Atnaujintas 2005 gruodžio 23 d.
Nr.97
(1398)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

„Džihadas“ narkotikams

Daug iškentėjusiame Afganistane vis labiau pasireiškia pavojinga jėga, ne mažesnė kaip buvęs Talibano režimas. Tai narkomafija. Ji gali paversti niekais visas tarptautinės bendruomenės pastangas suburti šalyje pilietinę visuomenę, iškankintą daugiau kaip 20 metų užsitęsusio kruvino karo. Narkotikų pavojus iš esmės yra antrasis frontas, kuriame irgi būtinos tarptautinės pastangos.

Apie šią problemą buvo daug kalbėta pernai pavasarį Berlyne įvykusioje tarptautinėje konferencijoje „Afganistanas ir tarptautinė bendruomenė: partnerystė vardan ateities“. Konferencijoje dalyvavo 56 valstybių, taip pat Jungtinių Tautų, NATO, ES, Pasaulio banko, Tarptautinio valiutos fondo ir kitų organizacijų aukšti pareigūnai. Buvo priimta darbo deklaracija, numatanti priemones, kaip rasti išeitį iš gana painios situacijos. Praėjus trejiems metams nuo amerikiečių pradėtos operacijos „Nepalaužiama laisvė“ Afganistane, tai jau buvo trečias toks tarptautinis forumas.

Jeigu pirmajame forume, įvykusiame 2001 metais Bonoje, vyravo optimistinės nuotaikos dėl Afganistano ateities, tai dabar dėl jos vyrauja didelis susirūpinimas. Talibanas ir „Al Qaeda“ toli gražu nesunaikinti ir nesirengia kapituliuoti. Afganistanui atstatyti ir taikai atkurti tarptautinė bendruomenė skyrė per artimiausius trejus metus 8,2 mlrd. dolerių. Tuo tarpu Afganistano valdžia teigia, kad per šešerius metus tam tikslui reikėtų bent jau 28 mlrd. dolerių.

Bet, be Talibano pasipriešinimo, tarptautinė bendruomenė labiausiai susirūpinusi narkotikų srautu, plūstančiu iš Afganistano. Pripažįstama, jog net 87 proc. narkotikų į Europą patenka iš Afganistano. Rusijos užsienio reikalų ministras S.Lavrovas skundėsi, kad Rusija iš narkotikų tranzito šalių tapo šalimi vartotoja. Pasak S.Lavrovo, dauguma narkotikų į Rusiją patenka būtent iš Afganistano. Dauguma žymiausių pasaulio politikų iš NATO, ES pripažįsta, jog sukurti normalesnę pilietinę visuomenę, stovinčią ant narkotikų pagrindo, neįmanoma. O nesunaikinus to pagrindo, neturi prasmės ir Osamos bin Ladeno bei kitų islamo ekstremistų vadeivų medžioklė. Pagausi vienus – jų vietoje atsiras kiti. Po Talibano nuvertimo Afganistane dar labiau išaugo pagrindinės narkotikų žaliavos – opijaus aguonų pasėlių plotai. Bet kitaip ir būti negali. Kiekviena afganistaniečių šeima kenčia badą. Vidutinė gyvenimo trukmė – vos 41 metai. Faktiškai Afganistane beveik neauginamos maistinės kultūros. Užtat plečiasi opijaus ir heroino gamyba. Tarptautinės narkotikų kontrolės komisijos duomenimis, opijaus aguonų „verslu“ užsiima 28 iš 33 Afganistano provincijų gyventojai. 2004 metais opijaus gamyba pasiekė 3,6 tūkst. tonų. O metinis Afganistano narkotikų transportavimu ir platinimu užsiimančių asmenų pelnas siekia net 30 milijardų dolerių. Todėl visai realus pavojus, jog Afganistanas gali atsidurti visiškoje narkomafijos kontrolėje.

Vykusios ir vykstančios kampanijos sunaikinant aguonų plantacijas kol kas mažai ką duoda. Naujoji Afganistano vyriausybė siūlo kompensacijas už kiekvieną sunaikintą aguonų pasėlių hektarą. Tačiau iš narkomafijos už tame pačiame plote išaugintą „derlių“ valstietis gauna iki 16 tūkst. dolerių, tai yra kelis kartus daugiau už valdžios kompensaciją. Todėl vyriausybė buvo priversta nusileisti valstiečių protestams. Viena aišku, su narkotikų eksportu gali rimtai kovoti tik stipri vyriausybė, nacionalinė armija, taip pat veiksminga užsienio pagalba. Afganistano prezidentas H.Karzajus kreipėsi į savo šalies piliečius, ragindamas pradėti džihadą (šventąjį karą) prieš narkotikus. Pasak prezidento, šiemet bus sunaikinta 25 proc. visų opijaus aguonų pasėlių. Afganistano specialiosios policijos kovai su narkotikais padalinys šiemet sunaikino keturias laboratorijas, kuriose buvo gaminamas heroinas, ir Badašchano provincijoje surado dešimt tonų opijaus. Taip pat amerikiečių kariai Kalato mieste perdavė afganistaniečių policijai jų surastas beveik šešias tonas narkotikų. Tačiau specialioms grupėms ėmus naikinti opijaus aguonų laukus Nangarcharo provincijoje, daugiau kaip du tūkstančiai fermerių sukėlė protesto demonstracijas ir pareiškė, jog nutrauks aguonų auginimą tik tuo atveju, jeigu provincijoje bus nutiesti nauji keliai, pastatytos mokyklos ir ligoninės.

Tačiau, ir be kovos su narkotikais, Afganistano vyriausybei iškilęs ne mažiau sunkesnis uždavinys nuginkluoti įvairių karo vadų ginkluotas grupuotes, kurių dauguma glaudžiai susijusi su narkomafija. Kol kas sunkiai sekasi suformuoti 70 tūkst. nacionalinę armiją. Pavyko į ją surinkti tik apie 15 tūkstančių. Tuo tarpu niekieno nekontroliuojamų ginkluotų grupuočių gretose yra apie 700 tūkstančių kovotojų! Be to, į nacionalinę armiją pašaukti kareiviai visiškai neįpratę prie drausmės, dažnai dezertyruoja. O vadinamojo lauko karo vadai iki šiol savo kontrolėje laiko daugumą Afganistano provincijų ir yra nekarūnuoti emyrai.

Yra dar viena problema. Tai etninių ir politinių grupių tarpusavio nesutarimai. Pavasarį etninių uzbekų generolo Rašido Dustumo kariai įsiveržė į šiaurinę Afganistano Farjabo provinciją, užėmė jos administracinį centrą – Meimene miestą ir net negalvoja perduoti jį centrinės vyriausybės žinion. Herato provincijos gubernatoriaus karinė grupuotė susirėmė su prezidento H.Karzajaus kariuomene. Iš abiejų pusių žuvo šimtai karių.

Pagaliau JAV karinė vadovybė pripažino, jog sunkiai vyksta karinės operacijos prieš talibų būrius. Po pralaimėjimo 2001-2002 metais Talibanas pastebimai atkūrė savo jėgas ir gana sėkmingai vykdo propagandą tarp šalies gyventojų.

Tuo tarpu silpna centrinės valdžios kontrolė tik padeda klestėti narkotikų prekeiviams, kurių „produkcija“ jau užplūdo visą pasaulį. Nelengva ir prezidentui H.Karzajui bei jo vyriausybei. Prezidento paskelbta kova naikinant opijaus aguonų laukus labai nusmukdė jo populiarumą visuomenėje. Apskritai situacija Afganistane pavojingai įkaitusi ir faktiškai beveik nekontroliuojama. Tiktai sostinę Kabulą galima vadinti sąlyginės ramybės salele. Kiek dar metų reikės iki situacijos Afganistane normalizavimo – nežino niekas.

Tam tikrų vilčių suteikia neseniai išrinktas Afganistano parlamentas. Tai pirmasis parlamentas po trijų dešimtmečių karo ir suirutės.

Petras KATINAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija