|
Po dviejų tūkstančių metų...
Jonas Kazimieras Burdulis
1965 m. spalio 28 d. buvo paskelbta II Vatikano Susirinkimo deklaracija Nostra Aetate, kurioje buvo giliai apmąstytas Katalikų Bažnyčios santykis su Dievu ir mūsų dienų pasauliu, prisimenant dviejų tūkstančių metų kelią.
Vilniaus arkivyskupijos ir Lietuvos žydų bendruomenės kvietimu gruodžio 15 dieną Vilniaus arkivyskupijos kurijoje įvyko konferencija, skirta šiam svarbiam aktui paminėti, kurioje dalyvavo Šventojo Sosto atstovas Lietuvoje arkivyskupas Peteris Stefanas Zurbrigenas, Izraelio ambasadorius Garis Koenas, Lietuvos žydų bendruomenės atstovai.
Kardinolas A.J.Bačkis paaiškino svarbiausius Nostra Aetate teiginius. II Vatikano Susirinkimo tėvai mums primena apaštalo Pauliaus žodžius žydams, kuriems priklauso Sandora, Įstatymai ir pažadai, kuriems priklauso protėviai ir iš kurių kūno yra kilęs Kristus (Rom 9,4-5), Mergelės Marijos Sūnus. Tiek teologine, tiek istorine prasme mes, krikščionys, turime glaudžius ryšius su žydų bendruomene. Dekrete duotos aiškios nuorodos, kad žydai tenebūna pristatomi kaip Dievo atmestieji arba prakeiktieji, tarsi tas plauktų iš Šventojo Rašto.
Kardinolas sakė, jog Švenntojo Sosto įkurta komisija dėl religinių santykių su žydais 1974 metais išleido gaires ir pasiūlymus dėl Nostra Aetate principų praktiško įgyvendinimo teologiniame dialoge, liturgijoje, tikybos mokyme bei socialinėje veikloje. Per pastaruosius dešimtmečius Tarptautinis žydų komitetas tarpreliginėms konsultacijoms ir Šventojo Sosto komisija tarpreliginiams santykiams su žydais surengė 18 susitikimų. Teologinis dialogas nuolat tęsiasi.
Kardinolas pabrėžė, jog II Vatikano Susirinkimas nesiekė ko nors pasmerkti, istoriškai įvertinti ar politiškai apibendrinti. Susirinkimo Tėvų tikslas buvo nurodyti principus, kuriais reikia vadovautis, kad evangelinė meilė triumfuotų pasaulyje ir panašios tragedijos, kaip nacių vykdytas holokaustas, ateityje nepasikartotų.
Popiežius Benediktas XVI Kelno sinagogoje sakė: Reikia perduoti jaunimui vilties fakelą, kurį Dievas įteikė žydams ir krikščionims, kad niekad daugiau neįsivyrautų blogio jėgos ir kad su Dievo pagalba būsimosios kartos galėtų kurti teisingesnį ir taikesnį pasaulį.
Ambasadorius G.Koenas padėkojo Šventojo Sosto nuncijui už pastangas sušaukiant bendrą minėjimą bei Lietuvos žydų bendruomenei už bendrų pastangų supratimą. Jis pažymėjo, jog, paskelbus Nostra Aetate, prasidėjo susitaikymas ir suartėjimas tarp Šventojo Sosto ir judaizmo. Jonas Paulius II prieš 26 metus aplankė Raudų sieną Jeruzalėje ir paliudijo katalikų pasipriešinimą holokaustui bei atsiprašė už inkvizicijos laikų skriaudas.
Ambasadorius priminė popiežiaus Benedikto XVI žodžius, kad praeityje santykiai su žydų tauta buvo sunkūs ir skausmingi, tačiau dvasinis palikimas žydams ir krikščionims yra labai svarbus, jame slypi Dievo planas. Nostra Aetate leidžia pakilti anksčiau prietarų aptemdytuose santykiuose į naujus santykius, paremtus bendražmogiškomis vertybėmis.
Arkiv. P.S.Zurbrigenas pažymėjo ypatingą Nostra Aetate religinį aspektą ir jo svarbą kasdieniame gyvenime. Jis priminė, jog dar didysis kunigaikštis Gediminas atvėrė savo valstybės sienas visiems geros valios žmonėms, ir nuo tada Vilnius tapo svarbiu dvasiniu žydų centru ir daugelio religijų miestu.
Žydų bendruomenės pirmininkas S. Alperavičius pažymėjo, jog Jonas Paulius II ir Benediktas XVI žydų ir katalikų santykiams skyrė ir skiria rimčiausią dėmesį. Jis sakė suprantąs, jog Nostra Aetate pradėjo naujus žydų ir katalikų santykius solidarumą ir bendradarbiavimą.
Prof. Izraelis Lembertas savo pranešime Žydo pamąstymai II Vatikano Susirinkimo sukakties proga kalbėjo, jog Susirinkimo dokumentuose glūdi pažadas, kad dialoge su krikščionimis, ištikus naujai nelaimei, daugiau nebebus taip, kad žydai neturės į ką kreiptis pagalbos. Dar daugiau, tokia katastrofa daugiau nebegalės pasikartoti. Jis priminė, jog nacių okupacijos metais daugelis katalikų, nepaisydami pavojaus, gelbėjo žydus.
Pranešėjo nuomone, krikščioniškame pasaulyje pernelyg ilgai cirkuliavo tendencingos Nostra Aetate interpretacijos primetant žydų tautai ritualinius nusikaltimus, kilusios iš senų prietarų. Į Lietuvą vėliau atėjus krikščionybei, žydų persekiojimai nebuvo įgavę tokio didelio masto kaip ankstyvosios krikščionybės šalyse. Laimei, klaidingas pažiūras visiškai pakeitė II Vatikano Susirinkimas ir jo dokumentai.
Pranešėjas, priminęs Lietuvos vyskupų laiško žodžius: Atsiprašydami už Bažnyčios vaikų klaidas, mes taip pat visiems atleidžiame, sakė, jog negalįs suvokti šių žodžių. Jo nuomone, atleisti galima tik savo skriaudikui, savo priešui. O kaltę prieš kitą asmenį gali atleisti tik nuskriaustasis.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojas Arūnas Streikus pranešime Lietuvių ir žydų santykiai ir Bažnyčia sovietų okupacijos metais teigė, jog sovietinis palikimas labai paveikė lietuvių ir žydų santykius. Per pirmąjį okupacijos dešimtmetį mėginimai keršyti, suvesti sąskaitas buvo labai reti. Neretai išgelbėti žydai gelbėdavo savo gelbėtojus nuo sovietų represijų. Tačiau sovietų valdžia nebuvo suinteresuota, kad išryškėtų Bažnyčios vaidmuo gelbstint žydus. Sovietmečiu žydų tautos nuostoliai buvo maskuojami bendruose tarybinių piliečių aukų sąrašuose, sunaikinta daugelis žydų kapinių, nugriauta religinių bendruomenių pastatų, panaikinta Žydų rašytojų sąjunga. Paminėtina, jog žydai laikėsi nuomonės, kad lietuviai yra jiems artimesni negu kitos tautinės bendruomenės.
Mūsų laikais prie tarpusavio pasitikėjimo daug prisidėjo Sąjūdžio susikūrimas. Žydų disidentai taip pat daug prisidėjo, kad atsirastų prielaidos atgimimui, svarbus jų indėlis į Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos paplitimą pasaulyje. Jų santykiai su lietuvių disidentais peraugo į pastovų bendradarbiavimą, kurio rezultatas Lietuvos Helsinkio grupė, vienijusi įvairių Bažnyčių atstovus. Bendros kovos patirtis ir bendras likimas skatina mus ne kaltinti vieni kitus, o branginti bendrą atminimą, baigė kalbėtojas.
© 2005 "XXI amžius"
|