Atnaujintas 2005 lapkričio 2 d.
Nr.82
(1383)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Skubame į kapines pasisemti rimties...

Marytė Gustainienė,

Kauno V. Kudirkos vidurinės mokyklos
lietuvių kalbos mokytoja metodininkė

Prie Prano Akelaičio kapo
Editos LELEIVAITĖS
ir Kristinos KADŽIULYTĖS nuotrauka

Nykiai sukasi lapkričio nuspalvinti medžių lapai, jie šūsnimis tyliai gulasi po praeivių kojomis. Sušokę mirties šokį savo čežėjimu dar primena, kad mirtis ateina nelauktai, netikėtai. Skubėdamas praeivis užlips ant lapų krūvos, vaikai šėldami išnešios į visas puses rudenio aimanas ir tuoj pasklis po žemę rudeniškas liūdesys. Jis ypač nusmelkia mūsų širdis lapkričio pradžioje, per Vėlines – Mirusiųjų atminimo šventę. Graudulys virpa lūpose ir širdyse – mes skubame į ten, kur amžinai išėjo patys brangiausi žmonės.

Kauno Petrašiūnų kapinėse tyla. Pušelės tarsi statulos atiduoda pagarbą tiems, kurie čia ilsisi. Ant smėliu pabarstyto takelio dulkia lietus. Pavakarė. Spragsi žvakių švieselės. Kapų tyloje jos spinduliuoja šilumą tų, kurie čia atėjo. Vieni atnešė meilę, nepasakytą gerą žodį, kiti – pagarbą, dar kiti paprasčiausiai atėjo nusilenkti tiems, kurie darė mūsų būtį šviesesnę, jaukesnę.

Petrašiūnų kapinių žemė globoja Bernardą Brazdžionį, Salomėją Nėrį, Kazimierą Būgą, Joną Jablonskį, Antaną Žmuidzinavičių, Juozą Naujalį ir kitus žymius mūsų krašto veikėjus. Į Amžinybės šventovę jie nuėjo ne su materialiais turtais, bet meile ir gražiais darbais išpuošta širdimi.

Kiekviename žmogaus gyvenimo tarpsnyje buvo susitikta su B.Brazdžioniu, jo žodžio pilnatvė skverbėsi į širdis ir pasiliko jose amžinai. Vytės Nemunėlio „Rudnosiukas“ paslaptingai ateina į vaikų pasaulį, o pavargusiai sielai troškulį numalšina „per pasaulį“ keliaujantis Gėris. Dievas, malda yra paguodos šaltinis tiems, kurie pavargo nuo gyvenimo šėlsmo, bėgimo. B.Brazdžionio eilėraščių lyrinis subjektas tyliai klausia: „Kur eisi, keleivi, kai žaros užblėsta, kai apsupa žemę juodi vakarai?..“ Liūdną pavakarę atskubėsi čia, kur brangu ir gera, kur pasvarstysi, ką padarei ir ko dar nespėjai... Toks gyvenimas, einam ir einam, skubam ir skubam. Kada sustoti? Kada šypsotis? Kada pasikalbėti? Pritrūko laiko... Poeto eilėraščių žmogus sako: „O skausmas sieloj, o kančia sustingus lūpose...“ Taip ir mes sustojame prie didžių žmonių kapelių, nulenkiame galvas ir susimąstome apie gyvenimo prasmę, apie gėrį, kurio vis ieškome...

Kapinės – tai kryžiai, kryželiai, paminklai, paminklėliai... Jų tiek daug. P. Dundulienė teigia, kad krikščionybės laikų antkapiniai paminklai simbolizuoja mirusiojo ryšį su dangumi. Antkapyje iškalti žodžiai yra tarsi paskutinis ištartas sudie to, kuris jau niekada nepareis...

Susimąstome prie kalbininko ir profesoriaus K.Būgos kapo. Samanėle aptrauktas antkapis, bet dar gerai įskaitomi žodžiai, gimimo ir mirties datos. Rudens vėjas tyliai šlama dar tebežaliuojančiuose žolynėliuose. Sužiba mokinių atneštos ir uždegtos žvakelės. Ramybėje ilsisi žmogus, kuris neturėjo poilsio nė akimirkos. Jo širdis plakė atsidavimu ir meile tautai.

Kasdien seko K.Būgos jėgos, o Didysis lietuvių kalbos žodynas, kuriame tilpo ne tik žodžių reikšmės ir vartojimas, bet ir jų kilmė bei istorija, pilnėjo. Tokio lietuvių kalbos žodyno iki K.Būgos niekas nebuvo rengęs. Jo gyvenimas ir Lietuvių kalbos žodyno istorija – tai du tarp savęs neatskiriamai susipynę dalykai. Net gulėdamas mirties patale Karaliaučiaus ligoninėje K.Būga nenustojo rūpinęsis pradėtu žodynu. Viename paskutiniųjų laiškų žmonai jis rašė: „Brangioji, kaip mano žodyno kortelės?“ Tos žodyno kortelės - apie 600 tūkstančių lapelių... Tai Lietuvos turtas.

Kitas kapas – didžiojo kalbininko ir šviesuolio J.Jablonskio. Vydūnas jį pavadino „lietuvių kalbos sąžine“. Jis, remdamasis šnekamąja liaudies kalba bei tautosaka ir geriausių meninio žodžio kūrėjų raštais, atkakliai mokė bendrinės lietuvių kalbos visą visuomenę, o ypač mokytojus, rašytojus ir žurnalistus. Kalbos kultūrai paskyrė visas savo jėgas. Tas darbas didžiulis, nes dar šiandien reikia milžiniškų pastangų, kad išguitume iš gimtosios kalbos svetimybes, hibridus, kad lietuviškas žodis švistų ir šildytų, kad „kvepėtų medumi“, kaip sakė poetas Justinas Marcinkevičius. Sužvilga žvakės liepsnelės ant J.Jablonskio kapo, tylūs ir rimti stovi mokiniai prie didžiojo kalbos mokytojo ir puoselėtojo...

Smėliu pabarstytu takeliu einame ir stebime kapinių rimtį. Prie vieno kapelio parimusi juoda skarele ryšinti močiutė. Mirtis išsivedė dukrą ar sūnų? Kas žino?.. Ji sugrubusia ranka nušluosto ašarą, pataiso vėjo judinamą chrizantemą. Ir vėl stovi. Atėjo pasišnekėti, pabūti tyloje ir meilėje.

Vėl antkapiai... Jų daug: dailininko A.Žmuidzinavičiaus, kompozitoriaus J.Naujalio ir kitų įžymių žmonių. Kauno Vinco Kudirkos vidurinės mokyklos literatai aplankė ir pagerbė tuos, kurie nešė meilę tautai, žodžiui, kurių širdys spindėjo gėriu ir pasiaukojimu. Dega plaikstosi žvakių liepsnelės, tyliai ošia rudenio melodiją pušys. Gera, kad nėra užmirštų kapelių. Ateina gyvieji, kad nusilenktų mirusiesiems, pasisemtų rimties. Vincas Mykolaitis-Putinas rašo: „Dar daug kas skauda – ir virš savęs pakilt retai dar tenka... Dvasia buities kelių nebesugaudo...“

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija