Atnaujintas 2005 gruodžio 21 d.
Nr.96
(1397)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Dramos teatras visada rimtas, bet visada gyventi rimtai - negalima

Doc.dr.Antanas KIVERIS

Daugpilio (Latvija) dramos teatre
įvykusio režisieriaus Egidijaus
Mažinto muzikinio spektaklio
„Karambolina“ (pagal komp.I.Kalmano
lyriškiausią operetę „Monmartro
žibuoklė“) premjeros akimirka

Neseniai Daugpilio (Latvija) dramos teatre įvyko režisieriaus Egidijaus Mažinto muzikinio spektaklio „Karambolina“ (pagal komp.I.Kalmano lyriškiausią operetę „Monmartro žibuoklė“) premjera. Išbaigtą, įdomų ir stilingą prieškario prancūzišką kabaretą su šokiais, dainomis, socialinio ir politinio to meto gyvenimo aktualijomis stebėjo grupė žiūrovų, atvykusių iš Vilniaus.

Spektaklis (inscenizacijos autorius taip pat E. Mažintas) siekė parodyti praeities ir dabarties sąsajas – 1936 metų Paryžiaus jaunimo siekius, krizės apimtos visuomenės po Pirmojo pasaulinio karo likimus ir išgyvenimus. Kiekvienoje visuomenėje egzistuoja priežastys, dėl kurių kai kurie žmonės jaučiasi atskirti ir iš tikrųjų nėra visaverčiai visuomenės, kurioje jie gyvena, nariai. Socialinėje atskirtyje dažniausiai atsiduria menininkai, ir ta būsena egzistuoja visą laiką, tačiau skiriasi jos apraiškos pobūdis, mastas bei padariniai. Spektakliui pasitelkta žaisminga operetės karaliaus Imrės Kalmano muzika labai gyvai talkino režisieriaus sumanymui atskleisti dabartinį požiūrį į jaunimo problemas, parodyti, kaip jomis galima manipuliuoti, kaip dėl išgyvenimo, duonos kąsnio galima ir parsiduoti, sekti populistais ir ideologiniais vadukais, paminti savo tikrąją prigimtį. Spektaklis – akivaizdi priešprieša užsisklendusioms savyje, dogmatiškoms nūdienos vienodėjančių teatrinių spektaklių-štampų klišėms. Tarsi lengvabūdiškos „Karambolina“ spalvos spontaniškai dramatiškėja, keičiasi, varijuoja, plečiasi, siekia aprėpti naujas aktorių ir žiūrovų sąlyčio erdves. Džiugina, kad režisieriaus meistriškumas skleidžiasi spontaniškai kūrybiškose latvių aktorių dvasios polėkiuose, netikėtai atsiverdamos kaip užslėptos spektaklio mintys, atspalviai, tradicijos. Spektaklyje akivaizdi raiškaus vizualumo, muzikinių bei plastinių vaizdinių judėjimo ir stilingo interpretacinio suvokimo bei prancūziškos to laiko estetikos tėkmė. Akcentuodami XX a. trečiojo dešimtmečio visuomenės ir laiko problemas, spektaklio kūrėjai įspėja apie dabartines grėsmes kūrybinei laisvei, tiesai ir laisvos asmenybės augimo stabdžius. Euforija ir liūdesys, nacistinių ir stalinistinių maršų ritmai, kontrolės ireguliacijos mechanizmai glūdi spektaklio pradžios konteksto metaforoje, psichiatro Rožė (akt.I.Brakovskis) ir gailestingosios sesers (A.Krastina) santykiuose su visuomene (pacientai ir manekenas) kaip represijos ir visuotinės globalios standartizacijos sinonimas.

Muzikiniame pastatyme, kuriame dalyvavo beveik visa latvių aktorių trupė (yra dar kita trupė rusakalbiams), buvo daug gerų ir įtikinamų atradimų. Pagrindinius vaidmenis atliko jaunieji E.Vilumovs, K.Lučinina, J.Laha, M.Korsiets, R.Gailums, A.Kužma, taip pat populiarios Latvijos teatro žvaigždės A.Krastina, I.Brakovskis, M.Korkliša ir kt.Ypač prasmingą išraišką teikė choreografiniai sprendimai apie Musolinio, Hitlerio, Stalino idėjų paplitimo terpę, nusivylimą šiomis idėjomis ir jaunimo protestą prieš šias idėjas – originalus Č.Čaplino personažo pasirodymas stepo intensyviuose ritmuose (choreografijos konsultantai Maris Pūris ir Sofija Baiti). Ne mažiau pavykę garsaus Latvijos kompozitoriaus Valdžio Zilverio aranžuoti melodingi intarpai. Svarbiausia, kad latvių dramos aktoriai sudėtingas dainas atliko be mikrofonų ir balsą stiprinančios aparatūros. Pilnoje žiūrovų salėje puikiai girdėjosi išpuoselėta aktorių dikcija ir muzikalumas. To laikotarpio stilingus kostiumus ir scenografiją sukūrė dailininkai Mairita ir Ivo Folkmaniai. Muzikinis spektaklis buvo ypač plastiškas, alsavo išbaigtumu, prasminga visuma, modernumas neperžengė ribų ir, kas labai sveikintina, jame nebuvo jokio vulgarumo. Kuluaruose buvo kalbama, kad „tai vienas originaliausių spektaklių Daugpilio dramos teatro istorijoje“. Po premjerinio šurmulio užkalbinau muzikinės režisūros patriarcho prof.B.Pokrovskio mokinį dr.E.Mažintą ir pasiteirauvau, kaip gimė spektaklio idėja:

„Moksliniuose straipsniuose dažnai analizuoju skirtingų šalių kultūrų sąveikas. Liepojos ir Daugpilio universitetuose skaičiau pranešimus apie Latvijos ir Nemuno krašto teatralų bendradarbiavimą XX a. trečiajame dešimtmetyje. Todėl kai gavau pasiūlymą iš Daugpilio dramos teatro meno vadovo H.Petrockio, su kuriuo mūsų keliai ne kartą buvo susikirtę Maskvos teatrinio elito seminaruose, parengti muzikinį pastatymą apie trečiojo dešimtmečio jaunimo problemas, pasitelkiau I.Kalmano muziką ir suaktualinau socialines-politines libreto „Monmartro žibuoklė“ peripetijas. Prancūzijos sostinėje dirbo ir kūrė garsūs menininkai A.Arto, J.Renuar, P.Pikaso, C.Miro, Ch.Diulenas, P.Valery, P.Eliuar, J.Pitoevas, G.Bati, M.Šagalas ir kt. O meno mokslo paslapčių ten sėmėsi nemažai Baltijos šalių menininkų, tarp kurių lietuviai – J.Miltinis, V.Grybas ir kt. Kas šiandien prisimena to meto valdininkų ar nomenklatūrininkų pavardes? O menininkus, kuriems buvo trukdoma ir neleidžiama kurti, šiandien ant rankų nešioja žmonija. Panašaus plastinio, vokalinio ir dramatinio intensyvumo spektaklio negalėčiau įgyvendinti Lietuvoje akivaizdžios teatrinės-muzikinės kultūros ir aktorinio meistriškumo nuosmukio laikotarpiu.Todėl mano akys nukrypo kitur...“

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija