Atnaujintas 2005 lapkričio 23 d.
Nr.88
(1389)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Lietuvos visuomenė ir teisingumas

Rytas KUPČINSKAS,

LR Seimo narys, Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas

Norėčiau priminti citatą iš ambasadoriaus Vytauto Antano Dambravos kalbos, pasakytos 2000 metais Katalikų mokslo akademijos XVIII suvažiavimo plenariniame posėdyje: pirmasis žmonijos ir mūsų tautos uždavinys ir yra atverti teisumo duris, atsiverti teisingumui. Didžiulę teisingumo svarbą žmonių santykiuose nuolatos teigė vienas žymiausių XX amžiaus pasaulio autoritetų popiežius Jonas Paulius II.

Kaip teigia dr. V.A.Dambrava, „teisingumas yra visų vertybių pagrindas – taip, kaip laisvė yra visų vertybių esmė. Šv. Tomas Akvinietis nurodo, kad moralinėje tvarkoje teisingumas yra pirmaujanti, vadovaujanti vertybė. Ji veda mus į geraširdiškumą, Dievo ir artimo meilę. Kai dingsta teisingumas, nebelieka nieko, kas žmonių gyvenimą darytų vertingą“. Ne veltui tiek išeivijoje, tiek Lietuvos visuomenėje, žiniasklaidoje vis garsiau skamba susirūpinimo ir protesto balsai dėl teisingumo stokos visuomenės santykiuose, teisėsaugoje ir teisėtvarkoje.

Dažnai sprendimus priimantys valdžios atstovai didžiuojasi pirmine ir antrine teisine pagalba socialiai pažeidžiamiems žmonėms. Bet reali situacija yra kitokia: teisiškai padėti socialiai sunkioje situacijoje yra sudėtinga, o valstybę valdančioji dauguma mano, kad užtenka nedidelių kosmetinių pakeitimų Lietuvos įstatymuose, kad, jų manymu, teisinė pagalba sunkiai gyvenantiems žmonėms būtų pakankama.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teisingumo vykdymas – svarbiausia teisinės valdžios funkcija, kurios niekas kitas negali vykdyti.

Teisminei valdžiai būdingi visi valstybės valdžios pagrindiniai požymiai. Pagrindinis ir svarbiausias požymis – tai privalumas paklusti šios valdžios sprendimams valstybės vardu. Savo galia šie sprendimai prilygsta įstatymams: jie privalomi visoms valstybės institucijoms, įstaigoms, organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams, jų vykdymas garantuojamas valstybės prievarta. Patys teismų sprendimai daugeliu atvejų yra valstybės prievartos aktai.

Lietuvoje teismų sprendimai menkai motyvuojami, sprendimai, nutartys, nutarimai priimami mechaniškai, nurašant tik teisės normas.

Teismai dažnai neteisingai išaiškina ir pritaiko materialinės ir procesinės teisės normas, tarptautines teisės normas, tarptautines konvencijas, šiurkščiai pažeidžia asmenų konstitucines ir pilietines teises, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Tarptautinėse sutartyse, ratifikuotose Lietuvos Respublikos Seime.

Teisminių procesų metu netaikomi pagrindiniai teisės principai: t.y. sąžiningumas, teisingumas, protingumas.

Netaikoma pozityvioji teisė, kuri privalo atlikti žmogiškuosius reikalavimus, atitikti prigimtinės teisės ir moralės maksimas.

Teismai nevykdo, nors privalo vykdyti konstitucinės priežiūros funkciją – tikrinti įstatymų ir konstitucijos atitikimą, nes teismo paskirtis nėra vien išspręsti šalių ginčą dėl teisės. Teismas privalo vykdyti teisingumą konkrečioje byloje.

Teismai privalo taikyti teisės šaltinius, kuria remtis aiškinant teisę.

Teismai netaiko, nors privalo taikyti ir laikytis procesinės teisės reikalavimų, pagrįstos protu, sąžine, tiesa, teisine sąmone, teisiniu vertinimu.

Teismai privalo taikyti lyginamąjį teisės aiškinimo metodą.

Teismai bylas nagrinėja taikant dvigubų standartų teisę. Teismo procesas – tai pirmiausia loginė, pažintinė teismo veikla, tirianti faktus, aiškinanti ir taikanti teisės normas, kurio tikslas – ieškoti teisingumo konkrečioje byloje, rasti jo prasmę, priimti motyvuotą sprendimą.

Net Aukščiausiojo teismo teisėjai, turėdami aukščiausią kvalifikaciją, šiandien nesugeba formuoti teismo precendento, nes jų teisės aiškinimui įtaka minimali. Tai nurodo savo vadovėlyje D.Mikelėnienė ir V.Mikelėnas „Teismo procesas: teisės aiškinimo ir taikymo aspektai“ (1999 m.).

Lietuvos teismuose netaikoma moralinė teisė, kuri yra aukštesnė kitų teisės šakų atžvilgiu.

Šiandien teismai Lietuvoje tapo uždara bendruomene. Jų veikla, priimtais sprendimais, „Vilmorus“ tyrimų duomenimis, nepatenkinti 20 proc. šalies gyventojų, nes teismų sprendimai menkai motyvuojami, dažnai priimami a priori, negalintys formuoti precendento, jų įtaka teisės aiškinimui minimali.

Todėl vis daugiau ir daugiau asmenų, gindami savo pažeistas teises, teisybės ieškoti kreipiasi į tarptautines teisines institucijas. Tarptautinės žmogaus teises ginančios organizacijos Europoje yra šios:

1. Europos žmogaus teisių teismas Strasbūre.

2. Žmogaus teisių komitetas.

3. Europos teisingumo teismas Liuksemburge.

4. Europos ombudsmeno institucija.

5. Jungtinių Tautų Organizacija, būstinė Niujorke.

6. Žmogaus teisių gynimo komitetas Ženevoje.

Pagrindiniai Europos Sąjungos piliečių teises ginantys aktai:

· Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija.

· Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija.

Europos žmogaus teisių konvencija yra impulsas kai kurioms reformoms, darančioms Lietuvos teisinę sistemą demokratiškesnę ir civilizuotesnę.

Valstybės Konvencijos dalyvės privalo užtikrinti, kad jų teisinės sistemos atitiktų europinius žmogaus teisių apsaugos standartus. Valstybė privalo laikytis tarptautinės sutarties, nepriklausomai nuo jos vidaus teisės nuostatų.

Konvencijos 1 straipsnio nuostatomis valstybė įsipareigoja atsakyti už visus Konvencijos pažeidimus, kuriuos padarė bet kokie valstybės organai, įskaitant įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisinę valdžias. Iš esmės tame straipsnyje nurodoma ne apie atskiro pareigūno atsakomybę, bet apie valstybės Konvencijos dalyvės atsakomybę.

Beje, Konvencija gina ne tik fizinių asmenų, bet ir asmenų grupių, nevyriausybinių organizacijų teises, numato jų teisę paduoti peticiją pagal 35 straipsnį, o 1 protokolo nuostatos taikomos ir juridiniams asmenims.

Pažymėtina, kad Lietuva didžiausią bylų skaičių pralaimėjo dėl Konvencijos 6 straipsnio pažeidimų, nurodančių asmeniui teisę: į veiksmingą gynybą, teisingą bylų nagrinėjimą, apskundimą, nešališką ir nepriklausomą teismą.

Europos žmogaus teisių praktikoje yra taikomi tokie Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies sąvokos „nepriklausomas teismas“ aiškinimo kriterijai:

1. Konkrečios bylos sudėtingumas.

2. Pareiškėjo veikla ir elgesys tyrimo metu.

3. Valdžios institucijų elgesys ir iniciatyva tiriant bylą.

Teismas, tikrindamas teismo „nepriklausomumo sąlygą, tikrina tokius aspektus: teisėjų ar atitinkamo organo narių paskyrimo būdą ir rūšį, terminą, kiek laiko minėti teisėjai ar asmenys eis savo pareigas, ar yra įvertinta įstatyme garantijų sistema, kuri padės minėtiems asmenims išvengti išorės įtakos, ar teismas gali būti išoriškai vertinamas kaip „nepriklausomas“, nes jis ne tik turi toks būti, bet ir turi atrodyti „nepriklausomas“ iš šalies.

„Nešališkas“ teismas:

Teismas turi būti subjektyviai nešališkas,t.y. nė vienas teismo narys neturi asmeniškai turėti asmeninio išankstinio nusistatymo.

Teismas turi būti objektyviai nešališkas, t.y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę.

Sprendžiant baudžiamojoje teisenoje bylas, t.y. suėmimo teisėtumo ir teisės į teisminį nagrinėjimą per priimtą laiką klausimą, reikia būtinai atsižvelgti į tokias aplinkybes:

· Padarytą nusikaltimo sudėtingumą ir apimtį.

· Bylos tyrimo eigą atitinkančiose institucijose.

· Pačio suimtojo elgesį procese, vertinant jo pabėgimo galimybes.

· Kiek šio asmens paleidimas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir kt.

Teisėjai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Etikos teisių kodekso 7 punktu, kur nurodoma, kad Lietuvoje yra uždara teismų sistema. To pasekmė – teismai tapo neatskaitingi visuomenei, trūksta viešumo, klesti korupcija, todėl būtina teismuose, papildant LR Teismų įstatymą, kuo greičiau įvesti kitas teisės normas, reglamentuojančias teismų darbą, įsteigti visuomenės atstovų institutą ne tik teismų sistemoje, bet ir Teisėjų garbės teisme, Teisėjų taryboje, Teisėjų etikos ir drausmės komisijoje ir kitose su teismais ir teisėjų darbų susijusiose institucijose.

Demokratija be tautos – demokratija be demokratijos. Kova su korupcija yra ir tautos užduotis.

Lietuvos Respublikos Seime spalio 14-ąją vykusioje konferencijoje „Lietuvos visuomenė ir teisingumas“ skaitytas pranešimas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija