukilimą dešimtmečiais buvo nutylima. Jis – sprangi ašaka sovietiniams propagandininkams. Jie, tą faktą nutylėdami, pasauliui deklaravo, kad nuo pirmųjų Lietuvos įstojimo į SSRS dienų visa Sovietų Lietuva vieningai stato socializmą. Tačiau pati visuomenė Lietuvos prijungimą vadino paprasčiau – sovietine okupacija. Daugelis pasaulio istorikų dar patikslino – Sovietų Sąjunga Pabaltijo respublikas inkorporavo.

Nuo pirmųjų karo dienų Birželio sukilėlių veiksmai buvo lyg kerštas už laisvos Lietuvos prijungimą prie Sovietų Sąjungos, už trėmimus.

Antroji sovietinė okupacija

Ji prasidėjo karo bangai per Lietuvą nusiritus į Vakarus. Tuoj pat intensyvėjo ideologinis valymas miestuose ir kaimuose. Vyko kasdieniai suėmimai, „troikos“ teismai, sušaudymai, kalėjimai, trėmimai… Žmonės, nepripažįstantys svetimo gyvenimo režimo, vieni pradėjo slapstytis, kiti ginkluotis, priešintis, patraukę į miškus tapo partizanais.

Apie daugelį lietuvių tautai svarbių dalykų sovietiniais metais nebuvo galima nei viešai kalbėti, nei tuo labiau rašyti. Jei kas neigiamai apie santvarką šnekėdavo, tai apie tokį greitai sužinodavo represinės struktūros ir jis būdavo apkaltinamas antisovietine veikla ir paverčiamas politiniu kaliniu ar tremtiniu. Tūkstančiai Lietuvos gyventojų ir taip buvo nukankinti vietoje ar ištremti.

Dar vienas tabu – Vėlinės

Tai buvo 1957 metais. Į Kauno Karmelitų, arba kitų vadinamas centrines, kapines Vytauto (tada Lenino) prospekte tą Vėlinių vakarą atėjau vienas. Kapinėse, kurios veikė jau nuo 1847 metų, radau daug žmonių. Ant kapų jau degė žvakutės. Bet uždegti žvakę ant mano tėvelio kapo buvo rizikinga, nes jis buvo palaidotas su kitais Birželio sukilimo dalyviais vienoje eilėje.

Ši vieta, kol kapinės egzistavo, sovietinės santvarkos įtvirtintojams buvo labai nemiela. Nuolat kas nors iš jų stebėdavo, kad čia neatsirastų gėlių, kad niekas neuždegtų žvakelės. Apie jokį paminklėlį, kryžių ar antkapį nebuvo galima nė svajoti. Žuvusiųjų artimieji, nenorėdami išsiduoti, bijodavo čia net priklaupti.

Vėliau – dar blogiau

Šios kapinės buvo ir ta vieta, kur kasmet per Vėlines Kauno visuomenė, nepatenkinta sovietine santvarka, reiškė masinius protestus. KGB ir miesto valdžia rado saliamonišką sprendimą – kapines panaikinti! Tuomet miesto vykdomojo komiteto pirmininkas buvo J.Piligrimas.

„Kauno tiesoje“ 1959 m. kovo 26 d. buvo paskelbtas Kauno miesto vykdomojo komiteto sprendimas, pavadintas „Tenkinant gyventojų pageidavimus“. Jame rašoma: „...Nuspręsta centrines kapines, kurios yra Lenino prospekte, per dvejus metus perkelti, o laisvą teritoriją paversti poilsio sodu“. Buvo nugriautas paminklas „Žuvome dėl Tėvynės“, nugriauta kapinių koplyčia bei daug kitų meninę ir istorinę reikšmę turinčių paminklų.

Kadangi kapinės senos, čia liko gulėti daugybė palaikų, kurių artimieji nespėjo ar negalėjo perlaidoti. Tam buvo ir politinių priežasčių. Kad ir Birželio sukilėlių kapai. Iki šių dienų, einančius šiuo parku apima nemalonus jausmas, nes jie žino, kad po kojomis likę mirusiųjų palaikų.

Dokumentai ir atminimas

Sovietmečiu mūsų šeima vylėsi, kad dokumentai apie Birželio sukilimo dalyvius, tarp jų ir mūsų šeimos maitintoją, per santvarkų suirutes bus dingę. Mes patys apie jo žūtį stengėmės niekam nepasakoti.

Po karo mama, kad sumažėtų klausimų dėl vyro, buvo išsirūpinusi liudijimą, kuriame buvo parašyta, kad jos vyras K.Žižiūnas yra „miręs“. Valdininkams formuluotė tiko. Tačiau kaimynams arba kitiems smalsuoliams, ką nors girdėjusiems apie K.Žižiūno žūtį, tas žodis kėlė abejonių. Teko vengti pokalbių, išsisukinėti nuo klausimų.

Vokiečių okupacijos laikotarpiu ir pokario pirmaisiais metais aš ir sesuo, motinos vedami, sekmadieniais eidavome į Fredos bažnyčią. Kada klebonas buvo ištremtas ir bažnytėlė uždaryta, tekdavo nukakti į Šančių, Aleksoto, Karmelitų arba Karo įgulos maldos namus. Po pamaldų vis užsukdavome į Karmelitų kapines, kur paslapčiomis, stovėdami ties mums brangia kapaviete, sukalbėdavome poterius už žuvusį tėvelį.

Vėliau, kai panaikino kapines ir išlygino kapus, palaidojimo vieta darėsi vis klaidesnė. Kurį laiką ją rasdavome pagal krūmus, medžius, bet kai dalis ir jų buvo iškirsta, pasidarė dar klaidžiau.

Tėvo kapo link – su žvakele

Taigi aną 1957 metų Vėlinių vakarą, savo artimiesiems nieko nepranešęs, atsidūriau kapinėse. Tik kaip elgtis, kad milicininkai, saugumiečiai, visokie aktyvistai, kurių, po pernykščių čia vykusių neramumų, čia buvo nemažai sutelkta, dar nesuliepsnojus mano uždegtai žvakelei, manęs nesulaikytų? Ačiū Dievui, uždegiau, pastačiau ir greitai įsimaišiau į minią. Tik tada atsikvėpiau, kai pamačiau, kad paskui neatskuba jokios uodegos. Pavyko.

Tarp slankiojančių įtartinų vyriškių mačiau kareivių. Jie buvo ginkluoti automatais, durklais, ant kai kurių nugarų kabėjo portatyvinės radijo stotys. Jie čia atvyko pasirengę „padirbėti“…

Laisvės, duonos!

Tuo metu kapinėse ir Lenino prospekte vis daugėjo žmonių. Įtampa didėjo. Iš milicijos mašinos per garsiakalbius ėmė griaudėti balsas, liepiantis besibūriuojantiems skirstytis, esą vėlus metas, trukdomas eismas, nors mašinų gatvėje lyg ir nesimatė. Išėjusius iš kapinių žmones milicija ėmė stumti tolyn. Minioje pasigirdo šūksmai: „Laisvės! Duonos!“. Žmonės nesileido stumiami, kažkas pargriovė milicininką, kažkas jam spyrė, į jį spjovė. Pripuolusi milicija apgynė. Bet žmonės, norėdami išreikšti per daugelį metų pritvinkusį nepasitenkinimą ir vildamiesi kažkokios kitos, stipresnės protesto išraiškos, nesiskirstė.

Suėmimai

Milicininkai, nužiūrėję pirmose minios gretose aktyvesnius, pradėjo juos čiupti ir tempti į kapines, į iš anksto numatytas vietas. Jiems talkino kareiviai, kiti aktyvistai..

Buvau minioje ir žavėjausi žmonių drąsa bei susitelkimu. Staiga mane pagriebė storas milicininkas, berods viršila, ir ėmė tempti į kapines. Priešinausi. Jis storas, o aš – liesokas moksleivis. Mano priešinimasis ir galėjo atrodyti apgailėtinai beprasmis, net juokingas. Bet žinojau, kad jei neištrūksiu, laukia liūdnos pasekmės ne tik mokykloje, bet ir tolesniame gyvenime. Todėl žūtbūt stengiausi ištrūkti. Jam į pagalbą prišoko dar du milicininkai. Sugriebę mane už rankų, jas užlaužė ir dabar, jau lyg sukaustytą, bet vis dėlto iš visų jėgų besiveržiantį, ėmė stumti, tempti į kapinėse numatytą vietą.

Susidorojimas

Iš kapinių į gatvę grįžtantys milicininkai pirštinėtais kumščiais daužė ir kitų vedamųjų veidus, spardė į lyties organus. Automatų buožės, medinės gatvės reguliuotojų, milicininkų lazdos švytravo ore, kai kurios jau kruvinos. Vieną užsimotą siauraakio buožės smūgį laiku sustabdė vadovaujančio milicininko šūktelėjimas: „Chvatit!“ („Užteks!“). Matyt, jo nuomone, buvau gavęs pakankamai, tad smūgio galiu nebeatlaikyti.

Visos šitos egzekucijos maišalynėje liejosi rusiškų keiksmažodžių lavina. Į kapinių vidurį, prie kitų sėdinčių, mane atvedę iškratė. Be degtukų, kelnių kišenėje rado kišeninį peiliuką. „O, cholodnoje oružije!“ („O, šaltas ginklas!“), – po šių žodžių vėl smūgiai. Įsakę sėstis, liepė rankas laikyti sunertas už galvos.

Šioje kapinių aikštelėje tokių apdorotų kaip aš buvo per 20. Mes, suimtieji, klusniai laikėme už galvos sunertas rankas. Kilo mintis sprukti į silpniau apšviestą kapinių pusę, tačiau aplink stovintys grėsmingi kareiviai su atstatytais automatais nebyliai žadėjo tik liūdną bėgimo baigtį.

Mes – įkaitai

Iš gatvės toliau sklido minios triukšmas, šūksmai. Jei gatvėje įvyks susišaudymas ar bus protesto malšintojams nepalanki situacija, mes čia, kapinių viduryje, arba nuvežus į karinei zonai priklausantį mišką, galime būti sušaudyti. Ir dingsime be žinios. Nejaukios mintys, kaip vėliau paaiškėjo, skverbėsi ir kitiems sulaikytiesiems, nes gerai žinojome sovietinio teroro ir genocido būdus. Vienas tokių vaidinimų – sakyti artimiesiems, kad milicija neturinti duomenų, kur dingo žmogus.

Netrukus mus pradėjo vesti į kitą kapinių pusę – Trakų gatvės link. Čia stovėjo milicijos ir kariškos mašinos suimtiesiems. Pakeliui vėl buvome mušami, spardomi.

Vienas vyresnis jaunuolis, manau, buvo jau studentas. Jis priešinosi, norėjo ištrūkti. Milicininkas jam tvojo lazda – kaktoje pasruvo kraujas, iššoko mėlyna „dešra“. Vaikinas, sodinamas į mašiną, vis vien rėkė ir priešinosi. Už tai jis pripuolusio talkon kareivio buvo sugriebtas už plaukų, jo galva kelis kartus daužyta į metalinį mašinos bortą. Tik tada praradęs sąmonę jaunuolis už kojų buvo įverstas į mašiną.

Dar kartą suvokiau, kad čia pasipriešinimas yra beprasmis. Netrukus buvau įgrūstas į sausakimšą metalu dengtą mašiną. Užtrenkė duris ir pradėjo vežti nežinoma kryptimi.

Tardymas

Atvežė į kažkokį kiemą – girdėjome užsiveriančius geležinius vartus. Mašinos durims atsivėrus, pasigirdo rusiška komanda išlipti. Aplink aukšti mūriniai pastatai. Tuščioje patalpoje antrame aukšte liepė laukti. Kažkurie iš suimtųjų spėliojo – esame valstybės saugume ar milicijos valdyboje? Ir ką mums darys?

Mano eilė pas tardytoją priartėjo gal apie antrą valandą nakties. Sportiškos išvaizdos tardytojas, vaizduodamas draugišką, jautrų žmogų, neatitraukdamas žvilgsnio nuo mano veido, ironiškai šyptelėjęs paklausė:

– Tai gavai? Už ką čia tave taip?

Liepė sėstis prieš jį už rašomojo stalo. Stalinė lempa buvo atsukta į mano veidą. Ėmė klausinėti asmens duomenų, kur gyvenu, kur mokausi. Pasakiau. Staiga pastebėjau, kad, užrašydamas mano pavardę, padarė klaidą. Apsidžiaugiau – tegul. Ji buvo lyg šiaudas skęstančiajam, nes teikė vilties.

Sužinojęs, kad mokausi Kauno 14–ojoje vidurinėje, tardytojas nudžiugo – gerai žinąs šią Julijanavos mokyklą, joje yra antisovietiškai nusiteikusių moksleivių ir mokytojų. Padavė rašomojo popieriaus ir, nors jam viskas žinoma, kas ten dedasi, man liepė nurodyti mokykloje veikiančios organizacijos pavadinimą bei surašyti pavardes. Dar paaiškino, kad jei būsiu atviras ir bendradarbiausiu, mano elgesys bus tinkamai įvertintas ir nepamirštas ateityje. Jei panorėsiu, kad tas mūsų bendradarbiavimas liktų paslaptyje, tai taip ir bus padaryta.

Išdavystė ar rami sąžinė

Mokykloje antisovietiškai nusiteikusių jaunuolių ir mokytojų iš tiesų buvo mažai. Ne tik aš, bet ir kiti draugai namuose klausėmės per radiją laisvojo pasaulio balsų, nors ir labai trukdomų. Per pertraukas pusbalsiu pasidžiaugdavome sugautomis užsienio radijo žiniomis, pasišaipydavome iš sovietinio gyvenimo utopijų absurdiškumo, apgailestaudavome dėl partizaninio pasipriešinimo miškuose nykimo, atidžiai sekėme 1956 metais vengrų kovą su okupantais, tų kruvinų įvykių rezonansą Lietuvoje.

Mokykloje buvo ir labai lojalių sovietinei valdžiai moksleivių. Tai daugiausia komjaunuoliai, kurių tėvai buvo komunistai, darbovietėse viršininkai… Tokių vengdavome: ša, ateina stukačius…– taip pašaipiai vadindavome užsislaptinusius KGB informatorius, sovietinio gyvenimo patriotus. Tokiems prie mūsų diskutuojančių priartėjus, kalba staiga nukrypdavo į kitus reikalus. Kad ir apie orą…

Kai kuriems moksleiviams tėvai nuomodavo kambarėlius arba jie gyvendavo pas giminaičius. Šeštadienį po pamokų jie skubėdavo į tėviškes, esančias Garliavos, Kazlų Rūdos, Ežerėlio, Prienų ir kitose apylinkėse. Grįžę pirmadienį, jie pašnibždom pasakodavo, kas dedasi varganuose kaimuose, neramiuose miškuose, kokios žmonių nuotaikos, kaip jie nepasitenkinti kolchozine tvarka, nes už darbadienius gaudavo apgailėtinas kapeikas. Tarp tų patikimesnių vyrukų, buvo M.Čiurinskas, A. Danielius, Ablinskas, Kvietkauskas, Pupalaigis ir kiti.

Bet mano sąžinė – rami. Dabar, po daugelio metų, be graužaties galiu prisiminti, kad tada būdamas žalias moksleivis, atsilaikiau prieš suktus, provokacinius patyrusio tardytojo klausimus ir nei mokytojų, nei moksleivių pavardžių nenurodžiau. Tardytojas, supratęs, kad jo pastangos bergždžios, pasipiktinęs pažadėjo greitu laiku imtis prieš mane kitokių priemonių. Jis darbą baigė, man paskyręs dešimt parų arešto.

Anuomet už chuliganizmą buvo praktikuojama bausmė – paros. Berods iki 20 parų. Bet čia buvo kas kita – politika. Už dalyvavimą Vėlinių vakaro manifestacijoje suimtiesiems buvo taikomi kriminalinio kodekso straipsniai… Mums lyg geriau. Bet šitokiais manevrais sovietinė valdžia nuo pasaulio paslėpdavo vykstančius politinius įvykius, neramumus.

Kamera

Po tardymų paryčiais grupelę mūsų nuvežė į kalėjimą A.Mickevičiaus gatvėje. Patekau į kamerą rūsyje. Vyrų čia buvo apie 20. Patalpoje buvo tvanku, trūko oro. Kampe dvokė metalinė šlapimo statinaitė, vadinama „paraša“. Kameros viduryje stovėjo pritvirtintomis kojomis ilgokas stalas.

Nuolat aukštinamą kolektyvinį gyvenimo būdą kalėjime gerai pamatėme – buvome sumušti, jautėmės mirtinai nuvargę. Miegoti kas susirangė ant grindų, kas sėdėdamas atsirėmė į šaltą mūro sieną. Aš nutariau miegoti su drabužiais. Nužiūrėjau ramesnę vietą – susigūžiau po stalu lentynoje. Užmigti ant lentų, nors ir pavargusiam, sumuštam, buvo sunku.

Prikėlė anksti. Pusryčiams davė po riekę duonos, arbatos. Pietūs? Niekada nepamiršiu aliuminio lėkštės su senos žuvies dvoku, tos anuomet pigiausių menkių žuvienės – murzino skysčio su pora skiltelių bulvių ir sunkiai sugraibomais žuvies trupiniais.

Kameros gyvenimas

Kameroje judėjimas vyko visą parą. Sargyba tai išvesdavo kalinius į tardymą, tai juos parvesdavo, tai, žiūrėk, kažkas suviduriavo, tai naujokas įstumiamas. Kitą dieną kiemo sargybinis neva pastebėjo, kaip kažkas iš viršutinio aukšto nuleido laiškelį ties mūsų langeliu, o kažkuris iš mūsiškių jį pasiėmė. Atskubėjęs prižiūrėtojas grasina visai kamerai karcerį, jei neprisipažinsime, kas laiškelį paėmė. Ačiū Dievui, skandalas aprimo.

Kažkas sumanė Morzės abėcėle per sieną susisiekti su gretima kamera. Po stuksenimo į sieną prideda metalinį puodelį dugnu prie sienos ir, prikišęs ausį, laukia naujienų. Po to siunčia atsakymą. Patariu būti atsargesniam – nežinia, kas už sienos. Pavojingas žaidimas nutrūksta.

Po vidurnakčio iš koridoriaus atsklinda vyriškio riksmas. Paskui jis užčiaupiamas ir girdėti tik beviltiškas inkštimas ir bildesys. Gal kažkur tardomasis kankinimas, o gal prižiūrėtojai įrodinėja kaliniui, kieno čia valdžia.

Kameroje labiau patyrę vyresnieji stengiasi palaikyti rimtį, prašo nepanikuoti. Netrukus sužinome, kad pas mus atvestas naujokas yra stukačius (informatorius, išdavikas), nes iš suimtųjų kažkas atpažino – jo brolis dirba kalėjime prižiūrėtoju.

Kameroje yra ir kaimynas iš gretimo mikrorajono, tai Tubis iš Fredos. Buvo iš matymo pažįstamas Rimantas Matulis. Kitų pavardžių jau nebeprisimenu.

Atvesto provokatoriaus saugojomės, o jis vis pasakojo „riebias“ istorijas. Po geros paros jis buvo iškviestas į tardymą ir daugiau negrįžo.

„Tėvas žuvo, o dabar tu…“

Vieną dieną mus atrinko darbams už kalėjimo sienų – šluoti gatvę. Išėjęs pro vartus, kitoje gatvės pusėje pamačiau motiną. Ji, išvydusi mano mėlynes, pradėjo verkti. Susitvardžiusi prislinko prie mus saugančio kareivio ir, išvyniojusi bei parodžiusi pora sardelių su duona, tris obuolius, prašė, kad leistų perduoti. Kiek paniurzgėjęs jis leido. Mama dar spėjo ištarti: „Tėvas žuvo, o dabar tu, sūnau. Ką tu padarei…“ Tai buvo ir apgailestavimas, ir priekaištas, ir liūdni tiesos žodžiai.

Po amnestijos

Artėjo lapkričio 7–oji, Spalio revoliucijos šventė. Dalis kalinių, neradus įrodymų ar rimtų įkalčių, tarp jų ir aš, buvome amnestuoti.

Grįžęs namo sužinojau, kad mama ir sesuo ne iš karto sužinojo apie mano areštą. Mama nuskubėjo į mokyklą, pasiguodė direktoriui Žiūraičiui. Rajono milicijos skyriuje Aleksote jai pasakė: „Per Vėlines daug žmonių suimta – eik į kalėjimą, gal ten bus“.

Kalėjimo sąrašuose rado mano pavardę ir sužinojo, kad būsime išvesti dirbti į gatvę. Spėjo maisto parduotuvėje nupirkti šį tą valgyti ir gatvėje ėmė laukti. Kaip mama vėliau pasakojo, tai buvo vienas tragiškiausių susitikimų jos gyvenime.

Nemalonumai mokykloje

Mokykloje tuoj buvau iškviestas pas direktorių. Jis pareiškė, kad aš užtraukiau didelę gėdą jam ir visai mokyklai. Žinojome ištikimą direktoriaus tarnavimą komunistų partijai. Kai kurie mokytojai, uolūs direktoriaus sumanymų vykdytojai, man už kiekvieną mažiausią vėlavimą į pamoką liepdavo aiškintis, o už klaidelę, netikslų atsakymą mažindavo pažymį.

Šviesų prisiminimą paliko mokyklos inspektorė, istorijos mokytoja Vildžiūnaitė. Man grįžus į mokyklą, ji draugiškai mane šiek tiek paklausinėjo. Jaučiau, kad ne direktoriaus nurodymu su manim kalbasi. Greičiau ją, kaip istorikę, domino tragiški Vėlinių nakties įvykiai arba išgyveno dėl mano sumušimo ir tolesnio likimo.

Vėliau ji, matyt, apsisprendė tą žiaurumą paviešinti. Per savo pamoką paprašė manęs atsistoti ir be pagražinimų papasakoti, ką patyriau. Nuščiuvusi klasė įdėmiai klausėsi. Po to draugai pranašavo – tu, nelaimėli, jau paženklintas ir visą gyvenimą būsi KGB akiratyje. Šitą žinojau ir aš pats.

Mane užjautė ir matematikos mokytojai Panavienė bei Povilas Kripaitis. Pastarasis buvo žinomas kaip moksleivių dvasinis auklėtojas, nes buvo nuo prieškario išsaugojęs tikinčio inteligento autoritetą. Jis, daug metų čia mokytojavęs, neklausė direktoriaus ateisto įspėjimų ir toliau lankė bažnyčią.

Kitaip Vėlinių įvykiai buvo traktuojami mūsų jaunos auklėtojos ir komunistuojančių pedagogų.

Pajutau, kad esu klasėje komjaunuolių „globojamas“. Pertraukos metu draugams, pasakodamas apie savo apsilankymą tėvų kaime, pavartojau žodį „kolchozas“. Komjaunimo sekretorė nugirdusi pataisė: „Draugas Žižiūnai, kolchozų seniai nebėra. Yra kolūkiai. Prašyčiau visiems laikams įsidėmėti…“ Įsidėmėjau. Ateityje buvau budresnis ir kalbėdamas jau matydavau, kas šalia, laiku prikąsdavau liežuvį.

Kol mokiausi šioje mokykloje, mano bendravimas, politinės pažiūros, jaučiau, buvo atidžiai sekamos. Ką jau kalbėti apie studijų, darbo metus.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija