Atnaujintas 2005 gruodžio 2 d.
Nr.91
(1392)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Pamąstymai po kongreso

Žemaitijos vyskupijos Eucharistiniam kongresui, vykusiam Švėkšnoje, ypač įtemptai ruošėsi Žemaitijos bažnyčių chorai. Beveik prieš metus giesmininkai pradėjo mokytis Šv. Cecilijos draugijos (pirmininkas kun. E. Zulcas) parinktą ir Telšių vyskupo Jono Borutos pakoreguotą ir palaimintą giesmių repertuarą šv. Mišioms. Užsimota gana plačiai – apeigų metu pirmą kartą turėjo būti atliekamos prof. Gedimino Purlio parašytos unisoninės mišios šv. Antano garbei. Šv. Mišioms akompanuoti buvo pakviestas Klaipėdos karinio jūrų laivyno pučiamųjų orkestras (vadovas P.Memėnas). Stipriems atlikėjams „įkandamas“ repertuaras prognozavo tikrai įspūdingą muzikinių kūrinių atlikimą.

Švėkšnos Eucharistinis kongresas paskatino pamąstymus, išvadas. Pašaliniams galėjo kilti natūralus klausimas: kodėl toks svarbus Eucharistinis kongresas vyko būtent Švėkšnoje? Mažame miestelyje, netgi ne rajono centre? Pirmiausia tai atsakymas į popiežiaus Jono Pauliaus II kvietimą Lietuvos ir viso pasaulio katalikus „sustiprinti meilę ir pamaldumą Jėzaus Eucharistijoje bei drąsiai išreikšti tikėjimą tikru Viešpaties buvimu Eucharistijoje miestuose bei kaimuose“.

Antroji priežastis, lėmusi Eucharistinio kongreso vietą, buvo ta, kad lygiai prieš 100 metų Švėkšnoje buvo pastatyta ir pašventinta dvibokštė neogotikinė bažnyčia. Tad visiškai logiška, aiški ir suprantama šio renginio pasirinkimo vieta geografine prasme. Topografiniu požiūriu senasis vaizdingasis miestelio parkas, dvelkiantis tauria Lietuvos praeitimi, atitiko keliamus reikalavimus: pakankamai erdvės besimeldžiantiems, tanki daugiamečių medžių lapija, turėjusi visus saugoti nuo vaiskios saulės ir kaitros, gaivus ir grynas oras. Taip, jeigu ne maldininkus prausęs lietus...

Dabar lieka tik gailėtis, kad katechezė irgi vyko parke, o ne bažnyčioje, kaip buvo numatyta ir skelbta programoje. Ir ne vien dėl gamtos išdaigų, o štai kodėl: uždara bažnyčios erdvė tikinčiuosius skatina atidžiau ir drausmingiau klausytis Dievo žodžio, teologinių apmąstymų. Kitaip tariant, bažnyčioje žmonės labiau klauso ir supranta dėstomas tiesas. Lauke kunigų iškalba, samprotavimai, teiginiai paskęsta lapų šlamesy, pašaliniuose trukdžiuose, o šiuo atveju – lietuje. Tas pats pasakytina ir apie atskirų bažnytinių chorų giedojimą katechezės intarpuose. Prisipažįstu, gerokai nusivyliau, kad trūko dėmesio atliekamoms giesmėms. Muškimės į krūtinę visi – chorų, kaip ir kunigų, negirdėjo nei maldininkai, nei, dovanokit, kunigai. O bažnyčioje būtų buvę visiškai kitaip: ir žodis būtų geriau suprastas, ir giesmė skambesnė, nes tam tarnauja vargonai, gera akustika, jautri erdvė.

Prof. Gediminas PURLYS,
Klaipėdos Marijos Taikos karalienės bažnyčios
vargonininkas ir Sumos choro vadovas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija