Atnaujintas 2005 lapkričio 4 d.
Nr.83
(1384)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Netikėta metamorfozė

Jonas Kazimieras BURDULIS

Netikėta Premjero prognozė, kad Vyriausybės rūmai, ko gero, bus jau paskutinioji jo darbovietė, sukėlė šurmulį (kaip pasakytų Premjeras) daugelio žmonių galvose. Visuomenei tapo žinomas Premjero grasinimas sukompromituotam nepasitraukti, pareikštas bendrame Seimo Socialdemokratų frakcijos ir jų partijos tarybos posėdyje. Atrodo, nebuvo jokių ženklų, kad toks griežtas pareiškimas pasigirs iš Premjero lūpų. Kas gi iš tikrųjų atsitiko?

Pradėti tenka iš toli. Istorija prasidėjo dar A. Brazauskui būnant Lietuvos Respublikos Prezidentu, kai „Draugystės“ viešbutį iš Valstybės turto fondo savo žinion perėmė Prezidentūra. Vėliau jis vėl buvo atiduotas tam pačiam fondui. Tačiau to užteko, kad būtų duotas signalas – atsirado suinteresuotas asmuo!

Nepradėsime žurnalistinio tyrimo ir nenarstysime visų viešbučio privatizavimo proceso peripetijų – mums pakanka žinoti, kad galiausiai viešbutis atsidūrė buvusios jos direktorės Kristinos Butrimienės (dabar Brazauskienės) rankose ir kad šiame procese aktyviai pasireiškė Rusijos naftos kompanija „Lukoil“. Taip pat mums dera turėti omenyje, kad toji pati „Lukoil“ per Seimo rinkimus finansiškai rėmė Lietuvos socialdemokratų partiją, o jos atstovas Lietuvoje I. Paleičikas yra Brazauskų šeimos draugas. Iš tiesų reikia pripažinti, jog K. Butrimienė tuo metu dar nebuvo A. Brazausko žmona, tačiau reikia pripažinti ir kitą aplinkybę – tuo metu A. Brazauskui ji buvo kur kas artimesnė už žmoną, nes buvo jo meilužė. Nebūdami teisininkai, nesigilinsime į šį skirtumą. Mums pakaks sveiko proto suprasti, kad A. Brazauskas, suteikdamas galimybę prisidengti moteriai draugyste su juo, tuo pačiu jai suteikė įstatymais nepagrįstą galimybę įgyti pranašumą viešbučio privatizacijos procese, o vėliau, ją vedus, – ir naudotis tos privatizacijos vaisiais.

Šia proga priminsime, jog Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos išvada dėl to, kad viešbučio privatizavimo akcijoje nėra nustatyta A. Brazausko privačių ir viešųjų interesų konflikto, nes K.Brazauskienė pirmojo privatizavimo etapo metu dar nebuvo jo žmona, netenkina tarptautinių teisininkų ekspertų, išnagrinėjusių šią išvadą. Jų nuomone, tokia išvada yra skubota, neišsami ir neatitinka realios situacijos būtent dėl A. Brazausko artimų ryšių su K. Butrimiene.

Kiekvienam, stebinčiam politikos procesus Lietuvoje, ne naujiena, kad šeimos draugai tarp politikų šiaip sau neatsiranda. Užsienio specialiosios tarnybos nepalieka nė mažiausio plyšelio, nepamėginusios įsiskverbti į politikų intymiąsias gyvenimo sferas. Nėra ko ir kalbėti, kad meilužė šiuo atveju užsienio agentui – tikra dovana. Neabejotina, kad I. Paleičikas, nebūtinai būdamas kokiu nors agentu, turėjo visą informaciją ir žinojo, su kieno šeima verta užmegzti draugystę. Stambiosios pramonės ir finansų korporacijos paprastai palaiko savo privačią draugystę, veikiančią verslo interesais. „Draugystės“ viešbutis tokiai draugystei kaip tik ir buvo likimo dovana.

Ir Lietuvoje galioja seniai žinoma tiesa, kad politikoje draugų nėra, o yra interesai. Taip pat seniai žinoma, kad „Lukoil“ siekia užvaldyti „Mažeikių naftą“. Interesas aiškus – būdama Kremliaus interesų reiškėja, „Lukoil“ siekia dominuoti Lietuvos ir visoje Baltijos valstybių erdvėje. Natūralu, kad Seimo opozicija, matydama šį nepalankų Lietuvos politinei situacijai vaizdą, užsibrėžė tikslą išsiaiškinti, kiek įtakos jau yra sukaupusi „Lukoil“ Lietuvos Vyriausybės sluoksniuose ir kaip būsimas Vyriausybės valdomų „Mažeikių naftos“ akcijų paketas galėtų atsiliepti Lietuvos ateičiai. Griežtai kalbant, atėjo laikas išsiaiškinti, kiek savarankiška Lietuvos Vyriausybė yra šiuo labai konkrečiu klausimu.

Būtent tuo pagrindu ir gimė opozicijos sumanymas sudaryti komisiją A. Brazausko šeimos verslo reikalams ištirti. A. Brazauskui atmetus konservatorių pasiūlymą nusišalinti ir nedalyvauti ieškant pirkėjo „Mažeikių naftos“ akcijoms pirkti, opozicijai tiesiog neliko kitos išeities, kaip atlikti parlamentinį tyrimą. Atrodytų, kas čia bloga? Deja, Premjerui atrodė kitaip. A. Brazauskas rado reikalą užsigauti ir parašė skundą Generalinei prokuratūrai, reikalaudamas konservatoriams A. Kubiliui, R. Juknevičienei ir J. Razmai iškelti baudžiamąją bylą už šmeižtą. Kas tame skunde rašoma, socialdemokratai linkę nutylėti.

A. Brazausko pareiškimas minėtame pasitarime daugiau negu keistas – Premjeras pareiškė, jog jis nesiruošia iš paskutinės darbovietės išeiti sukompromituotas. Ką tai reiškia? Ar tai, jog jis yra nekaltas dėl neskaidrių privatizavimo procesų? Ar tai, jog jam neramu, kad, tyrimui prasidėjus, gali iškilti aikštėn negeistini dalykai, kurie galėtų rimtai jį sukompromituoti? O gal tai reikia vertinti kaip grasinimą, kad, išaiškėjus Premjero nuodėmėms, tai neišeis į sveikatą ir Premjero bendražygiams? Be abejo, toks variantas būtų baisiausias iš visų galimų, bet ar turime pakankamai pagrindo jį atmesti? Praktika rodo, kad tokių atvejų vis dėlto pasitaiko. Atsakymo iš Premjero, be abejo, netenka tikėtis, jo partijos bičiuliai tyli lyg vandens burnon prisisėmę. Vienas iš variantų (anot A. Brazausko) galėtų būti tai, kad Premjeras sudrausmino ir mobilizavo savo kolegas jį gelbėti iš kompromituojančios situacijos ir dėti visas pastangas, kad Seimo komisija jo šeimos verslui tirti iš viso nebūtų sudaryta. Tam labai tinka ir skundas prokuratūrai, ir Premjero pareiškimas avansu, kad jeigu tokia komisija ir bus sudaryta, tai jis su ja nebendraus ir į jokius jos klausimus neatsakinės.

Tačiau neilgai buvo lemta A. Brazauskui mėgautis galimu kerštu opozicijai. Vos gavę skundą, prokurorai jį atmetė nurodę, kad jis gali būti apskųstas privataus kaltinimo tvarka. Kitaip tariant, reikalas pradeda įgauti anekdotinį charakterį. Sveiku protu vadovaujantis, šiuo atveju A. Brazauskas negali rasti jokio pagrindo kaltinimui šmeižtu kaip privatus pilietis kitam piliečiui. Tokiu atveju jo skundas – niekų darbas, jis rizikuoja netekti savo autoriteto. O tai jau yra jo, kaip politiko, žlugimo pradžia.

Viskas būtų ne taip jau ir baisu, jeigu konservatorių sumanymo nebūtų parėmusios kitos frakcijos, tarp jų net septyni Darbo partijos nariai. Tačiau Premjeras savo skunde nė vieno iš jų nepaminėjo, teisingai apskaičiavęs, kad su koalicijos partneriais santykių gadinti nereikia. Konservatoriai – kitas dalykas, jų gailėtis nėra ko. Tačiau šis A. Brazausko elgesys jau neatrodo be klaidos. Tuo atveju, jeigu Premjeras komisijai pademonstruos savo aroganciją ir neatsakys į jos klausimus, iškils visiškai reali apkaltos grėsmė, tuo labiau kad A. Brazauskas nėra Seimo narys, o tik samdytas valdininkas, nors ir labai aukšto rango. Atrodo, šią aplinkybę jis ėmė ir pamiršo.

Reikalą komplikuoja dar ir tai, kad kadencijos pabaiga dar kažin kur, dar daugiau kaip treji metai likę ne tik naudingiems projektams kurti ir įdiegti, pakaktų laiko ir susitaikyti su mintimi, kad vis tiek ateis laikas įpėdinį Lietuvai padovanoti. Nebūsime naivūs ir neapsimesime, kad Premjeras ir jo partija negalvoja, kaip išlaikyti valdžią ateityje ir savo priešakyje turėti populiarų įpėdinį.

Šiuo metu greta oficialios koalicijos egzistuoja dar ir neoficialūs partneriai – Vilniaus meras A. Zuokas ir jo komanda. Vilniaus savivaldybėje socialdemokratai ir liberalcentristai darbuojasi viena komanda. Pikantiška aplinkybė – Premjero žmona K. Brazauskienė šioje komandoje taip pat užima deramą vietą ir dalyvauja visuose jos sprendimuose, kurie taip pat atrodo ganėtinai drumstai. Seimo laikinoji komisija korupcijai Vilniaus savivaldybėje taip pat dar netarė savo žodžio ir neatrodo, kad jos nariai yra pasiruošę klausyti Premjero pageidavimų šiuo klausimu. Ir taip blogai, ir anaip negerai.

Ir Premjero, ir jo žmonos aplinkoje jau nepavyksta išvengti skandalų. A. Zuokui ir jo partijai kaskart vis sunkiau sekasi juos įveikti, liberalcentristai atsidūrė prie skilimo ribos, o tai neišvengiamai veikia ir paties A. Brazausko bei jo partijos įvaizdį. Jeigu liberalcentristai ir toliau eis tuo pačiu keliu, apie dalyvavimą ateinančiuose Seimo rinkimuose jie galės tik pasvajoti. Ilgą laiką išsilaikęs antruoju asmeniu reitingų lentelėse, A. Brazauskas ne be Zuoko pagalbos šiandien smuktelėjo į trečiąją vietą – nusileido Seimo pirmininkui A. Paulauskui, surinkęs vos 11 procentų.

Ilgai brendusi Lietuvos valdžios krizė šiandien pasiekė apogėjų. Lietuvoje valdžia tapo politiškai neįgali, susipainiojusi interesų konfliktuose, ji nebevykdo savo funkcijų, nes dirba tik savo naudai. Mūsų akyse nepastebimai, iš lėto ir visiems netikėtai įvyko metamorfozė – karalius paliko nuogas.

Krizės pabaigos dar nematyti, iš Premjero veiksmų jokiu būdu negalima daryti išvados, kad jis adekvačiai vertina situaciją. Deja, jis daro grubių klaidų. Avansu atsisakydamas bendradarbiauti su būsima Seimo komisija ir padavęs precedento neturintį skundą prieš opozicijos deputatus, Premjeras pademonstravo, kad jam nusispjauti į Lietuvos Respublikos Konstituciją. Jis yra paskirtas Seimo sprendimu ir neturi teisės ignoruoti Seimo sprendimų. Pasirinkęs tokį kelią, A. Brazauskas turi tik vieną galimybę – pasiskelbti diktatoriumi.

To nepadaręs jis taps juokdariu.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija