Atnaujintas 2005 gruodžio 14 d.
Nr.94
(1395)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Lengvai pašalinami nemalonumai

Skirtinga aplinka Lietuvoje

Demokratijos šalyse visada jaučiamas burbėjimas, nes kiekviena galva turi savo nuomonę. O sava nuomonė – geriausia nuomonė. Todėl ir gyvenimas, daugelio manymu, turėtų būti rikiuojamas pagal „geriausią“ nuomonę. Kai jį kiti bando vesti skirtingu keliu, daro ne taip, kaip reikėtų. Tad perspėti, priešintis, protestuoti yra normalūs veiksmai.

Lietuvoje šio „normalumo“ yra gal truputėlį per daug. Žinoma, ir aplinka yra kitokia nei, pavyzdžiui, Skandinavijos kraštuose. Pirma, Lietuvoje egzistuoja ir dar kurį laiką egzistuos nepasitikėjimas kaimyne Rusija ir istorinis baiminimasis ja. O dėl to kyląs atsargumas didina įtampą. Antra, administracija Vilniuje daugiausia yra sovietinio-rusiško auklėjimo žmonių rankose, kurie turi savo specifinių bruožų. Nors dalis jų atsisakė komunizmo tradicijų ir nuoširdžiai ryžosi dirbti Lietuvai, tačiau liko kai kurios nenutraukiamos sąsajos. Jie gerai moka rusų kalbą, Rusijoje buvusios pažintys ir ryšiai skatina, gal net verčia žvalgytis Maskvos kryptimi. Vakaruose jiems yra sunkiau. Ir vakarietiškų svetimų kalbų siena daugeliui trukdo, ir nauji papročiai varžo, ir pažinčių stoka vienišumą kelia. O net nekaltas šių žmonių svečiavimasis Rusijoje kitiems kelia įtarimus. Ir erzina. Pagaliau iš ten paveldėti politinės ir visuomeninės veiklos metodai (melas, suktos kombinacijos kelyje į turtą ir į karjerą, žmogaus nuvertinimas ir pan.) taip pat skatina šurmulį. Nelaimingas visuomenės pasidalijimas klasėmis ir vargingesniųjų žemas pragyvenimo lygis prisideda prie jau minėtų priežasčių, Lietuvoje sukeliančių garsesnius burbėjimus, nei turėtų būti. Šurmuliai garsėja ir dėl gausių, dažnai teisingų pasakojimų, panašių į šį: „V.Landsbergis komunistui Brazauskui pasiūlė pavaduotojo postą. Šis, iškėlęs raudoną nosį, atsisakė. Bet paskui, gavęs iš Gorbačiovo aiškius įsakymus veikti, jau nesispyriodamas sutiko su K.Prunskienės siūloma Premjero pavaduotojo vieta. Kova už sovietų valdžią užvirė iš naujo. A.Brazauskas, kai Rusija paskelbė ekonominę blokadą, kiekvieną mielą savaitę varė propagandą apie greitą Lietuvos žlugimą, jei nebus suspenduotas Nepriklausomybės atkūrimo aktas. Jam antrino ir ministrė pirmininkė K.Prunskienė“ („XXI amžius“. 2000, Nr. 26).

Naivūs poelgiai

Vis dėlto daugelį nepasitenkinimų būtų galima nesunkiai pašalinti, nes jų priežastys yra paviršutiniškos ir naivios. Neabejojama, kad Lietuvoje atėjo laikas ir vienur, ir kitur susigriebti ir apie tai prabilti. Daugumoje sričių stinga doros ir tvarkos. Taip pat stinga drąsos apie tai prašnekti. Kartais atrodo, kad kiekvienas gyvena kažkur tyruose, su niekuo nesusisiekia, todėl elgiasi kaip nori. Bet Lietuvos valstybė nėra tyrai. Ji turi įstatymus, taisykles, piliečių privilegijas, įpareigojimus ir įsipareigojimus. Tyrai nuo Lietuvos labai toli. Čia, kur tik pasisuksi, matysi žmones su tomis pačiomis piliečių privilegijomis, su tais pačiais įpareigojimais, tačiau be dėmesio kitiems, lyg jie būtų atsiskyrėliai.

Kadangi Seimas yra visų piliečių akyse, jų narius ir jų elgesį visi pastebi. Todėl ne tik dažnokai pagiria, bet ir papeikia. Štai jau net po penkiolikos metų, kai visi šnekame apie demokratiją, tenka kai kuo nusistebėti. Žmonės sekė gyvenimą, seimūnus gyrė ir jiems priekaištavo, tad į Seimą kandidatuojantieji girdėjo ir suprato, ko iš Seimo nario reikalaujama. Tačiau kai kurie išrinktieji į jokius reikalavimus ir taisykles nekreipia dėmesio. Kad ir atostogų reikalas. Kandidatavusieji žinojo, kad reikia lankyti posėdžius. Tačiau ne vienas jų sesijos metu važiuoja kelioms savaitėms atostogų, važiuoja kada nori ir kur nori. Kokiame darbe, kokioje tarnyboje jie galėtų taip elgtis? Antra keistenybė: kandidatavusieji suprato, kad po išrinkimo negalės turėti jokio pašalinio verslo, jokios tarnybos. Tačiau įvairiais vinguriavimais bandoma šį reikalavimą aplenkti. Žemės ūkio rūmų galva, ateičiai užsitikrindamas tarnybą, jei kartais jo į Seimą neperrinktų, pasiskyrė ketverių metų nemokamas atostogas. Kokia institucija gali ketverius metus tvarkytis be nuolatinio vadovo? Kokioje šalyje galima gauti ilgesnes nei šešių mėnesių nemokamas atostogas? Kokios įstaigos vadovas turi šią teisę, išskyrus J. Ramoną?

Posėdžiai, įstatymų projektavimas, pasirengimas diskusijoms, žvalgymasis po archyvus ir bibliotekas renkant žinias, patirtinės komandiruotės – tai Seimo nario pareigos. Tačiau komandiruotėse kai kas susipainioja. Grįžę raštu (ir net žodžiu) neparengia jokių pranešimų, nepateikia išlaidų ataskaitos, neatsiskaito dėl avanso. Normaliame gyvenime šitai yra pirmas darbas po kelionės. Ar Seimo veiklos taisyklėse to neįrašyta? Kaip gerbiami Seimo nariai drįsta atstovauti valstybei, nežinodami pirminių savo veiklos taisyklių? Keistai sutinkama žinia, kai turtingi Seimo nariai (pvz., A.Bosas) ieško nemokamos vietos apsigyventi Seimo viešbutyje. Ar tai ambicijos stoka? Ar tai tautos garbės spindesys?

Nedaug buvo galima tikėtis iš Petro Gražulio, Egidijaus Klumbio ir jiems pritarusių kolegų badavimo. Turėtume daugiau naudos, jei P.Gražulis būtų stengęsis Krikščionių demokratų partijoje (KDP) išlaikyti santaiką ir dėl tos santaikos badavęs. Tačiau ten jis, kiek prisimename, nepasižymėjo taikdaryba. Jei KDP būtų likusi apystiprė, kitokios būtų rinkimų pasekmės, skirtųsi Vyriausybės sudėtis, rezervininkų gal jokioje ministerijoje nerastume. Tad P.Gražulio streikas, gremėzdiškas ir nekūrybiškas, buvo pavėluotas.

O kaip dėl „aukštųjų“ mokslų? Jie daug prisidėjo prie keistenybių, kurias matome Seime. Buvusios bolševikinės partinės mokyklos, žemos ir aukštos, priaugino Lietuvai seimūnų ir seimūnėlių, turinčių nuostabių asmens savybių. Bet šito įnašo dar neužtenka. Dar prireikė Maskvos finansuojamos Baltijos akademijos, kurioje mokslų sėmėsi Lietuvos policijos ir kitų valdžios institucijų pareigūnai. Ten, sakoma, lengviau buvo įsimenami įvairūs „teisiniai“ mokslai. Lietuvoje aukštųjų mokyklų pakanka, bet policijai reikėjo su Maskvos ideologija, tarptautinės, Rusijos kaimyniška meile apšlakstytos mokyklos su lengvai įsimenamais teisiniais mokslais...

Ar visi paskaito ir supranta?

Šiuos negalavimus galima išgydyti be didelių sunkumų. (Taip atrodo iš tolo žiūrintiesiems.) Seimas paskelbia aiškias narių atostogų taisykles, griežtai pasisako prieš seimūnų šalutinius verslus, laiku reikalauja kelionių pranešimų bei finansinių ataskaitų, o kas šių reikalavimų nesilaiko, yra neglostomas. Su Seimo taisyklėmis supažindinami ir visi kandidatuoją į Seimą, kad jo vidun neįklampotų koks apsnūdęs neišmanėlis arba nedoras gudrautojas. Seimas taip pat nusprendžia, kad laikinos apsigyvenimo lengvatos suteikiamos tik būtinai to reikalingiems nariams, o jų ieškantys bosai ir kiti finansiniai begemotai tesikreipia kad ir į buvusį „Lietuvos“ viešbutį. Dar Seimas turėtų pareikšti, kad įvairių machinacijų rengėjų, žaidžiančių Ramono kortomis, išskėstomis rankomis nelaukia. Žinoma, partijos irgi turėtų įspėti į sąrašus pirmaisiais numeriais įtrauktus savo narius, kad jie, tapę Seimo nariais, turės vengti bet kokių partiją ir Seimą kompromituojančių veiksmų.

Jei Seimas turėtų aiškias taisykles ir reikalautų jų laikytis, daugelis kalbų, kurias šiandien girdime, nutiltų, nes neliktų jas sukeliančių priežasčių. Rimta, pagarbi Seimo nuotaika gal apramintų ir tuos, kurie atsitiktinai Seime randa gerai mokamą darbą. O karinės teisės Maskvos mokyklų studentai baigsis, kai baigsis šių mokyklų veikla. Ypač tų, kurių pradžios niekas nežino, net Ministras Pirmininkas.

Tai štai kaip viskas paprasta: neverta dejuoti dėl seimūnų naivaus elgesio, tik reikia parengti taisykles ir jų laikytis. Jei kas nesugeba jų perskaityti ir suprasti, tai koks iš jo Seimo narys, kokia partija, jį ten nusiuntusi? Iš tikrųjų jau atėjo laikas nusimesti naivumo skraistę ir įsiterpti civilizacijon.

Vytautas VOLERTAS

JAV

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija