Atnaujintas 2005 gruodžio 16 d.
Nr.95
(1396)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Galvosūkis Kremliui

Petras KATINAS

Artėjant Lenino mirties dar vienerioms metinėms, Rusijoje netyla diskusijos dėl galimo jo mumijos palaidojimo žemėje. Tas precendentas jau buvo, kai iš mauzoliejaus Maskvos Raudonojoje aikštėje išnešta kita „ištikimiausio Lenino mokinio“ Stalino mumija, kuri po jo mirties 1953 metais buvo patalpinta tame pačiame mauzoliejuje, šalia Lenino.

Tai atsitiko 1961 m. spalio 31 d., artėjant vidurnakčiui. Staiga įėjimas į mauzoliejų buvo aptvertas faneriniais skydais ir aštuoni sovietų karininkai Stalino mumiją su karstu nunešė į netoliese iš anksto iškastą duobę Raudonojoje aikštėje. Joje ir buvo palaidotas „tautų tėvas“. 1970 metais ant Stalino kapo buvo pastatytas „dvaro“ skulptoriaus Nikolajaus Tomskio paminklas. Sprendžiant iš archyvinių dokumentų, tuomet SSKP politbiuras itin baiminosi, kad paskelbus apie Stalino palaikų išvežimą iš mauzoliejaus ir jų palaidojimą gali kilti neramumai. Todėl kai kuriuose Maskvos karinės įgulos daliniuose net buvo paskelbta kovinė parengtis. Tačiau neseniai šlovinusi „tautų tėvą ir mokytoją“ sovietinė visuomenė šią žinią sutiko gana ramiai.

Beje, ginčai dėl Lenino mumijos palaidojimo prasidėjo 1991 metais, tuoj po komunistinio rugpjūčio pučo žlugimo. Tačiau kažkodėl neprisimenama, jog tie ginčai vyko ir kur kas anksčiau. Dar 1924 metais prieš Lenino kūno balzamavimą ir jo patalpinimą mauzoliejuje kategoriškai pasisakė Lenino našlė Nadežda Krupskaja ir jo brolis Dmitrijus Uljanovas. Tačiau generalinė bolševikų partijos linija – išsaugoti vado kūną amžiams – buvo tvirta. Partijai būtinai buvo reikalingas stabas.

Praėjus metams po tapimo Rusijos prezidentu, V.Putinas bandė nutraukti tas diskusijas dėl Lenino mumijos palaidojimo teigdamas, jog klausimas iškeltas per anksti. „Kada aš pamatysiu, kad dauguma gyventojų to nori, tada šis klausimas gal ir taps diskusijų objektu. Kol kas aš to nematau“, - pareiškė tada V.Putinas, duodamas interviu Italijos laikraščiui „Corriere della Siera“.

Tačiau kai šių metų rudenį Maskvoje buvo palaidoti Rusijos armijos baltųjų generolo ir pilietinio karo 1918-1920 metais vado Antono Denikino ir filosofo Ivano Iljino palaikai, diskusijos vėl įsiliepsnojo. Vienas pirmųjų viešai pareiškęs apie būtinybę palaidoti Lenino palaikus buvo prezidento V.Putino įgaliotasis atstovas Centro federalinėje apygardoje Georgijus Poltavčenka. Jį iškart palaikė Rusijos kultūros fondo prezidentas, žinomas kino režisierius Nikita Michalkovas. (Beje, V.Putinas ir N.Michalkovas yra labai artimi draugai, švenčia kartu savo šeimų šventes. O neseniai V.Putinas N.Michalkovo gimtadienio proga pats atvyko pasveikinti į jo namus.) Tarp aktyviausių Lenino mumijos perlaidojimo šalininkų – Valstybės Dūmos vicepirmininkė, beje, deleguota valdžios partijos „Jedinnaja Rossija“, Liubovė Slisko. Ji pareiškė, jog būtų absoliučiai teisinga pagaliau palaidoti Lenino kūną pagal krikščioniškas tradicijas. Ją visiškai palaiko ir Dūmos Įstatymų leidybos komiteto pirmininkas Pavelas Krašeninikovas.

Tuo tarpu Kalmukijos „tėvu ir mokytoju“ pasiskelbęs prezidentas Kirsanas Iliumžinovas nepaliauja reklamuotis skelbdamas, jog, nusprendus perlaidoti Lenino kūno likučius, jis pasirengęs pervežti juos kartu su visu mauzoliejumi į Kalmukijos sostinę Elistą. Esą tai jo pareiga, nes Lenino gyslomis tekėjo kalmukų kraujas. Tai Kalmukijos prezidentas asmeniškai pažadėjo Rusijos komunistų lyderiui Genadijui Ziuganovui. Ir tą pažadą įvykdysiąs.

Aišku, G.Ziuganovas yra kategoriškai nusiteikęs prieš Lenino perlaidojimą. Šiomis dienomis jis pareiškė: „Tas perlaidojimas būtų grubiausia dabartinės valdžios provokacija. Ši valdžia dusina liaudį reformomis iš apačios, o tokiais demaršais – iš viršaus“.

Prieš galimą „mumijos Nr. 1“ perlaidojimą griežtai pasisako ir Lenino mauzoliejaus fondo (pasirodo, yra ir toksai) pirmininkas Borisas Abramovas. „Aš vadovauju didvyrių palikuonių draugijai, kurių artimieji palaidoti Raudonosios aikštės nekropolyje. Visi jie man visą laiką skundžiasi, jog, kai tik išgirsta kalbas apie Lenino kūno palaidojimą, jie atsiduria priešinfarktinėje būklėje“, - aimanavo B.Abramovas.

Šių ginčų metu komunistai ir kiti Lenino gerbėjai pamiršta vieną dalyką: Lenino relikvijų išvežimas iš Kremliaus prasidėjo jau prieš kelerius metus, kai vyko Kremliaus rūmų komplekso rekonstrukcija. Tada, be jokio triukšmo, netgi pačiam G.Ziuganovui neprotestuojant, iš buvusio Kremliuje Lenino buto-mauzoliejaus išvežti į Gorkus visi ten buvę eksponatai ir asmeniniai Lenino daiktai. Niekas netriukšmavo ir tada, kai iš Kremliaus teritorijos buvo išvežta septynių metrų aukščio balto marmuro Lenino statula. Pagaliau Rusijos visuomenės nuomonės tyrimų centras surengė apklausą dėl Lenino palaikų perlaidojimo. Pasirodo, perlaidojimo idėjai pritaria 52 proc. Rusijos gyventojų, kiti neturi jokios nuomonės tuo klausimu, o 9 proc. pasirengę protesto akcijoms.

Šioje situacijoje iškilo dar vienas dalykas. Solidžiuose Rusijos žurnaluose, ypač „patriotinės“ krypties, pasirodė straipsniai, kuriuose aiškinama, kad imperijos griuvimą suplanavo Leninas. Esą tai jo iniciatyva „nacionaliniams Rusijos pakraščiams“ buvo suteikta teisė tapti sąjunginėmis respublikomis, turėti savo kalbas. Taip, pasirodo, ir buvo padėta bomba po Rusijos imperijos pamatais.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija