Atnaujintas 2005 gruodžio 9 d.
Nr.93
(1394)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Svarbiausia – gražiai bendrauti su žmonėmis, juos gerbti

Ilgametis Aušros Vartų (Šv. Teresės)
bažnyčios vargonininkas Feliksas Šilkaitis

Buvo gražus, šiltas šių metų ruduo. Tame puošniai vystančios gamtos fone patyrėme skaudžias netektis. Savo darbų ritme Amžinybėn iškeliavo bene žymiausias Lietuvos dirigentas Jonas Aleksa.

Beveik tuo pačiu metu mus paliko ir kitas žinomas vilnietis, ilgametis Aušros Vartų (Šv. Teresės) bažnyčios vargonininkas Feliksas Šilkaitis (1931 01 25 – 2005 10 15).

Dar taip neseniai pamaldų metu dažnas, atsisukęs į vargonų pusę, matydavo atletiškos išvaizdos maestro išraiškingai diriguojantį, girdėjo jo sodrų baritoną, giedantį psalmes, giesmes. Aušros Vartų bažnyčioje F.Šilkaitis vargonininko pareigas ėjo 43 metus.

Šių dienų jauniems chorų vadovams ir choristams gal ir sunku įsivaizduoti, kokiomis sąlygomis sovietiniais metais dirbo vargonininkai. Tuo slogiu ateizmo laiku, nors buvo daug varžymų ir persekiojimų, F.Šilkaičiui pavyko suburti balsingą, gausų, gerus muzikinius duomenis turinčių choristų kolektyvą. Kalėdų, Velykų ir kitų švenčių metu maldininkus ir turistus žavėjo nepriekaištingai atliekami G.F.Hendelio, V.A.Mocarto ir kitų klasikų kūriniai. Choras buvo išmokytas daug gana sudėtingų mišių, motetų, giesmių įvairiems metų laikams.

Klaidžiais tamsokais laiptų labirintais, vedančiais prie vargonų, pasidairydami, ar niekas neseka, chorui pagelbėti, pagiedoti solo ateidavo vienas kitas muzikos technikumo ar konservatorijos studentas, įstaigos tarnautojas. Velykų rytą vargonais chorui pritardavo ir pučiamųjų orkestras, paskubomis sudarytas iš įvairių valdiškų kolektyvų orkestrantų, muzikos mokytojų. Žinoma, tada tie talkininkai rizikavo savo darbu, ateitimi.

Yra žmonių, kurie kaip magnetas traukia prie savęs. Toks buvo ir maestro Feliksas. Nebuvo jis nei švelnuolis, nei gražbylys. Solidi jo pavyza, būdo natūralumas, muzikalumas kėlė jam pagarbą, pasitikėjimą. Gražiu pavyzdžiu galėtų būti jo bendravimas su tos pačios bažnyčios lenkų choru ir jo vadovu Petru Tiorminu. F.Šilkaičiui diriguojant, Petras visada jautriai pritardavo vargonais. Giedant lenkų chorui, prie vargonų sėsdavo maestro Feliksas. Kolegos buvo vienas kito verti. Baigiantis šiai vasarai abu chorai buvo išvykę į pažintinę kelionę po Lietuvą. Kartu pagiedojo Kauno Prisikėlimo bažnyčioje, Šiluvoje šv. Mišių metu, lankėsi Tytuvėnuose, Kryžių kalne ir kitur. F.Šilkaitis dirigavo jungtiniam chorui 1993 metais sutinkant Šventąjį Tėvą Vingio parke, Giesmių šventėje Kalnų parke 2000-aisiais. Gerai nusimanė apie vargonus. Reikalui esant sugebėjo juos paremontuoti, paderinti. Jį kviesdavosi klebonai, kolegos vargonininkai.

F.Šilkaičio vaikystė ir jaunystė prabėgo Kėdainių apskrityje, Pajesio parapijoje, Deveikiškio kaime. Valstiečių šeimoje augo trys broliai ir sesutė. Tėvas, matydamas sūnaus didelį pomėgį dainuoti, groti, pardavęs karvę nupirko pianiną. Vargonavimo, chorvedybos pradmenų mokėsi pas Kėdainių vargonininką ir muzikos mokytoją J.Viržonį, žinomo dirigento V.Viržonio tėvą. Pramokęs dirbo Baisogaloje, Šiluvoje. Tytuvėnuose subūrė chorą, suorganizavo dainų šventę. Raseinių bažnyčioje vargonavo devynerius metus, 1963-iaisiais atvyko į Vilnių. 1951 metais vedė Gražiną Zvicevičiūtę iš netolimos apylinkės. Turėjo palikti jauną žmoną, nes buvo paimtas į sovietinę kariuomenę. Maskvoje dirbo prie Lomonosovo universiteto statybų. Vėliau buvo priimtas į karinį dainų ir šokių ansamblį artistu. Jam siūlė likti Maskvoje ir toliau dirbti ansamblyje. Davė ir butą. Buvo išvaizdus, turėjo gražų balsą, sugebėjo instrumentuoti. Tačiau traukė Lietuva. Čia jo laukė žmona su dukrele.

F.Šilkaitis – muzikas praktikas. Gerai grojo vargonais, dirigavo, turėjo gerą harmoninę klausą, meninę nuojautą. Yra sukūręs keletą mišių mišriam chorui, nemažai giesmių. Jis, kaip ir kompozitorius kun. G.Šukys, harmonijos ir komponavimo mokėsi privačiai, savarankiškai, pasikonsultuodamas, analizuodamas kitų kūrybą. Žinoma, tais laikais dirbdamas vargonininku valdiškoje įstaigoje mokytis negalėjo. Mėgo pajuokauti, papasakoti komiškų situacijų iš savo darbo.

Ankstyvas, šaltas žiemos rytas Aušros Vartų zakristijoje. Iki šv. Mišių – dar koks pusvalandis. Jaunas, energija trykštantis vikaras „provokavo“ maestro Feliksą eiti su juo pasigalynėti.

– Išbandysime jėgas ir sušilsime, – kalbėjo. – Na, ką? Griebiau tą kunigėlį, prispaudžiau abi rankas ir bespurdantį įkišau į sofos dėžę. Uždaręs atsisėdau ant viršaus ir sėdžiu... Kol tas „drąsuolis“ pradėjo prašyti išleidžiamas...

Gyvendamas Vilniuje kasmet aplankydavo savo gimtinę, mažą Pajieslio bažnytėlę, pagrodavo, pagiedodavo. Aptvarkydavo šventoriuje palaidotos J.Pilsudskio senelės kapą.

Staigi netektis skaudžiai palietė jo gyvenimo palydovę Gražiną, dukteris, vaikaičius. Lyg nujausdamas savo išėjimą, Valstybiniam muzikos ir teatro archyvui perdavė turėtus J.Siniaus giesmių autografus.

Savo gyvenimo saulėlydyje Lietuvos chorų patriarchas Konradas Kaveckas kalbėjo: „Būtina, kad chorvedys galėtų gerai groti, diriguoti. Didelis privalumas, kai vadovas turi gražų išlavintą balsą. Tačiau visų svarbiausia – mokėti gražiai bendrauti su žmonėmis, gerbti juos“. Toks ir buvo F.Šilkaitis, brandžiausius savo gyvenimo metus susiejęs su iškiliausia Lietuvos šventove – Vilniaus Aušros Vartais. Tebūna jam lengva Vilnijos žemė.

Kęstutis MIKELIŪNAS

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija