Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Mykolas Krupavičius ir Veiveriai

Justinas ADOMAITIS

Veiverių klebonas kun. Kazimieras Skučas prie jį krikštijusio kun. Mykolo Krupavičiaus paaukštintos ir praplėstos bažnyčios

Lietuvoje plačiai minimos pirmosios žemės reformos autoriaus, buvusio Lietuvos žemės ūkio ministro, politiko ir visuomenės veikėjo Mykolo Krupavičiaus (1885-1970) 120-osios gimimo metinės. Įdomus ir pamokantis prelato pėdsakas Veiveriuose (Prienų r.), kur jis dirbo klebonu 1933-1935 metais. Jį prisimena ir senieji veiveriškiai.

„Kunigas Mykolas Krupavičius mane krikštijo“, – sako Veiverių parapijos klebonas kun. Kazimieras Skučas. Ir šis prieš daugelį metų Veiverių bažnyčioje įvykęs aktas turėjo lemtingos įtakos ne tik K. Skučo kunigystės pašaukimui, bet ir polinkiui į dvasinio gyvenimo bei žemdirbio pajautų dermę. Panašiai kaip kun. M. Krupavičius, kun. K. Skučas rūpinasi ne tik parapijiečių sielovada, bet ir dirba tėviškės žemėje, laiko „pusantro“ arklio (sportinio žirgo eigastį turinčią kumelę Zylę ir ponį), meistrauja brikeles, siuva pakinktus. „Ne nuodėmė kunigui arkliais domėtis – juk žirgas ir Lietuvos herbe pavaizduotas“, – sako kun. K. Skučas. Dirbdamas Veiveriuose ir kun. M.Krupavičius turėjo apie 10 ha žemės, laikė keletą „išeiginių“ ir keletą darbinių arklių.

„Stebina tai, kad kun. M.Krupavičius per kelerius darbo Veiveriuose metus nuveikė labai daug, – sako kun. K. Skučas, – pirmiausia paaukštino bažnyčios bokštą, uždengė stogą, pastatė kleboniją, keturis bažnyčios priestatus, sudėjo grindis, aptvėrė bažnyčią tvora“.

O svarbiausia, pasak kun. K. Skučo, būdamas ne ūkininko vaikas, ne agronomas, kun. M.Krupavičius parengė ir įgyvendino pirmąją ir esminę Nepriklausomos Lietuvos žemės reformą. Jis rengė įstatymus (ypač pagrindinį, priimtą 1922 metais), dalyvavo įvairiausių komisijų darbe, vadovavo Žemės ūkio ministerijai (1923-1926). Reforma vyko labai sparčiai: per beveik trejus metus, kai žemės ūkio ministru buvo kun. M.Krupavičius, išdalyta apie 418 tūkst. ha dvarų žemės, taip pat vyko ir kaimų skirstymas į vienkiemius. Žemės reformos idėja buvo logiškas kun. M.Krupavičiaus asmeninės patirties, rūsčios gyvenimo realybės pažinimo ir tvirtos krikščioniškos pasaulėžiūros sintezės vaisius. Materialiniai nepritekliai jam nebuvo svetimi – tėvui išvykus į Ameriką, motinai teko vargti su keturiais mažais vaikais. Motina, Balbieriškio ūkininkaitė Rozalija Malinauskaitė–Krupavičienė, buvo labai iniciatyvi, savarankiška, racionalaus mąstymo moteris. Ji pasižymėjo sumanumu, verslumu, turėjo vadybininkės talentą. Motinos charakterį bei daugelį jos būdo savybių paveldėjo sūnus Mykolas.

Tvirtą pasaulėžiūrą ir įsitikinimą žemės reformos būtinumu kun. M.Krupavičiui padėjo suformuoti lenkų krikščioniškoji socialinė literatūra ir ypač popiežiaus Leono XIII enciklikos („Rerum novarum“ ir krikščioniškąją demokratiją įteisinusi „Graves de Communi“). Popiežiaus Leono XIII enciklikose jis rado svarbiausius argumentus dvarų žemių nusavinimui. Trumpai popiežiaus mokymą galima būtų perteikti keliais teiginiais: Dievas davė žemę visai žmonių giminei, žemės išdalijimą Dievas paliko patiems žmonėms spręsti, žemė, padalyta atskiriems žmonėms, nenustoja tarnavusi visuomenei. Kitaip sakant, Bažnyčia nepripažįsta absoliučios nuosavybės (pripažįsta savininkui valdymo teisę, bet nuosavybės naudojimo ribas visuomenės labui palieka nustatyti valstybei). Anot kun. M. Krupavičiaus, ne tik Leonas XIII, bet ir ankstesni popiežiai privačios nuosavybės ne tik kad nelaikė šventa, t.y. absoliučia, bet ir visapusiškai rėmė smulkaus ūkio kūrimąsi.

Kitas labai svarbus kun. M. Krupavičiaus naudotas argumentas už dvarų išdalijimą – smulkių ūkių ekonominis pranašumas prieš dvarus. Argumentuojama remiantis Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Danijos ir Belgijos žemės ūkio rezultatų analize. Pasak kun. M.Krupavičiaus, technikos naudojimas smulkiuose ūkiuose taip pat įmanomas – galima būtų kooperuotis. Maži ūkiai padeda sumažinti gyventojų kėlimąsi iš kaimų į miestus. Pasitelkiami ir moralinio bei psichologinio pobūdžio argumentai: darbu pagrįsta privatinė nuosavybė kuria asmenybę, ugdo tokias dorybes kaip darbštumą, taupumą, atsakingumą.

Dar įtikinamesni kun. M.Krupavičiaus pateikiami Lietuvos realybę reflektuojantys konkretūs argumentai: jeigu ne krikščionių demokratų iškeltas dvarų išdalijimo šūkis, galimas dalykas, kad Lietuvą dar 1918-1919 metais būtų užvaldę bolševikai. Lenkija taip pat turėjo grobikiškų siekių Lietuvos atžvilgiu ir juos įgyvendinant taip pat būtų pasitarnavę sulenkėjusių Lietuvos dvarininkų dvarai – jie būtų tapę kolonizacijos židiniais. Be to, dvarų dalijimas, anot kun. M.Krupavičiaus, turėjo išspręsti emigracijos problemą (kasmet Lietuvą palikdavo iki 20 tūkst. energingiausių žmonių).

Kun. K. Skučas prisiminė prieš porą dešimtmečių viename Vakarų Europos spaudos leidinyje skaitęs agrarinius klausimus nagrinėjantį straipsnį. Jame buvo rašoma, kad vykdant žemės reformą Portugalijoje reikėjo remtis lietuvio kunigo sumanyta ir įgyvendinta reforma. Kun. M. Krupavičius taip viską organizavo, kad Lietuvoje po žemės reformos neliko nuskriaustųjų, dingo prieštaravimai tarp turtingųjų ir vargšų. Kun. K. Skučo tėvas buvo Veiverių parapijos komiteto narys, artimai bendravo su kun. M. Krupavičiumi. Kai ūkininkas savo arkliais veždavo kunigą į Mauručių geležinkelio stotį, M. Krupavičius vadeliodavo pats, jam tai buvo malonu.

Veiverių ūkininkai matydavo kunigą ir šienaujantį, ir žemę ariantį. Tačiau pamokslams kun. Krupavičius rengdavosi labai atsakingai. „Aš ne koks vikaras, kad galėčiau kalbėti ekspromtu“, – sakydavo M. Krupavičius.

Remiantis amžininkų liudijimais, į bažnyčią pasiklausyti ilgų, tačiau prasmingų, labai įdomių kun. M. Krupavičiaus pamokslų susirinkdavo ir tikintieji, ir laisvamaniai. Ateidavo net žydų. Kunigas kalbėjo raiškiai, pagrįsdamas savo žodžius ne tik Bažnyčios mokslu, bet ir žymių žmonių argumentais, gyvenimo faktais. Kun. M. Krupavičius sugebėjo klausytojus įtikinti, pakelti jų dvasią, sužadinti meilę Dievui, artimui ir tėvynei.

Gyvenime jis stengėsi, kad darbai ir žodžiai nesiskirtų. Buvo labai tvarkingas, pareigingas, stropus ir taupus. Visus tikinčiųjų paaukotus pinigus jis išleisdavo bažnyčios reikmėms, o sau „užsidirbdavo“ ūkyje. Jis leido į mokslą gabius neturtingų šeimų vaikus, rėmė vargšus. „Kunigui geriausia numirti be pinigų ir be skolų“, – prisiminimais apie M. Krupavičių dalijasi kun. K. Skučas.

Veiveriuose sklando legenda, kaip išmintimi garsėjusį kun. M. Krupavičių apgavo vienas parapijietis. Tai įvyko pokario metais viename Vakarų Europos mieste. Kun. M. Krupavičius sutuokė Lietuvos partizanų vadą Juozą Lukšą-Daumantą ir Nijolę Bražėnaitę. Jis žinojo apie J. Lukšos pasiryžimą grįžti į Lietuvą ir tęsti kovą už šalies išvadavimą. Sovietinio saugumo užverbuotas veiveriškis, turtingo ūkininko sūnus, prisistatė kun. M. Krupavičiui kaip didelis patriotas, rezistencijos rėmėjas. Jam kunigas atskleidė paslaptį apie rengiamą desantą, paramą laisvės kovotojams. Dėl to nusileidusio Kazlų Rūdos miškuose J. Lukšos jau laukė ginkluoti saugumiečiai ir stribai. Nors nuo išdavystės praėjo daug metų, Veiveriuose prisimenama ir išdaviko pavardė, ir jo „Judo sidabriniai“.

Neramu Veiverių klebonui kun. K. Skučui dėl šių dienų situacijos Lietuvoje. Žmonės darbštūs, sako, ir Dievą myli, o kai reikia valdžią rinkti, jiems lyg kas protą atima. Tvarkos norėtų kaip Baltarusijoje, o užsidirbti pageidautų kaip Anglijoje, Ispanijoje, Airijoje. Vaikai tėvų žodžio neklauso, gimtinės laukus dirvonuoti palieka. O dirbti, užsidirbti galima ir čia, tik noro, meilės reikia. Antai klebonas padovanojo vienam parapijiečiui savo gamybos brikelę. Manė – užkrės žirgininkystės aistra. Ne tik Veiveriuose nuolatos svečiuojasi užsieniečių, svečių iš sostinės. Koks malonumas būtų juos, vaikus pavežioti gražia žirgu kinkyta brika. Klebonui net širdį susopo pamačius, kad jo gamintoje brikelėje... prisodinta gėlių. Gražu, bet neilgam.

Mažai Lietuvoje kas begamina karietas, roges, siuva kamanas, balnus, pakinktus.

Veiveriai, Prienų rajonas

Autoriaus nuotrauka

© 2005 "XXI amžius"