|
Uždaromi okupacijos laikų archyvai, kuriuose sudėta tautos kančia
Archyvai, kuriuose atsiskleidžia mūsų tautos kančios istorija, nors ir per okupantų prizmę, sandariai uždaromi nuo visuomenės. Tuo gali įsitikinti kiekvienas paprastas Lietuvos pilietis.
Tik kyla klausimas: nuo ko ir dėl ko uždaromi archyvai? Aišku, uždaromi nuo viešumos, nuo tautos, nuo piliečių, nuo žiniasklaidos. Uždaromi todėl, kad, neduok Dieve, žurnalistas nesužinotų, kad tas ar kitas valdžios veikėjas, užimantis aukštą postą, yra buvęs paprasčiausias sovietinio saugumo agentas, ne tik įskundinėjęs savo draugus, gimines, bendradarbius, bendraminčius, kaimynus, rašęs bjaurius agentūrinius pranešimus apie juos arba apie tuos, kuriuos sekti nurodydavo KGB, bet ir tuo pagerinęs savo gyvenimą: kas paprasčiausia galimybe spekuliuoti (o už tokį nusikaltimą paprastas sovietinis pilietis būdavo labai greižtai baudžiamas), kas patekti į aukštas pareigas. Tiesa, naujame įstatyme jūs ne iškart įžvelgsite tuos įvairiausius draudimus pasinaudoti KGB suregztų bylų dokumentais, kuriuose yra ir jūsų giminių, pažįstamų, draugų kančių kelias, ir visos tautos golgota. Ne. Įstatymas apraizgytas įvairiausiais juridiniais terminais, įvairiomis nuorodomis ir pan. (Maždaug tokiais gudriais juridiniais terminais sovietiniais metais KGB juristai atvykstantiems iš Vakarų žmogaus teisių gynėjams irgi įrodydavo, kad Sovietų Sąjungoje nėra nepatenkintų sovietiniu totalitariniu režimu, kad joje tariamai yra visos teisės ir laisvės ir t.t.) Kadangi dabar sėdintys valdžioje dažniausiai yra tie patys, kurie tada visiems kalbėjo apie tariamą demokratišką imperijos santvarką, tai ir dabar tų pomėgių neatsisakė.
Bet tai būtų pusė bėdos. Deja, svarbesnė archyvų uždarymų priežastis yra jau minėta neokomunistinių jėgų baimė, kad žmogus, bevartydamas storas KGB užvestų bylų knygas, netyčia pamatys kokio nors dabar aukštai sėdinčio veikėjo pavardę, KGB agento asmenyje. Tiesa, tose bylose pavardžių taip paprastai saugumiečiai nenurodydavo viskas būdavo paslėpta po slapyvardėmis (klička). Net ir pačiam sekamajam būdavo suteikiama kokia nors pravardė. Taigi vartant KGB bylas nieko reikšmingo apie agentą, rašiusį agentūrinius pranešimus apie sekamą antitarybinį elementą, nesurasi. Bet Nepriklausomos Lietuvos valžią užėmusiųjų baimės akys yra labai labai didelės. Juk yra pavyzdžių, kai buvo paviešintos rezervininkų pavardės (tiesa, be jokių teisinių pasekmių), dar būdavo ir vienas kitas straipsnis spaudoje taigi reikia slėpti, tiesiog būtina slėpti.
Kodėl gi tik pastaruoju metu staiga susigriebta slėpti slaptuosius sovietinio saugumo agentus, t.y. mus okupavusios imperijos represinio aparato smogiamąją jėgą? Pasirodo, slėpti nutarta dabar todėl, tai ypač svarbu, kad taip įsakė buvusieji kolaborantų šeimininkai, sėdintys Kremliuje. Juk toje fizinių ir dvasinių kolaborantų (plg. V.Andriukaičio neseną memorandumą, išreiškiantį didžiulę pagarbą Rusijai, kurioje buvo kankinamas ir jo tėvas) gerbiamoje Rusijoje kaip tik neseniai ir priimtas naujas archyvų darbą reglamentuojantis įstatymas, taip pat 70 metų uždarantis priėjimą prie KGB bylų (ir ypač prie tų, kuriose irgi, kaip tyčia, slepiami įvairaus lygio stukačiai). Iš kurgi tas telepatinis minčių persidavimas iš Rusijos Valstybės Dūmos deputatų, priėmusių naująjį archyvų įstatymą, ir Lietuvos Seimo narių, pagal Vyriausybės pasiūlymą priėmusių irgi analogišką archyvų uždarymo įstatymą (tik taip jį galima vadinti)? Bet jeigu Rusijoje sovietinių laikų (KGB) archyvų uždarymas, jų požiūriu, dar paaiškinamas: juk jos politikai slepia savo valstybės paslaptis nuo savo piliečių, tad jokiu būdu nepaaiškinsi, ką Lietuvos Prezidentas, Ministras pirmininkas, Seimo pirmininkas ar jo nariai slepia nuo savo tautos. Juk slepia svetimos, okupacinės valdžios represinio aparato sukurptas bylas. Kaipgi čia yra? Kaipgi tai suprasti? Juk mūsų valstybė ne tik ES, bet ir NATO narė. Kam mes, kaip valstybė, paklūstame? Kieno nurodymais, kieno įsakymais vadovaujamės? Stebint tokią politikos eigą, nepaisant mūsų džiaugsmingų šūkaliojimų, kad Lietuva yra NATO ir ES narė, matyti, kad tai yra klaidinantys, netgi veidmainiški šūkiai iš tiesų realiai mes vadovaujamės, mes klausome, mes paklūstame Rusijos įstatymams. (Čia kol kas nenagrinėjame tų daugybės atvejų, kai dauguma mūsų reforminių įstatymų chronologine tvarka tiesiog sekė rusiškuosius, pavyzdžiui, kad ir garsusis investicinių čekių įvedimo įstatymas, analogiškas Rusijos vaučerių įvedimo įstatymui privatizavimo tvarka buvo nustatyta ta pati kaip ir Rusijoje: formaliai visą valstybei tada priklausiusį turtą perduoti partinėms-kagėbistinėms struktūroms.) Išvadą galima padaryti gana liūdną nepaisant mūsų ėjimo į ES ir NATO mes, tiksliau, nepriklausomybę pamynusi prorusiška-prokomunistinė valdžia yra visiškai priklausoma nuo Rusijos. Užtat ir naujai pataisytas KGB agentus saugojantis archyvų įstatymas valdžioje atsidūrusių kolaborantų dėka tik atkartoja metropolijos (t.y. Rusijos) įstatymą.
Kaip minėjome, įstatymas įvilktas į apgaulingus, klampius terminus, kurių esmę net patys sudarytojai tik dabar išsiaiškina ir neskubėdami (paraginami savų buvusių šeimininkų) paleidžia eigai: surašo archyvų naudojimosi taisykles. Archyvų departamento generalinis direktorius parengęs įstatymą, Vyriausybė (premjero Brazausko ir teisingumo (?) ministro Bužinsko asmenyse), išlaukusi protestų laiką ir apsiraminusi, kad visuomenei archyvų uždarymo klausimas jau beveik neberūpi, išleido tas taisykles, pagal kurias KGB archyvai visuomenei bus prieinami lygiai tiek, kaip jie buvo prieinami sovietinės okupacijos metais. Tikrai okupantų valdžiai tinkantis sprendimas, grąžinantis mus į sovietinius laikus, kai tautą terorizavo visagalis KGB. Pagal tas taisykles, lietuviai jau nebegalės pamatyti tautą naikinusio KGB dokumentų ne tik apie išdavikus agentus, bet ir apie kankinamus partizanus ar tremtinius. Visi priėjimai prie NKVD, NKGB, MGB, MVD, KGB suregztų bylų yra aklinai uždaromi. (Ankstesnieji ČK, VČK, GPU dokumentai formaliai lietuvių nedomina Lietuva tada dar nebuvo okupuota.)
Archyvai uždaromi, kas svarbiausia, ir nuo tos išeivių kartos, kuriai dar šiek tiek rūpi KGB archyvuose pateikta medžiaga, susijusi su čekistų niekšišku darbu po 10 ar 20 metų tų, prieš kuriuos dirbo Lietuvos žvalgybininkas (iš tikrųjų aukšto rango kagėbistas) Vaigauskas ir jo sėbrai, jau nebebus. To irgi laukia Lietuvos valdžioje įsitvirtinę komunistiniai-kagėbistiniai valdžios perėmėjai. Dėl aiškumo galima pridurti: kaip rašė vienas žurnalistas, jeigu Vakaruose kas nors pasidomėtų, kur dabar geriausiai gyvena buvę KGB agentai, patikimi asmenys ir rezervininkai, atsakymas būtų vienas Rusijoje, Baltarusijoje ir ... Lietuvoje. Įvertinant tai, kad iš šių trijų valstybių ekonominė padėtis yra geriausia pas mus, atsakymą reikėtų duoti atvirkščia tvarka Lietuvoje, Rusijoje, Baltarusijoje.
Kalbama, kad vienas pokario laikų išdavikas, prieš kelerius metus aprašius jo niekšiškus darbus, iššoko iš penkto aukšto. Jūs galvojate, kad nusižudys nors vienas seimūnas, balsavęs už įstatymo pataisymą, nors vienas ministras ar įstatymo pataisymą iniciavęs Archyvų departamento generalinis direktorius, jei bus atrasta jo klička? Ne, jis to niekada nepadarys. Anas, prievarta tapęs išdaviku, dar turėjo sąžinę buvo partizanu, gal kankinamas ar šantažuojamas sutiko daryti niekšystes, todėl nors dabar, jau demaskuotas, neišlaikydamas sąžinės graužimo nusižudė. Šitie nesižudys jie nagais ir dantimis kabinsis į savo krėslą. Tam jie ir išleido naująjį patobulintą Lietuvos (Rusijos) archyvų įstatymą, uždraudžiantį priėjimą prie mūsų tautos kančios dokumentų.
© 2005 "XXI amžius"
|