Atnaujintas 2005 lapkričio 9 d.
Nr.84
(1385)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Regentai ir gaspadoriai

Petras KATINAS

Praėjusį trečiadienį posėdžiavusi vadinamoji Politinė taryba, kurios posėdis buvo pavadintas išplėstiniu, nes jame dalyvavo ne tik keturių grupuočių, pasivadinusių partijomis, vadai, bet ir ministrų kabineto nariai, išrašė indulgenciją Tėvynės sąjungos „puolamam“ ir „šmeižiamam“ Premjerui. Taigi A.Brazausko „šmeižimas“, pasirodo, ir yra svarbiausias valstybinis klausimas, kurio neišsprendus ir valstybės neliks. Visos televizijos parodė to posėdžio pradžios reportažus. Jame, šalia nepažeidžiamojo, nenugriaunamojo ir „išteisinto“ A.Brazausko ir V.Uspaskicho, A.Paulausko bei K.Prunskienės, puikavosi garbingiausioje vietoje sėdintis ir paradui diriguojantis Premjero patarėjas, padarytas nekonstitucinio organo sekretoriumi, Juozas Bernatonis. Oi, ne be reikalo šis daug žadantis jaunasis komunistas buvo pasiųstas krimsti partinių „filosofinių“ mokslų į Prahą. SSKP viršūnėms reikėjo skubiai rengti naujus užnugario kadrus, nes Maskvoje jau buvo įsisiūbavusi „perestrojka“, o Baltijos kraštuose jau aušo Atgimimo aušra. Todėl reikėjo skubiai imtis priemonių komunistinės imperijos griuvimo atvejui. Ir Prahoje, Rytų Berlyne, Sofijoje bei kitose satelitinių „liaudies demokratijos“ šalių sostinėse buvo pristeigta daug tokių mokyklų, kurių „profesoriai“ mokė ypatingų mokslų: vienose rengė teroristus, kitose – ideologinį frontą – penktąją koloną. Taigi dėl J.Bernatonio partija neapsiriko. Juk jis tapo vos ne antruoju asmeniu, žinoma, po nepakeičiamo Premjero.

Taigi tas nekonstitucinis darinys, vadinamas Politine taryba, priėmė iš anksto Premjero partijos štabo sukurtą rezoliuciją, kuri skelbia visišką pasitikėjimą premjeru A.Brazausku ir jo vadovaujama kompetentinga ir labai darbinga Vyriausybe. Todėl partneriai savo parašais po socialdemokratų prezidiumo surašytu dokumentu lyg ir įsipareigojo nebekelti jokio maišto bei nepiktžodžiauti prieš valdovą. Nors, tiesą sakant, tie parašai ir priesaikos dabartiniams politikams nieko nereiškia. Juk ne kas kitas, o pats A.Brazauskas prieš ir tuoj po praėjusių Seimo rinkimų prisiekinėjo nesudarysiąs koalicijos su naujaisiais nuvorišais „darbiečiais“. Tad ir šie naujieji parašėliai – tik dar viena propagandinė antis.

Taip pat nepritarta Tėvynės sąjungos iniciatyvai sukurti Seimo laikinąją komisiją A.Brazausko šeimos verslui tirti. Kitaip tariant, valdantieji, tarp jų netgi apie moralę gana dažnai kalbantis Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas, atvirai nusispjovė į Seimo statutą ir nusprendė neleisti kurti komisijos. Visai nesvarbu, kad pagal statutą komisijai sudaryti reikia surinkti 36 parlamentarų parašus, o Tėvynės sąjunga surinko net 42. Tai dar kartą įrodo, jog valdantiesiems tokie dalykai, kaip įstatymai, statutas, pagaliau Konstitucija, yra visiškai svetimi dalykai.

Paaiškinti, kodėl valdantysis klanas nusprendė neremti komisijos sudarymo, buvo liepta Seimo Pirmininkui. Tam pačiam, kuris retsykiais paaimanuoja, kaip sunku jam prastumti neva jo sugalvotą parlamentarų elgesio kodeksą. A.Brazauskas, sprendžiant iš jo pasimetusios išvaizdos, pasijuto gana nejaukiai. Todėl gana nerišliai aiškino, kodėl Politinė taryba nusprendė nepritarti A.Brazausko šeimos biznio reikalų tyrimui, t.y. viešųjų ir privačių supainiojimui, nes tai atseit yra ne svarbiausias valstybės klausimas ir nesusijęs su Vyriausybės ir valdančiosios daugumos veikla. Galima manyti, kad nuo šiol visi valdantieji galės elgtis kaip tinkami ir niekas nedrįs net užsiminti apie per visus plyšius lendančius tų interesų supainiojimus.

Prieš tą vadinamosios Politinės tarybos posėdį įvyko dar vienas svarbus dalykas. Už uždarų durų susitiko A.Brazauskas su V.Uspaskichu, kurio keli bendražygiai pasirašė Tėvynės sąjungos pasiūlymą sukurti laikinąją komisiją A.Brazausko ir jo šeimos biznio reikalams tirti. Dar prieš savaitę aštriai kritikavęs A.Brazauską, po pokalbio už uždarų durų V.Uspaskichas jau prakalbo, kad jokių pretenzijų Premjerui neturįs, o tie, kurie pasirašė TS inicijuojamą rezoliuciją, įsiklausys į vado nuomonę. Taigi iš viso šio skandalo daugiausia išlošė V.Uspaskichas. Niekas neabejoja, kad A.Brazauskas pažadėjo oligarchui vykdyti visus jo pageidavimus. Pirmiausia galutinai numarinti visas kalbas apie V.Uspaskicho diplomą. Tad maloningai leidęs A.Brazauskui dar kurį laiką pabūti valdžioje, V.Uspaskichas faktiškai gavo dar vieną galimybę laikyti Premjerą savo kišenėje ir diktuoti jam savo valią. Kiti partneriai – „valstiečiai“, socialliberalai – jam nekelia jokių rūpesčių. Jie jau seniai krūpčioja nuo kiekvieno „darbiečių“ boso krustelėjimo. Dabar atėjo eilė ir socialdemokratams. Nors tie vis dar įsivaizduoja esantys vieninteliai Lietuvos šeimininkai, tačiau dabar jau pats išmintingiausias ir kompetentingiausias atsidavė rusų oligarcho malonei.

Taigi jeigu A.Brazauskas nevykdys savo pažadų, bandys išsisukinėti ir neleis kontroliuoti jo valdžios veiksmų, tuomet V.Uspaskichas bet kada iš užančio galės ištraukti paslėptą akmenį. Kad ir tą patį dėl A. ir K.Brazauskų viešbučio. Atsargoje oligarchas turi ir kitų dalykų dėl dabartinio Premjero ir jo kompanijos veiklos „skaidrumo“, nes „Draugystės“ viešbučio ir kitų objektų privatizavimo reikalai buvo suderinti su EBSW machinacijomis, už kurių stovėjo ne G.Petrikas, o kur kas stambesnės žuvys. Todėl leidimas A.Brazauskui dar pabūti valdžioje gali jam labai brangiai kainuoti. Greitai paaiškėjo, jog V.Uspaskichas yra tas asmuo, kuris, ir nebūdamas ministru, gali šokdinti visą vadinamąją koaliciją su pačiu Premjeru priešakyje. Jau kitą dieną po Politinės tarybos sprendimo remti „stabilumą“, t.y. neleisti skandinti Premjero, paaiškėjo, kas gi buvo suderėta politiniame turgelyje, vykusiame tarp A.Brazausko ir V.Uspaskicho. Pasirodo, oligarchui prireikė skubiai kurti Informatikos ministeriją. Esą tai jau buvo suderinta prieš metus ne tik su A.Brazausku, bet ir su Prezidentu. Pastarasis dabar kratosi tokio pažado V.Uspaskichui. Na, o Premjeras, kaip visada, kalba nei šį, nei tą. Atseit tokia šneka buvo, bet konkretaus pažado nedavęs. Tuo tarpu V.Uspaskichas jau yra paskyręs net informatikos ministrą – savo pavaduotoją, visų reikalų specialistą V.Muntianą, buvusį jo vietininku Kėdainiuose. Tad kam gi prireikė tos Informatikos ministerijos? Ogi pirmiausia kontroliuoti visas telekomunikacijų sistemas, t.y. informacijos srautus. Kita vertus, Vyriausybėje susidarytų „darbiečių“ ministrų dauguma. Štai ir visas naujosios ministerijos „būtinumo“ reikalas! Valdančioji dauguma, šiurkščiai sulaužiusi Seimo statutą, pademonstravo, kad parlamentinė valdžios kontrolė tampa tiktai fikcija.

Užtat gavęs valdančiojo biuro palaiminimą, A.Brazauskas įgavo naujų jėgų ir, pasak jo, turimomis priemonėmis toliau gins savo garbė ir orumą. Aiškiai leido suprasti, jog pagrindinis jo orumo griovėjas yra Tėvynės sąjungos lyderis Andrius Kubilius. Todėl valdančiųjų vakarėliuose ir kituose susibėgimuose piktai krizenama, jog A.Kubilius jau gali rūpintis džiūvėsiais, nes teks atsidurti Lukiškėse. O Premjeras, Politinei tarybai nuplovus jo mundurą, kreipsis į teismus ne tik dėl opozicijos lyderio A.Kubiliaus jo garbės įžeidimo, bet ir pareikalaus, kad jis įrodytų korupcijos buvimą Lietuvoje... Daromi ir kiti žingsniai nutildyti teisybės ieškotojus. Vienam spaudos „organui“ paskelbus, kad vienos iš konservatorių lyderės Rasos Juknevičienės vyras neva gavo kažkokių komisinių už sandorį su „Williams“, tuoj pat grėsmingai prakalbo Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas socialliberalas Algirdas Monkevičius. Šį kartą jis svaidė žaibus R.Juknevičienės adresu. Verta pacituoti šio etikos sargo samprotavimus, kokių anksčiau niekas iš šio veikėjo dar negirdėjo: „Civilizuotame pasaulyje viena didžiausių politikų nuodėmių – interesų supainiojimas. Žmonės, juos supainioję, paprastai atsistatydina patys. Jokie teismai to negali priversti padaryti“. Tai kodėl gi pasirodžiusios tendencingos ir nežinia iš kur ištrauktos insinuacijos dėl R.Juknevičienės vyro buvo bemat įvertintos dar net nepradėjus tirti A.Monkevičiaus vadovaujamai komisijai? Ogi todėl, kad gautas įsakymas iš aukščiau.

Tuo, kad įsismaginęs Premjeras žada paduoti į teismą opozicijos lyderį A.Kubilių, galima pasidžiaugti. Tai būtų pirmas atvejis demokratinės Europos istorijoje, kai valdančiosios partijos lyderis paduoda į teismą opozicijos vadovą. Vėl atsidurtume pirmuosiuose Europos laikraščių puslapiuose. Bet ko norėti?! Juk A.Brazauskas eina ne Europos, o NVS prezidentų: Uzbekistano – I.Karimovo, Azerbaidžano – I.Alijevo ir kaimyno A.Lukašenkos – pėdsakais. Šitokioje situacijoje dar kartą paaiškėjo, kad valstybės vadovu tituluojamas Prezidentas absoliučiai nustumtas nuo įtakos vidaus politiniuose procesuose ir jam paliekamas tiktai stebėtojo vaidmuo. Žinoma, leidžiama pareikšti savo nuomonę, jog Politinė taryba padarė neblogą darbą, leidusi toliau vadovauti Premjerui ir jo Vyriausybei. Bet ką gali Prezidentas daryti, jeigu jo nuomonės niekas neklausia?! Kita vertus, pastarųjų dienų S.Daukanto aikštės rūmų šeimininko pareiškimai mažai kuo skiriasi nuo A.Brazausko. Todėl Prezidentui nelieka nieko kita, tik vaidinti didelį užsienio politikos veikėją ir nuvykti į Taliną, kur jis Latvijos ir Estijos prezidentams aiškino, kaip svarbu Lietuvai išlikti „branduoline valstybe“, tai yra išlaikyti Ignalinos AE. Bet kaipgi čia yra, kad „branduolinėje valstybėje“, turinčioje savo atominę elektrinę, elektros energija žymiai brangesnė nei tokio monstro neturinčiose Latvijoje ir Estijoje? Pavyzdžiui, rugsėjį Lietuvos gyventojams elektros energija kainavo net 40 proc. brangiau nei Latvijoje. Tad kurgi tie privalumai? Apskritai Prezidento postringavimai Estijos sostinėje mokant Rygos ir Talino kolegas, kaip reikia padėti įtraukti į NATO Gruziją, Armėniją ir Azerbaidžaną, rodo arba kažkokią didybės maniją, arba visišką ne tik jo paties, bet ir patarėjų korpuso neišmanymą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija