Atnaujintas 2005 gruodžio 2 d.
Nr.91
(1392)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Prel. M.Krupavičiaus gimimo 120-osioms
ir mirties 35-osioms metinėms

Mykolo Krupavičiaus pėdsakai jo tėviškėje

Justinas ADOMAITIS

Prel. M.Krupavičiaus mama,
Eugenijos senelio Antano sesuo
Rozalija Malinauskaitė-Krupavičienė

Eugenija Malinauskaitė-Treigienė

Apie tai, kad Mykolo Krupavičiaus (1885-1970) giminių gyvena Balbieriškyje (Prienų r.), sužinojau visai neseniai. „Kam galėjai girtis, jei mūsų dėdė kunigas sovietmečiu laikytas liaudies priešu“, – sako Eugenija Malinauskaitė-Treigienė.

Ir šiandien valdžioje, atrodo, tie patys. Daugeliui jų nemalonu girdėti M. Krupavičiaus priesakus valdininkams, kunigams: tarnaukite žmogui, mylėkite artimą, išeikite iš zakristijų.

Silpnokos sveikatos, tačiau labai šviesios atminties, nepaprastai guvi E. Treigienė nūnai gyvena netoli savo tėviškės – Gerulių kaime. Skaito laikraščius, žiūri televizorių, bendrauja su vaikais, vaikaičiais, provaikaičiais. Jos atmintyje – kruvinas pokaris, tremtis, grįžimas iš Sibiro be teisės gyventi Lietuvoje. Kai 1992 metais Balbieriškyje statė koplytstulpį pirmosios žemės reformos autoriui M. Krupavičiui, E. Treigienė dar nedrįso viešai prisipažinti esanti jo giminaitė. Ir dabar valstybei sąžiningai tarnaujančius valdininkus ant vienos rankos pirštų suskaičiuotum.

Savo atsiminimuose M. Krupavičius rašė: „Neturiu jokių žinių apie anų laikų Krupavičių gyventas vietas, dirbtus darbus ir šeimynines istorijas. Žinau tik, kad mano tėvas yra gimęs baudžiauninko šeimoje. Motinos pasakojimu, jis mokėsi užsieny, gal Belgijoje. Jis buvo aludaris ir spirito varyklų mechanikas. Motinos pasakojimu, tėvas tokią vietą turėjo Balbieriškio dvare.(...) Motina Rozalija Malinauskaitė – Balbieriškio miestelio ūkininkaitė. Motinos tėvas man sakydavo, kad jis esąs amžinas dzūkas ir jo tėvas čia nuo amžių gyvenę. Motinos tėvas dar pats ėjęs baudžiauninko pareigas. Jis, Raulynas Malinauskas, buvo šviesus žmogus: mokėjo skaityti ir rašyti. Turėjo lietuviškų ir lenkiškų knygų. Panaikinus baudžiavą, jis gavo 30 margų ūkelį, kuris ligi kolchozų išliko Malinauskų giminės rankose. Išsivadavęs iš baudžiavos, jis, jau laisvas pilietis, buvo išrinktas pirmu Balbieriškio teismo launinku (tarėju), o paskui valsčiaus viršaičiu. Vėliau į jo vietą buvo išrinktas sūnus Antanas. (...) Mano motina buvo baigusi pradžios mokyklą. Buvo šviesi ir sumani moteris. Motinos tėviškės tarpusavio kalba, kaip visų ano meto Balbieriškio gyventojų, buvo lenkiškai lietuviškas žargonas. Motinos tėvas ir jos brolis Antanas, ne kartą paklausti, kodėl šeimoje kalbama lenkiškai, atsakydavo, kad jie esą dzūkai, lenkai nebuvę ir nesą. Ta kalba kalbėdavo iš papratimo. Esą, kai ateisianti lietuvių kalbos mada, jie kalbėsią tik lietuviškai“.

Pasak E. Treigienės, jos prosenelių Malinauskų tėviškė – Balbieriškio miestelio viduryje, ties buvusios Ūkininkų gatvės pradžia. Malinauskai turėjo keturis vaikus: dukteris Alesę ir Rozaliją, sūnus Antaną ir Stasį. Alesė Malinauskaitė ištekėjo už Viljamo Gustaičio, susilaukė devynių vaikų, kurių aštuoni išvažiavo į Ameriką. Lietuvoje (Kazlų Rūdoje) gyveno tik vienas Stasys Gustaitis, turėjęs šešis vaikus.

Stasys Malinauskas buvo Antnemunio (teritorija nuo Alytaus iki Mardosų ir Kižių kaimų Prienų rajone) viršaitis. Žmonių mėgstamas, nes gerai tvarkė valsčiaus reikalus, padėdavo žmonėms patarimais. Jis vedė sulenkėjusią dvarininkaitę Kazlauskaitę iš Jurgiškių netoli Alytaus. Tėvams mirus, jų vaikus Zosę ir Stasį ėmė globoti Pranas Krupavičius.

Rozalija Malinauskaitė (1861-1920) gimė Balbieriškyje, valsčiaus viršaičio, ūkininko šeimoje. Baigė pradžios mokyklą. Devyniolikmetė ištekėjo už dvaro tarnautojo, spirito varyklos mechaniko našlio Pranciškaus Krupavičiaus. Susilaukė keturių vaikų: Melanijos, Mykolo, Veronikos ir Marijos. Gyveno medinėje Balbieriškio dvaro oficinoje (dabar toje vietoje pastatyta ambulatorija). Paaugus vaikams, Krupavičiai persikėlė į Kriaunių (ar Junonių) kaimą netoli Alytaus, po kelerių metų – į Igliškėlius šalia kelio Prienai–Marijampolė. Vyrui išvykus į Ameriką uždarbiauti, Rozalija pati viena ėmėsi verslo: atidarė užeigą ir alinę. Sūnui Mykolui mokantis Seinų kunigų seminarijoje, R. Krupavičienė likvidavo savo verslą Igliškėliuose ir persikėlė gyventi pas dukterį Mariją į Marijampolę. Ten atidarė arbatinę ir laikė, kol pajėgė.

E. Treigienės senelis Antanas Malinauskas ūkininkavo Balbieriškyje. Turėjo dešimt vaikų. Penki jų (Stasys, Pranciška, Veronika, Anelė ir Bronė), sulaukę pilnametystės, išvyko į Ameriką, kiti (Jonas, Vaclovas, Vladas, Ona ir Viktorija) liko gyventi Lietuvoje. Tėviškėje gyventi liko Jonas Malinauskas, 1914 metais vedęs Mariją Šreiberytę, pasogos gavęs 10 tūkst. caro popierinių rublių. Po 1923 metų žemės reformos Malinauskai iš miestelio centro persikėlė į Aukštojo Balbieriškio kaimą, pasistatė didelį dviejų galų namą, tvartą, svirną, tik kluoną surentė iš senos medžiagos. Pasak E. Treigienės, namas švietė iš tolo: aukštas, apkaltas lentutėmis, nudažytas geltonai. Viduje meistrai sudėjo tvirtas grindis, sumūrijo tiems laikams modernias krosnis. Pasirūpinta sodybos aplinka, tvoromis, miško medžių alėjos užuovėja. Vien tik sodas užėmė beveik hektarą. Sklypas miestelyje atiteko Onai Malinauskaitei, ištekėjusiai už mokytojo ir sodininko Stasio Miliausko, kuris dirbo Vanagėlių pradžios mokykloje netoli Jiezno.

Kaip prisimena E. Treigienė, į Malinauskų sodybą vasaromis atvažiuodavo atostogaujantis seminaristas M.Krupavičius. Vėliau, kai jis jau dirbo kunigu Veiveriuose, Kalvarijoje, atvažiuodavo į atlaidus Balbieriškio bažnyčioje. Jo pamokslai būdavo argumentuoti, išraiškingi, maldininkai jų klausydami verkdavo. Po pamaldų ir kuklių vaišių klebonijoje kun. M. Krupavičius ateidavo pėsčias iki Malinauskų sodybos Aukštojo Balbieriškio kaime. M. Krupavičius rūpinosi ne tik dvasiniais žmonių reikalais. Jis aiškino miestelėnams ir kaimiečiams, kaip svarbu turėti žemės nuosavybę, kaip pažangiai ūkininkauti. M. Krupavičius ir kunigams aiškino, kad šie turi visokeriopai padėti, patarti žmonėms, remti norinčius mokytis neturtingus jaunuolius. Kaip tik tuo metu (apie 1934-1939 m.) Balbieriškio parapijoje vikaru dirbo kun. Juozas Baltramonaitis, kunigu tapęs po tarnybos Lietuvos kariuomenėje. Abu dvasininkai sutarė, kad kartais doras kaimo vargdienis yra arčiau Dievo, nei koks klebonijos gyventojas, dažniau rankoje laikantis šaukštą, o ne brevijorių. Kaip buvęs žemės ūkio ministras, M. Krupavičius lenkė kaimiečius rūpintis žemės ūkio pažanga, pirkti veislinius galvijus, sodinti naujų veislių vaismedžių sodus. Savo giminaičiams Malinauskams jis padovanojo geros veislės eržilą.

Pasak E. Treigienės, tuo metu M. Krupavičius dirbo klebonu Veiveriuose. Vaikams kunigas dovanodavo ne tik religinių, bet ir pasaulietinių (pasakų, nuotykių) knygelių. Matydamas mergaitės imlumą, Eugenijai dėdė sakydavo: „Baik šešis skyrius, aš tave pasiimsiu, išleisiu į mokslus“. Deja, istorijos ratas pasisuko kita kryptimi. Balbieriškio stribai ūkininkus Malinauskus „komandiravo“ į Sibirą. Eugenija su vyru Juozu, mažamete dukra Danute po kankinančios beveik dviejų mėnesių kelionės gyvuliniame vagone atsidūrė Krasnojarsko krašte, vėliau – Usolėje, Irkutsko srityje. Sovietiniuose lageriuose jie praleido 10 metų. Jau po Stalino mirties per vieną Vasario 16-ąją tremtiniai per „Amerikos balsą“ išgirdo prelato M. Krupavičiaus sveikinimą. Apie 1957 metus Eugenija ir Juozas Treigiai gavo laišką iš Amerikos, Čikagos. Nors pasirašęs buvo „Brazaitis“, artimieji pažino dėdės prelato stilių.

Iš Sibiro tremties Treigius paleido su įrašu dokumentuose: „Be teisės gyventi Lietuvoje“. Nepaisydami draudimų, jie grįžo į Aukštąjį Balbieriškį. Malinauskų sodyboje gyveno nelabai tvarkingo kaimo proletaro, praminto Žaliaduoniu, šeima. Tvoros jau buvo sukūrentos, malkoms panaudoti kiti trobesiai. Grįžusieji iš tremties kreipėsi į tuometį respublikos aukštą partinį veikėją Stasį Naujalį – ne tik buvusį kaimyną, bet ir giminaitį. Veltui buvo kelionė į Vilnių. Eugenija ir Juozas su mažamečiais vaikais apsigyveno žeminėje – bulvėms saugoti iškastoje, eglišakėmis dengtoje duobėje Putrišių kaime.

Po metų „naujakurius“ aplankė Žaliaduonis, paprašė paskolinti tūkstantį rublių: norintis pirkti sodybą. Manydami, kad pagaliau „nuomininkas“ išsikraustys iš jų namų, žmonės paskolino pinigų. Neilgai trukus paaiškėjo, kad Žaliaduonis iš kolūkio nusipirko... Malinauskų namus.

Po ilgų ir skausmingų vaikščiojimų pas valdininkus pagaliau nuniokotą Malinauskų sodybą leista nusipirkti teisėtiems jos savininkams. Ramybės metai truko neilgai: dėl melioracijos Treigių šeimai iš Aukštojo Balbieriškio teko kraustytis į Gerulių kaimą, pradėti naujas statybas.

E. Treigienė prisimena, kaip 1970 metais per Lietuvos televiziją parodė „aršaus antitarybininko“ M. Krupavičiaus nuotrauką. Vėliau Vatikano radijas pranešė apie dėdės prelato mirtį.

Eugenija ir Juozas Treigiai užaugino sūnus Juozą ir Algirdą, dukras Danutę ir Janutę, susilaukė aštuonių vaikaičių, penkių provaikaičių. Visą sovietmetį žmonės tylėjo apie savo giminystę su Lietuvos nepriklausomybės kūrėju, žemės reformos autoriumi, krikščionių demokratų partijos, kitų politinių bei visuomeninių judėjimų veikėju prelatu M. Krupavičiumi. Per pokario stribų siautėjimus, tremtį dingo dėdės kunigo dovanotos knygos, nuotraukos, kitos relikvijos. Nedrąsu šiandien priminti prelato priesakus gyventi sąžiningai, mylėti žmogų, Dievą, tėvynę. Net ir dabar nežinia, ar M. Krupavičiaus skelbtos valstybės kūrimo ir stiprinimo idėjos rastų atsaką žmonių rinktų atstovų institucijose.

Balbieriškis, Prienų rajonas

Autoriaus nuotrauka ir fotokopija

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija