Pirmasis puslapis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Šventė su revanšo gaida

Petras KATINAS

Pirmąkart minint Liaudies vienybės dieną Maskvoje žygiuoja Rusijos nacionalistai

Lapkričio 4 dieną Rusijoje pirmą kartą paminėta nauja nacionalinė šventė, kuri, pagal jos sumanytojus, turėtų tapti pagrindine Rusijos nacionaline švente. Ji pavadinta Liaudies vienybės diena ir skirta prisiminti tolimiems 1612 metams, kai lapkričio 4-ąją, „iš liaudies kilusiam“ pirkliui Kuzmai Mininui ir bojarinui Dmitrijui Požarskui vadovaujant, Maskva buvo išlaisvinta nuo lenkų ir lietuvių „interventų“. Iki 1997 metų Rusija vis dar švęsdavo bolševikų perversmo 1917 m. lapkričio 7-ąją kaip didžiosios spalio socialistinės revoliucijos metines. Vėliau ši šventė buvo pavadinta Susitaikymo ir santarvės diena. Jau pats jos pavadinimas buvo labai nevykęs. Ar gali būti susitaikymas, kai per tą bolševikų revoliuciją ir po jos buvo išnaikinta dešimtys milijonų Rusijos žmonių, o tie, kurie ir šiandien mini šią dieną, niekada niekieno neatsiprašė ir neatgailavo. Tad koks gi gali būti susitaikymas ir santarvė? Todėl pernai gruodį prezidentas V.Putinas, kaip teigiama, paveiktas Stačiatikių Bažnyčios patriarcho Aleksijaus II, pasirašė dekretą, jog lapkričio 7-oji išbraukiama iš valstybinių švenčių sąrašo, o lapkričio 4-oji skelbiama Liaudies vienybės diena. Taigi V.Putinas ir Aleksijus II siekė dviejų tikslų: paminėti išsivadavimą nuo lenkų ir lietuvių „interventų“ ir stačiatikybės pergalę prieš katalikus, kurie, pasak buvusių ir dabartinių Stačiatikių Bažnyčios hierarchų, ir dabar kėsinasi į stačiatikybės pamatus. Kita vertus, labai paaštrėjus Maskvos ir Varšuvos santykiams, ši šventė ypač pravertė Kremliaus vykdomai antivakarietiškai propagandai.

XVI-XVII amžių sandūroje, kai Rusijoje prasidėjo vadinamoji Didžioji sumaištis („Velikaja smuta“) atsirado net du dar vaikystėje nužudyto caro Ivano Rūsčiojo sūnaus Dmitrijaus stebuklingai išsigelbėję įpėdiniai. Vienas jų, istorijoje vadinamas Dmitrijumi apsišaukėliu, netgi buvo paskelbtas Rusijos caru. Bet, kilus maištui, jis buvo nužudytas, o 1610 metais Lenkijos ir Lietuvos kariuomenei vėl užėmus Maskvą Rusijos bojarinai nuvyko pas Lenkijos karalių Zigmantą Vazą tartis, kas užims Rusijos caro sostą. Tada buvo sutarta, kad naujuoju caru taps Zigmanto Vazos sūnus Vladislavas.

Bet nesigilinkime į istoriją bei tada Rusijoje vykusią Didžiąją sumaištį. Ši sumaištis tęsėsi ir po 1612 m. lapkričio 4-osios, kai lenkų ir lietuvių būriai buvo išvyti iš Maskvos. Apie tai prirašyta daugybė knygų, kuriose tie įvykiai vertinami įvairiai. Tačiau netgi daugelis Rusijos istorikų pripažįsta, jog dėl tos „smutos“ kalti ne tiek Lenkijos interventai, kiek patys rusų bajorai (bojarinai), kurie įnirtingai riejosi tarpusavyje. Kaip tik šiomis naujosios Rusijos nacionalinės šventės dienomis į rankas pakliuvo 1905 metais išleistas Rusijos istorijos vadovėlis pradinėms mokykloms. Jame rašoma: „Senas karalius Zigmantas, lenkas ir katalikas bei senas Rusijos priešas, pats panoro tapti visos Rusijos caru. Todėl jis papirko kelis bojarinus brangiomis dovanomis. Šie pikti žmonės išdavė savo gimtąją žemę. Atėjo jie pas patriarchą Germogerą ir pasakė jam: „Palaimink Zigmantą būti mūsų caru. Liaudis tave myli, paklausys tavo patarimo, o Rusijoje vėl bus caras“. – „Ne, – atsakė senasis patriarchas. – Šito aš nepadarysiu. Rusai prašo, kad caru būtų jo sūnus Vladislavas, o ne Zigmantas, rusų tautos priešas. Tegul karalaitis Vladislavas priima stačiatikių tikėjimą ir išvaro iš Maskvos visus lenkus. Antraip aš nesuteiksiu jokio palaiminimo“.

Kitas dalykas, kodėl Kremlius savo nacionaline švente paskelbė būtent šią datą – išsilaisvinimo nuo lenkų ir lietuvių okupantų. Juk Rusijos istorijoje ši diena nėra pati svarbiausia. Tarkim, kad ir Petro I pergalė prieš švedus prie Poltavos. Galų gale tos pačios Žečpospolitos padalijimai, jeigu jau taip norėjosi priminti kaimynams, jog Rusija visada nugali ir jai priklauso tos „istorinės“ žemės. Pagaliau 1812 metų pergalė prieš Napoleono armiją. Ypač pastarasis istorijos įvykis, atrodo, geriausiai ir būtų tikęs naujai nacionalinei šventei. Bet juk negalima. Ką pagalvos vienas geriausių V.Putino bičiulių Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas! Pagaliau iškiltų papildomų keblumų kuriant Maskvos-Berlyno-Paryžiaus ašį. Visai kas kita minėti išsivadavimą nuo „klastingosios“ Žečpospolitos, amžinosios Rusijos priešės. Neatsitiktinai minint tą Liaudies vienybės dieną ir gerokai prieš ją Rusijos žiniasklaidą tiesiog užpylė straipsniai ir televizijos laidos apie tai, kad Varšuva, pasitelkusi Vilnių ir Kijevą, vėl stengiasi atkurti Žečpospolitą. Taip pat kuriamos įvairios komisijos, kurios imasi tirti bolševikų intervencijos metu, 1920-aisiais, maršalo Pilsudskio piktadarybes prieš bolševikų gaujas, neva sušaudytus tūkstančius raudonarmiečių belaisvių, už kuriuos rengiamasi pareikalauti kompensacijų.

Šventės dieną į Maskvos gatves išėjo keli tūkstančiai rusų neonacių ir skustagalvių jaunuolių nacionalbolševikų su šūkiais: „Lauk migrantus!“, „Rusai – pirmyn!“, „Rusija – rusams!“, „Rusija prieš okupantus!“ ir pan. „Okupantais“ neonaciai ir patriotai įvardija visus „tamsaus gymio“ išeivius iš Kaukazo.

Susirinkę žmonės taip pat demonstravo prie Lenkijos ambasados ir šūkavo, kad ne sovietų NKVD, o Vokietijos naciai 1940 metų balandį nužudė dešimtis tūkstančių Lenkijos karininkų ir inteligentų. Tai įvyko Katynės miške ir, dar M.Gorbačiovio erai baigiantis, jis tai pats pripažino. Beje, ir Rusijos prezidentas V.Putinas savo paskutiniame susitikime su Lenkijos prezidentu A.Kvašnievskiu pažadėjo, kad 96 tomai iki šiol užslaptintų Katynės bylos tomų bus perduoti Varšuvai. Tačiau NKVD žudė lenkų karininkus, iki šiol laikomus Lenkijos nacijos žiedu, ne tik Katynėje, bet ir Ostaškove, Kozelske, Starobelske. Oficialūs Maskvos pareigūnai dabar teigia, jog nustatyti tik septyni asmenys – Katynės žudynių vykdytojai – ir visi jie jau mirę. Tuo tarpu Lenkijos istorikai ir tyrėjai nustatė, kad tuos žvėriškumus vykdė daugiau kaip 2000 NKVD ir raudonosios armijos karininkų, politrukų bei civilių budelių. Lenkija reikalauja pripažinti, kad šie nusikaltimai būtų kvalifikuojami kaip kariniai nusikaltimai ir genocidas, kuriems negalioja senaties terminas.

Šiomis dienomis būsimasis Lenkijos prezidentas Lechas Kačynskis akredituotiems Varšuvoje užsienio žurnalistams pristatė naujus tyrimų duomenis apie sovietų piktadarybes Lenkijoje – dvi naujas žinomų istorikų knygas – Normano Deviso „Didžioji koalicija“ ir Voicecho Roškovskio „Jaltos šešėlis“. Tai sukėlė didelį susierzinimą ne tik Kremliuje, bet ir kai kuriose Vakarų sostinėse. Ypač buvusių Stalino sąjungininkų.

Todėl vadinamoji Liaudies vienybės diena iš esmės yra dar vienas visuomenės apdorojimo įrankis stumiant ją į konfrontaciją su artimiausiais Rusijos kaimynais. Beje, tą pripažįsta ir Rusijos istorikai, ir laikraščiai. Štai dienraštis „Novaja gazeta“ rašo, jog valstybinės šventės data ir simboliai buvo pasirinkti labai nevykusiai, nes Rusijoje buvo kur kas svarbesnių datų. Na, kad ir Rusijos krikštas 988 metais, Kulikovo mūšis 1380-aisiais ar totorių jungo pabaiga 1480 metais. Kita vertus, anot „Novaja gazeta“ komentarų, „smutą“ Rusijoje sukėlė ir tuometinę Rusiją prie sunaikinimo ribos atvedė ne lenkai ir lietuviai, o patys rusų bojarinai ir kunigaikščiai savo begalinėmis intrigomis. Ir dar, Rusijoje paskelbti naujausi sociologinių apklausų duomenys rodo, kad didžioji dauguma rusų nėra nieko girdėję apie tą 1612 m. lapkričio 4-ąją, beveik pusė nežinojo net šventės pavadinimo, o du trečdaliai gailėjosi ir priekaištavo Kremliui, kad iš jų atimta lapkričio 7-oji, bolševikų perversmo diena 1917 metais.

© 2005 "XXI amžius"