Atnaujintas 2005 lapkričio 23 d.
Nr.88
(1389)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Lapkričio 23-ioji – Lietuvos kariuomenės diena

Kariuomenės pradžia

Pirmieji Lietuvos karininkai (iš kairė):
Vladas Nagius-Nagevičius, Antanas
Juozapavičius ir Jurgis Kubilius

Prieš 87 metus, lapkričio 23-iąją, besikuriančiai Lietuvos kariuomenei buvo paskelbtas pirmas įsakymas. Ši data yra atgimstančios Lietuvos kariuomenės įkūrimo data.

Kurti Lietuvos kariuomenę suskato rusų kariuomenėje tarnavę lietuviai karininkai. 1917 m. birželio 6-10 d. Petrapilyje įvyko pirmasis rusų kariuomenėje tarnaujančių lietuvių karių suvažiavimas. Buvo įsteigta Lietuvos karių sąjunga. Prasidėjo lietuvių kariuomenės dalių steigimas. Išėjo kariams skirtas laikraštis „Lietuvos žodis“. 1918 m. sausio 29 d. Petrapilyje įvyko antrasis lietuvių karių suvažiavimas, pasidavęs bolševikų įtakai ir sugriovęs Lietuvos karių sąjungą bei lietuvių kariuomenės dalių steigimą. Įsigalėję Rusijoje bolševikai susikūrusius lietuvių batalionus demobilizavo.

1918 metų kovą Vyriausioji lietuvių taryba Rusijoje pasiuntė į Lietuvą delegaciją, kurioje buvo ir karininkai Kazys Škirpa bei Jonas Variakojis. Jie informavo Lietuvos Tarybą apie lietuvių karių pastangas kurti lietuviškus batalionus. K.Škirpa balandžio mėnesį Lietuvos Tarybai įteikė planą apie Lietuvos kariuomenės kūrimą. Tačiau Lietuvos Taryba jo pasiūlymą kurti Lietuvos kariuomenę palaikė nerealiu.

„1918 m. gegužės 25 d. Lietuvos Taryba paskyrė karininką J.Kubilių Lietuvių belaisvių grąžinimo skyriaus vedėju. Jis slapta pradėjo registruoti karius, norinčius tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Į karininkų registracijos knygą pirmasis įrašytas K.Škirpa, o į kareivių – S.Butkus“, – rašo prof. Vytautas Leščius knygoje „Lietuvos kariuomenė – 1918-1920“.

1918 m. gegužės 21 d. karininkas S.Zaskevičius įteikė Lietuvos Tarybai projektą apie Karo ministerijos struktūrą, o birželio 8 dieną panašų projektą įteikė karininkas J.Kubilius. Liepos 11 dieną Lietuvos Taryba pasivadino Lietuvos Valstybės Taryba ir spalio 8 dieną sudarė Apsaugos komisiją, į kurią įėjo J.Kubilius. Vėliau buvo kooptuoti Liudas Gira, karininkas S.Nastopka ir karo gydytojas V.Nagius-Nagevičius. Spalio 10 dieną karininkas J.Kubilius pradėjo oficialiai registruoti karininkus ir karo valdininkus savanoriais į Lietuvos kariuomenę. Jie buvo apgyvendinti Valstybės Tarybos rūmuose (Vilniuje, Jurgio pr. 13).

Lapkričio 11 dieną sudarytas pirmasis profesoriaus Augustino Voldemaro vadovaujamas Ministrų kabinetas. Krašto apsaugos ministro pareigas laikinai ėjo prof. A.Voldemaras. 1918 m. lapkričio 14 d. Ministrų kabineto posėdyje, sprendžiant kariuomenės klausimus, A.Voldemaras pareiškė: „Karo mes su niekuo nevedame ir nė vienas mūsų kaimynų: vokiečių, lenkų, ukrainiečių, rusų, latvių neturi pamato ant mūsų užpuldinėti. Taigi didelių spėkų rubežiams sergėti mums nereiks“.

Lietuvos karininkus toks A.Voldemaro pareiškimas labai papiktino. Jie pradėjo mitinguoti, reikšti nepasitenkinimą esama vyriausybe. Tas karininkų bruzdėjimas 1918 m. lapkričio 21 d. privertė krašto apsaugos ministrą sušaukti karininkų susirinkimą. Jame dalyvavo apie šimtą karininkų ir karo valdininkų. Po susirinkimo A.Voldemaras drauge su karininkais S.Nastopka, J.Kubiliumi ir savo adjutantu A.Juozapavičiumi suredagavo ir paskelbė pirmąjį Lietuvos kariuomenės įsakymą:

Apsaugos ministro įsakymas Nr. 1

Lapkričio 23 d. 1918 m. Vilnius

1. Steigiu Apsaugos tarybą iš šių asmenų: pulkininko Chaleckio, papulkininkio Nastopkos ir papulkininkio daktaro Nagevičiaus.

2. Pulkininką Kubilių skiriu Apsaugos ministerijos štabo viršininku.

3. Pulkininką Galvydį-Bikauską skiriu vadu pirmojo pulko, steigiamo Alytuje. Jam įsakau tuojau pradėti pasiruošiamąjį darbą ir pasirinkti sau reikalingą kadrą.

Apsaugos ministras laikinai prof. A.Voldemaras

Štabo viršininkas pulkininkas J.Kubilius

Apie pirmąsias 1-ojo pulko kūrimosi dienas savo prisiminimuose rašo pirmasis pulko vadas Jonas Galvydis-Bikauskas.

„1918 m. lapkričio mėnesį buvau paskirtas 1-ojo pėstininkų pulko vadu. Pulkas pradėtas organizuoti Valstybės Tarybos patalpose. Lapkričio mėnesį turėjome apie 10 karininkų ir 30 kareivių. Netrukus iš vokiečių buvo gautos apleistos kareivinės Šnipiškėse. Po 3-4 dienų pavyko įsteigti pulko virtuvę. Karininkai ir kareiviai pradėjo maitintis iš vieno katilo. Koks tais laikais buvo aprūpinimas, liudija šitoks skelbimas, pasirodęs humoristiniame rusų kalba leidžiamame „Lunny žitel“ laikraštyje, kuris skambėjo šitaip: „Kas nori tarnauti kariuomenėje be algos, be buto, be ginklo, be kitokio aprūpinimo, veltui, teužsirašo Lietuvos Valstybės Taryboje, Vilnius, Jurgio pr. 13“. Ir tai buvo tiesa, nes pirmieji pulko karininkai atsimena, kaip iš savo lėšų reikėjo pirkti kareiviams net šiaudus guoliui. Tuo metu Vilniuje organizavosi net 4 kariuomenės: 1) raudonarmiečiai – Varnų g. 5; 2) lenkų – Užupio g. 5; 3) Vokiečių „Freikoras“ – Jurgio pr. 52; 4) lietuvių – Jurgio pr. 11 (perkeltas iš Valstybės Tarybos patalpų). Jau lapkričio 14-15 pagal sudarytą plk. Adamkevičiaus programą ir tvarkaraštį prasidėjo kareivių užsiėmimai. Vokiečiai į pulko augimą žiūrėjo nepalankiai, ėmė spausti, kad jis būtų iškeltas į Alytų“ („Karys“, 1928, Nr. 1).

Ne ką geresnėmis sąlygomis kūrėsi ir kiti pulkai. Buvęs Ukmergės bataliono, vėliau tapusio 8-uoju pulku, organizatorius ir pirmasis jo vadas plk. J.Kubilius savo prisiminimuose rašė: „1918 m. gegužės 12 d. buvau paskirtas naujai kuriamo Ukmergės bataliono vadu. Buvo tik bataliono pavadinimas ir jo vadas, bet nebuvo nė vieno kareivio. Aš paprašiau paskirti nors kelis karininkus ir duoti kiek nors pinigų. Pinigų ilgai man nedavė, o be pinigų aš nevažiavau. Po kelių dienų derybų gavau 5000 auksinų, karininkas Juozas Namikas buvo paskirtas adjutantu, o ūkio dalies viršininku – karo vald. Vinickas. Iš Kauno komendantūros batalionui paskyrė 12 arklių ir dar vieną gavau iš husarų pulko. Kadangi batalione nebuvo nė vieno kareivio ir nebuvo kas nuvestų gautuosius arklius į Ukmergę, tai iš Kauno komendantūros buvo paskirta į batalioną 12 kareivių. Karininkas J.Namikas su kareiviais išsivedė arklius į Ukmergę, o aš išlydėjęs juos užėjau į cukrainę. Ten pamačiau prie stalo sėdinčius du jaunus vyrus. Iš jų kalbos supratau, kad jie atvyko į Kauną darbo ieškoti. Aš pasiūliau jiems stoti į Ukmergės batalioną; jiedu sutiko. Vienas – Mitalas buvo paskirtas iždininku, o antras – Krašinkas – raštvedžiu. Panašiu būdu teko rinkti žmones į batalioną ir skirti į atsakingiausias vietas“ („Karys“, 1939, Nr. 29). Tokiomis sąlygomis susikūrusio bataliono 1-oji kuopa jau liepos 2 dieną buvo pasiųsta į kautynes su bolševikais Salako rajone.

Kiekvienais Nepriklausomos Lietuvos metais lapkričio 23-ioji buvo pažymima kaip Lietuvos kariuomenės įkūrimo šventė. Ta šventė nepasižymėjo didelėmis iškilmėmis, kariniais paradais. Tai buvo daugiau dvasinio susikaupimo, besikuriančios kariuomenės kovų kelio prisiminimo, jos stiprėjimo, tobulėjimo šventė. Paskutiniąją savo kariuomenės šventę, plevėsuojant mūsų trispalvei Pilies kalne, su visa Lietuva šventė trečdalis krašto lietuvių. Šventėme laimingi, patenkinti, net nesuprasdami, kad mūsų vargšės Lietuvos likimas jau nuspręstas, kad suvereni valstybė, Tautų Sąjungos narė, jau pasidalyta dviejų plėšrių kaimynų – Sovietų Sąjungos ir Vokietijos. 1939 metais galbūt tik vienas kitas pagalvojo, kad „draugiškos“ Sovietų Sąjungos įgulos, esančios Lietuvoje, bus pretekstas palaidoti Lietuvos nepriklausomybę, kad visas tas nepuolimo ir draugystės sutartis, sudarytas su Lietuva, sovietų vyriausybė laiko ne garbingu įsipareigojimu, o paprasčiausiu popiergaliu naivuoliui apgauti.

Dim. plk. ltn. Antanas NAVAITIS

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija