Atnaujintas 2005 lapkričio 2 d.
Nr.82
(1383)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Lietuvių godos

Lietuva – viena ar dvi?

Balys URBONAS

(Tęsinys. Pradžia Nr. 74, 76, 78, 80)

Vienatinis …

Girdžiu tėvų intenciją:
Už visą giminę…
Už ką meldeisi Tu
Vainikavimo valandą?
Kurie dievai
Laikė Tave sūnum,
Vieninteliu Šiaurėje?

Girdžiu varpų skambėjimą
Už visą kraštą…
Ko gi klauseisi Tu,
Galvą nulenkęs?
Ar iškilmingo Te Deum,
Ar kapų koplytėlės
Viešpaties Angelo?

Kaip gintaro trupinys, išplautas Baltijos jūros, skaidrus ir tūkstančius metų savyje įrašęs, taip ir šis Kazio Bradūno eilėraštis – tyras, nuoširdus ir tarsi nusilenkimas Lietuvos karaliui Mindaugui. Ak, ta krikščioniškosios Lietuvos karaliaus šviečianti karūna, ak, tas juodas kaip naktis, krauju sukruvintas Treniotos durklas… O jei ne tas durklas, kažin ar reikėtų klausti: šiandien Lietuva – viena ar dvi?

Mano minčių mozaikoje atidesnis skaitytojas galėjo suvokti pagrindinę mintį – kovos už Lietuvos laisvę esmę. Kitaip tariant, suvokimą savęs, savo tėvynės, aukojimosi dėl jos ginant savo kultūrą, istoriją ir, anot K.Bradūno, „visą giminę“.

Kas gi mus per amžius vienijo? Aišku – kalba, kultūra, istorija. Iškilusis kalbininkas Jonas Jablonskis visą savo išmintį ir meilę sudėjo į gimtąją kalbą, į mūsų tautos kasdieninio bendravimo instrumentą. Didžiausia kalbos reikšmė yra ta, kad ji yra valstybės pamatas ir tautos siela, žmonių bendravimo ryšys ir atspindys. Manau, J.Jablonskis norėjo, kad lietuvių kalbą kiekvienas patirtų ir priimtų ne tik protu, bet ir širdimi. Gal ir Mindaugo Lietuva nebūtų suaižėjusi, jeigu būtų turėjusi savo raštą – savo kalbos išraišką. Juk reikėjo ne vieno šimtmečio, kad mūsų kalba įgytų dabartinį pavidalą ir imtų funkcionuoti visose valstybės srityse. Laimingas tas, kuris turi Dievo dovaną – įgimtą kalbos jausmą. Be jo būsi šaltas, formalus ir daug kam abejingas. Be to, kalba svarbi ir žmogui, tėvynės patriotui, ugdyti.

Įdomūs J.Jablonskio žodžiai, skirti Vincui Kudirkai: „Sunku man šaltai kalbėti apie tą didįjį mūsų žmogų, taip gražiai skambinusį Varpu tiems, kuriems reikėjo tada į darbą keltis iš miego ir kurie kitus į tą darbą turėjo kelti. Tas brangusis mūsų rašytojas ir kėlėjas tikrai išsijuosęs dirbo darbą, kuriuo mes dabar nė naudotis nemokame kaip reikiant, laisvėje gyvendami“. Jeigu viena kalba, tai ir viena tėvynė! Ir J.Jablonskis, ir V.Kudirka verti jos. Ar verti mes, šios nepriklausomybės inteligentai, savos Lietuvos?

Ugdydami tradicijas, mylėdami ir įvairindami kalbą, dedame pagrindus savo tapatybei. Juk su kalba kartu užsiauginama ir kultūra. Iš kartos į kartą šitai perduodami, paliekame vėliau ateinantiems. Papročiai persmelkia visas kultūros sritis, ir būtent jie rodo mūsų savitumą. Anot tautosakininko Stasio Skrodenio, „papročiai – tai nepaprastai ilgo patyrimo rezultatas, atspindintis požiūrį į pasaulio sanklodą, gyvybę, gamtos procesus ir kita. Tuo galime įsitikinti šiandien: suardę senuosius papročius, taip nuskurdiname žmogų, kad jis tampa abejinga biologine būtybe be jokio dvasingumo, taurumo“. S.Skrodenis taip sakė anksčiau, nei atėjo mūsų Atgimimas. Galima teigti: buvome stiprūs, kol mus vienijo papročiai. Senų laikų žmonių bendravimas visose gyvenimo srityse dabar mus irgi traukia.

Penkiasdešimt sovietinių metų turbūt labiau paveikė Lietuvą, nei kitos negandos, išgyventos per tūkstantmetę mūsų istoriją. Ir papročius bandyta panaudoti ugdant naują „sovietinę kultūrą“. Tokio visa apimančio kultūros ir lietuviškumo naikinimo niekada dar nėra buvęs. Atgimusioje Lietuvoje matome, kaip per įvairias „meno“ formas jaukiama mūsų kultūra, o ir kitiems svarbiems tautiniams ryšiams kertamos šaknys. Jau akcentavau Lietuvos šviesuolius, jų vietą istorijoje. Turime prisiminti asmenybes, kurios buvo ir tebėra tvirčiausi Lietuvos ramsčiai. Minėjau S.Daukantą, M.Valančių, Vaižgantą, Maironį ir V.Kudirką. Dabar noriu nusilenkti ir daktarui Jonui Basanavičiui, tautos atgimimo patriarchui. Pacituosiu žurnalisto Adolfo Nezabitauskio žodžius: „Dr. J.Basanavičiaus gyvenimas yra kaip ir praeities lietuvių tautos nuolatinė nepaliaujama kova už tautinius idealus ir gyvybę. Jis gyvenimo audrų ir politinių aplinkybių buvo blaškomas lyg laivas jūros bangų. (…) Tačiau toje ilgoje jo kelionėje visada pasiliko aišku ir šviesu: dr. J.Basanavičiaus didelė meilė tautai ir tėvynei. Ta meilė buvo nuolatinė jo žvaigždė, kuri jam skaisčiai švietė ir toli nuo Lietuvos gyvenant ir neleido jam paklysti svetimųjų gyvenimo sūkuriuose“. Šitos eilutės, parašytos prieš daugiau nei 60 metų, nusako žmogaus darbo svarbą. Neprošal būtų ir mums ieškoti savo tautos šaknų.

Jau kalbėjau apie lietuvių išeivių darbą, akcentavau „Lietuvių frontą“, „Lietuvių fronto bičiulius“ ir Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą. Bet tarp kitų veikėjų nepaminėjau kunigo Mykolo Krupavičiaus. Tai jis anoje Nepriklausomoje Lietuvoje organizavo žemės reformą, o po karo Vokietijoje subūrė lietuvius į VLIK’ą, vėliau įkūrė ir Pasaulio lietuvių bendruomenę.

Kultūrininkai, švietėjai, istorikai ir kariškiai svetur ir čia įkvėpė Lietuvą gyventi ir sunkiausiais jos metais. Jų protas, ryžtas, valia ir žmogiška nuojauta atvedė mus į realybę, kurioje dabar gyvename. Gyvename Nepriklausomoje Lietuvoje. Ne visi vienoje, o ir vienoje – ne visi vieningi. Dalis lietuvių, gyvenančių tėvynėje, netiki sava istorija, nepaiso savo kalbos, o tai jau tikri nelaimėliai. Labai norėčiau, kad jie suvoktų save kaip lietuvių istorijos ir kalbos dalelę ir taptų Lietuvos patriotais. Praregėtų ir suprastų, jog ir jie ateina nuo Mindaugo, nuo savo genties.

Gynėmės, kariavome. Kūrėme, eiliavome. Dainavome, giedojome. Pavergdavo – atgimdavome. Bet ne visada nugalėdavome. Gal dėl to, kad niekada Lietuva vieninga nebuvo? Bet juk ta stiprybė, kuri iki šiol rusena, iš niekur neatsiranda? Juk ne tik kariuomene stiprūs buvome? Juk dvasia – nemirtinga.

Suvokiant Kovo 11-osios ištakas, Lietuvos išlaisvinimo kovą Sąjūdžiui pradėjus, noriu pabrėžti dvi asmenybes: Stasį Lozoraitį, Lietuvos Respublikos nepaprastąjį ir įgaliotąjį ambasadorių JAV, ir profesorių Vytautą Landsbergį, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką, paskui – Lietuvos Seimo vadovą, o dabar – Europos Parlamento narį. Šie žmonės, palaikydami ryšius vykstant išsivaduojamajai lietuvių tautos kovai iš sovietinių žnyplių, veikė kartu, tiksliai ir be klaidų. Abiem būdingas nepriekaištingas situacijos vertinimas, protingas jos sprendimas, vyriškas ištvermingas būdas, atlaikantis įvairias stresines situacijas, šeimyniškumas bei žmogiškumas. Daugelį S.Lozoraičio bruožų atskleidė jo žmona Daniela Lozoraitienė viename mano interviu radijo laidoje „Lietuvių godos“. O su V. Landsbergiu teko susitikti šimtus kartų ir čia norėčiau priminti kelias mūsų susitikimų detales.

Neprisimenu, kada tai buvo. Tada nuvykau imti interviu iš V. Landsbergio. Man užėjus į jo namus, iš paskos tiesiog lėkte įlėkė Šarūnas Adomavičius. Atrodo, kad jis tada dirbo V.Landsbergio patarėju teisės ir teisėtvarkos klausimais. Jis įteikė V.Landsbergiui telegramą apie realų pavojų, gresiantį jo gyvybei. Supratome: tai ne juokai. Telegrama iš rimtų šaltinių... Stebiu V.Landsbergį. Aišku, ir jis žmogiškai sureaguoja: parausta, pabąla, bet tik akimirką. Stoiškai priima tą smūgį, susimąsto. Ilga tyla. Ją pertraukiu aš: „Neimkite į širdį. Norint demoralizuoti žmogų, pirmiausia – stipri psichologinė ataka. Jei tikrai kėsintųsi, telegramos negautumėte“. Tarsi negirdėdamas manęs, jis vis mąsto ir tyli. Ir ištaria kelis taupius sakinėlius: „Matai, Baly, aš nebijau. Nors blykstelėjo mintis apie šeimą, bet aš mąstau ir apie mūsų visų šeimą – Lietuvą. Kokio, kiek ir į ką nutaikyto bus to juodo, juodesnio ir pačio juodžiausio šantažo?“

Ir jis buvo teisus. Iki šių dienų visa tai tęsiasi. Kiek purvo per penkiolika nepriklausomybės metų išlieta ant garbingiausio naujųjų laikų Lietuvos žmogaus! Jis viską iškentė ir, teisingai vertindamas situaciją, stoiškai atlaikė. Drąsa ir tikėjimas, valia ir tiesa – įgimti kilnių žmonių bruožai.

Kitas pavyzdys. Antra valanda nakties. Seimo Pirmininkas dar dirba. Laukiu už durų. Priimamajame – tik aš ir asmens sargyba. Prasiveria durys: atraitytos baltų baltinių rankovės, nukaręs kaklaraištis, šiek tiek gunktelėjęs – tai jis. Šypsodamasis pakviečia užeiti. Paruošiu seną vengrišką reporterį. Įrašinėjame. Rašęs kokias 12 minučių, reporteris sustoja. Nors tu ką jam...

– Palauk. Spintoje pas mane buvo magnetofonas. Galėsi pasinaudoti.

Ieško. Viską išverčia. Nėra. Jis vis toks pat ramus, o aš jau spirgu.

– Tai gal rytoj? - sako.

– Kaip rytoj? Aštuntą valandą ryto jūsų balsas turi skambėti eteryje!

– Gerai. Skambės. Ne iš juostelės, o tiesiai į mikrofoną.

Nuo manęs tarsi akmenį kas nuridentų. Bet suvokiu: ar suspėsiu įrašytą tekstą iššifruoti?

– Spėsi. Apsaugininkai nuveš į namus. Ne tik aš vienas dirbsiu per naktį. Dirbsi ir tu... – ir taip įprastai sukikena.

Kai namuose baigiau šifruoti tekstą, vos girdimą, buvo netoli septynių. Septynios trisdešimt aš jau laukiau jo radijuje. Lygiai pusę aštuonių atvyko. Per pusvalandį suredagavo tekstą, nors mano rašysena ne iš lengvųjų, pasižymėjo pabaigos mintis – ir į studiją. Kalbėjo be mažiausios klaidelės. Susikaupęs, kaip niekada užsidegęs, žvalus. Bemiegės nakties kaip nebūta. Išėjęs iš studijos pasakė:

– Žinai, aš ten įterpiau ir paaiškinau dėl to „mano laivo užsienyje“, „vilos Šveicarijoje“ ir kitų „turtų“. Man pabodo ta nesibaigianti melo eskalacija.

– Ir gerai. Leisit, tai ir ant galvos užlips.

– O gal – duok durniui kelią?

Geraširdiškumas, kantrumas, ištvermingumas ir begalinis darbštumas. Tai irgi įgimti kilnių žmonių bruožai.

Rodos, tokie buvo paskutiniai jo žodžiai, tada ištarti klausytojams:

– Lietuvos piliečiai, ar jūs būtumėte lenkų, žydų, rusų ar totorių kilmės, jeigu jūs Lietuvos piliečiai, tai įvertinkit laisvę. Su laisve jums atsivers neregėtos kūrybinės galimybės. Tad prie darbo. Lietuva jus tokius priims ir supras...

Trečias pavyzdys. Saulė rausva žara skelbia, kad tuoj išlįs iš užu Trijų Kryžių kalno. Aš jau iš radijo skubu per Tauro kalną link Aukščiausiosios Tarybos ir tą bundantį pavasarišką grožį regiu. Ateinu. Apsaugininkai įleidžia mane į mažą kambarėlį, esantį už AT Pirmininko darbo kabineto. Net nustėrau: geležinė lovelė, spintelė, dar stalelis, apkrautas dokumentais ir popieriais, parkeris, čia pat kriauklė, virš jos čiaupas, stiklinė, dantų šepetėlis. Viskas. Mažas kambarėlis, veikiausiai kokia pagalbinė šeimininkių patalpėlė, šmėkšteli mintis. Čia dabar jis po tos telegramos ir dienoja, ir nakvoja. Pirmą kartą pamačiau Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką išvargusį, šiek tiek liūdną ir susinervinusį. Po „Labas rytas“ net nežinau ką sakyti. Prieina prie čiaupo, ilgai vilgo šaltu vandeniu veidą, akis ir kai atsisuka, neatpažįstu,- jau kitas žmogus.

Kalbėjome apie svarbius kasdieninius reikalus. Buvo akcentuotas svetimos kariuomenės buvimas Lietuvoje, jos neteisėta, svetimoje žemėje nusikalstama veikla ir dar daug kitų problemų. Padėkojau už interviu ir pasukau link durų.

– Palauk, eisiu ir aš, - tarė profesorius.

Išėję iš to užkaborio, perėjome erdvų jo darbo kabinetą, pravėrėme duris į priimamąjį ir susitikome V.Landsbergio žmoną Gražiną ir sūnų Vytautą, ant rankų laikantį mažą berniuką. Didelių akyse – nerimas, susirūpinimas ir jaudulys. O mažasis, akis išpūtęs, buvo nustebintas. Ir kai jis ištiesė į senelį rankas, tas nerimas nuo visų lyg ir pasitraukė. Blizgėjo džiaugsmo ašaros. Vyresnysis Landsbergis stipriai apkabino vaikaitį ir aukštai iškėlė ant rankų.

Pasišalinau. Netrukdžiau toms akimirkoms. Svarsčiau: ir karalius maži vaikai priverčia būti ne karaliais, o paprastais ir jautriais žmonėmis. V.Landsbergio prisilietimas prie M.K.Čiurlionio kūrybos? Grožio pajauta. O jo prisilietimas prie Atgimimo? Patriotinė gaida. Kažin kiek kartų jie, visa šeima, lankė tą iškilų valstybės vadovą, rūpestingą vyrą, tėvą ir senelį, Lietuvos parlamente įsikalinusį? Taip, pavojaus jam būta. Bet neišsigąsta. Jautrumas, aukojimasis ir drąsa žmogų kilnina. Ne tik savo šeimoje daro jį autoritetu. Ir valstybėje...

Kai V. Landsbergį kaltina, jog, vadovaujant jam Aukščiausiajai Tarybai, vėliau Seimui, nebuvo priimtas desovietizacijos įstatymas, tai tie kaltinimai ne tik jam turi būti skirti. Gal kalčiausias dėl to laikas, kupinas tada ne mažiau svarbių įvykių ir reikalų? Juk V. Landsbergis, tuo metu faktiškai ėjęs ir šalies Prezidento pareigas, buvo (ir dabar yra) už vieną - vieningą Lietuvą. Jis tada netikėjo, kad jo tėvynainiai neįvertins laisvės. Visiems buvo duota galimybė gyventi laisvoje Lietuvoje sąžiningai, nemeluojant, neapgaudinėjant. Taip neįvyko. Ir reikia klausti tam tikrų tarnybų, kodėl daug atsakingų įstaigų vadovų, valdininkų ir tarnautojų tada darė ir dabar išsijuosę daro, kad Lietuvą savi ir svetimi skaldytų? Patriotizmas – ne tik gražius žodžius šaukti iš tribūnų, o tai visų pirma atsakingas ir sąžiningas darbas.

Kažkada girdėjau V.Landsbergio mintį: „Dviejų Lietuvų nebus. Bus viena. Bet gali visa tai pareikalauti laiko ir mūsų visų kantrybės“. Reikia tikėti šiais pranašiškais žodžiais. Ir tegul doros šeimos garbė būna visiems pavyzdžiu, išsirutuliojusiu iš gerų tautos tradicijų.

O atėjusieji į nepriklausomybę su sovietiniu kolchozišku mentalitetu – vogti ir iš to pralobti – atrodo, prieis liepto galą. Ne milijonieriai ir ne šventieji puodus lipdo. Puodus lipdo puodžiai. Tad ir atsigerkime iš tų puodų ne tik tyro vandens, kai karštis išmuša, bet ir meilės, santarvės, budrumo. Pagaliau išsipagiriokime ir atskirkime tikrą bičiulį nuo užsislėpusio nedraugo. Jei šito pasieksime – Lietuva bus viena, ne dvi! Kad ir kaip suskaldytos, supriešintos ar padalytos geistų net ir patys gudriausi Maskvos specialiųjų tarnybų berniukai.

Publikaciją noriu baigti kovotojo už mūsų laisvę Tegimanto (tai jo slapyvardis) eilėraščiu „Partizanams“, parašytu 1949 metais:

Nuo arklo jūs, broliai, nuo dalgio,
Sūneliai Tėvynės taurieji,
Išėjote laisvės parnešti,
Kartu su pavasario vėju.
Tėvynei Jūs viską aukojot,
Brangiausiąjį turtą – gyvybę,
Kovojot, pamynę pavojų,
Už laisvę tautos ir vienybę.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija