Pirmasis puslapis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Ora et labora
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Kelionė gėrio ir grožio link

Kun. Robertas GRIGAS

Lietuvės Kristina ir Aušra Švč. Sakramento procesijoje Lurde Kristinos Mozūraitės nuotrauka

1874 metais pastatyta pirmoji ligoninė ir koplyčia Lurdą aplankantiems ligoniams

Pirėnų kalnai prie Gavarnie Autoriaus nuotraukos

(Tęsinys. Pradžia Nr. 83, 85, 87, 89, 91, 93)

„Ave, ave, ave Marija!“

Vakare rikiuojamas prie Lurdo Šv. Bernadetos bažnyčios žiburių procesijai. Mūsų grupės lietuviai įsiprašo kartu su olandų savanoriais stumti procesijoje neįgaliųjų vežimėlius. Sutemus daugiatūkstantinė procesija pajuda per Gave de Pau tiltą į bazilikų aikštę. Visi dalyviai, sveikieji ir daugybė neįgaliųjų vežimėliuose, gauname po baltą žvakę su popieriniu gaubtu, kuriame išspausdintos pagrindinės maldos ir giesmės. Labai patogu – viduje deganti žvakė apšviečia tekstus, ir jų nemokantys gali bendrai melstis. Giedame, vis keičiantis vadovui, rožinio Skausmo slėpinius, kurie įvardijami anglų, prancūzų, italų, vokiečių, olandų kalbomis. Juos vis perpina nuostabios melodijos „Ave, ave, ave Marija!“ intarpai. Atrodo, kad ši dangiško skaidrumo giesmė ir jos ritmas tvyro visoje apylinkėje – su ja mes keliamės ir gulamės, nes „Ave“ melodiją kas ketvirtį valandos groja bazilikos bokšto laikrodis. Mums ji gerai žinoma, lietuviai yra pritaikę šiai melodijai savus žodžius („...Kaip Lurdo šventovėj, taip ir Lietuvoj/ Laikyki, Marija, mus savo globoj...“). Tuo tarpu giesmės originalą sudaro keliolika posmų, juose atpasakojama visa Lurdo stebuklo istorija. Giedant „Ave“, visi procesijos dalyviai pakelia aukštyn žvakes – sunkiai perteikiamo grožio ir nuotaikos vaizdas, kai aikštę pusračiu gaubiančias akmenines arkas, neužmatomą aplink šventovę plaukiančią žmonių upę, šonuose stovinčių, besimeldžiančių visų rasių žmonių gerus veidus užlieja siūbuojančių žvakių liepsnelių ir tyros muzikos simfonija nakties tamsoje. Taip iš lėto melsdamiesi apeiname aikštės ovalą. Paskui kunigai sulipa ant laiptų priebažnytyje, ligonius vežimėliuose savanoriai atstumia į priekį. Du vyskupai, italas ir prancūzas, kartu su dalyvaujančiais kunigais laimina minią kryžiaus ženklu. Truputį bijojau, kas įvyks, kai ankštai susispaudusi žmonių masė pradės skirstytis – aikštėje ir procesijoje galėjo būti keliasdešimt tūkstančių maldininkų. Neįsivaizduojama! – nei einant, nei dabar – jokio riksmo, spūsties, stumdymosi. Didžiulė piligrimų, vežimėliuose sėdinčių ligonių, savanorių minia džiaugsmingai, neskubėdama, šnekučiuodamasi skirstosi... Štai kuo skiriasi šventovė nuo supermarketo! Katalikų Bažnyčia ir nūdienos pasaulio kai kurios vyraujančios tendencijos – tai kaip grožį ir paslaptį spinduliuojanti Lurdo šventovės architektūra ir atstumiantys, negyvi dabartiniai betono ir stiklo statiniai.

Lietuviai susirandame vieni kitus, nueiname prie grotos. Ant akmeninio altoriaus po grotos skliautu adoruojamas Švč. Sakramentas, kunigai palaimina susirinkusiuosius, tada maldininkų eilė puslankiu leidžiama į grotą. Stojame į eilę ir mes, liečiame nugludintas, įžambiai virš mūsų palinkusias pilkos uolos sienas, plyšius. Grota yra apie 4 m ilgio ir 8 m pločio, jos gilumoje, kairiau, žvilgančio vario ovalu įrėmintoje uolų ertmėje, pulsuoja 1858 metais šv. Bernadetos regėjimų metu ištryškęs šaltinis. Aukštai, pailgoje skardžio nišoje, – Švč. Mergelės statula, nuo uolų svyra vijokliai, žolės, krūmai. Šviesų persmelkti, jie papuošia grotą pačiu gražiausiu čia tvyrančios mistiškos dvasios ir Dievo kūrinijos, tikros, „neapkarpytos“ gamtos deriniu. Traukia melstis už Lietuvą ir už priespaudą kenčiančias tautas, už „Caritas“, „už visus ir už visa“, kaip kviesdavo kun. Juozas Zdebskis. Užtark mus ir pasaulį, kuklioji Lurdo vargšų mergaite! Bet mūsų viešbutėlį užrakina pusę pirmos nakties, kone bėgte parlekiame ir spėjame pačiu laiku, nes prancūzas budėtojas jau keliasi raktų, o „Hospitalet“ atidaromas 5 val. ryto.

Rugpjūčio 27-oji, šeštadienis. Pažanga! – išmokstame naudotis „klastinga“ mašina viešbutėlio valgykloje – suspaudžius mygtukus, įtaisas pila į puodelį (arba šalia) kavą, pieną, šokoladą, vandenį.

9.45 val. šv. Mišios Massabielle grotoje, meldžiamės drauge su olandų piligrimų traukinio kunigais ir diakonais. Mes – po uola, kaip Betliejuje (beje, seniau Lurdo gyventojai į olą iš tikrųjų suvarydavo savo gyvulėlius, slėpdami juos nuo darganų). Jaudinanti savo autentika vieta šv. Mišių aukai, Dievo artumo išgyvenimui. Priešais mus – eilių eilės ligonių vežimėliuose, maldininkų minia. Smarkokai lyja. Žmonės apsisiautę lietpaltukais, po skėčiais, savanoriai dangsto ligonius šiltais apklotais. Pastebime, kad šiaurietiškai santūrūs olandai po vakarykščio lietuvių patarnavimo jų ligoniams tapo mums daug malonesni, šiltesni. Pasimeldę, olandų slaugytojos lydimi, susipažįstame su modernia Lurdo ligonine. Daugiaaukščiame pastate – liftai, didelės palatos, erdvios tualetų ir (atskirai, priešingose kambario pusėse) dušų patalpos. Norint patekti į šią ligoninę, Lurdą lankančioms ligonių grupėms reikia užsiregistruoti prieš dvejus metus (dabar jau registruojami ligoniai 2007-2008 metams). Dažnai sunkiai sergantys ligoniai keliauja į Lurdą tikėdamiesi čia numirti. Olandė sakė, kad per kelerius metus iš gausybės apsilankančių ligonių miršta vienas du žmonės. Tokiais atvejais VNB (nacionalinė piligrimų organizacija) visiškai pasirūpina artimųjų atvykimu, mirusiojo parvežimu, laidojimu ir t. t. Didžiąją dalį išlaidų sumoka draudimas. Įvairių šalių ligonius atlydi ir jų gydytojai, savanoriai slaugytojai. Lurdo ligoninėse jiems talkina nuolat čia dirbantys prancūzai medikai. Kad būtų galima kuo greičiau padėti ligoniams, iš anksto surenkamos atvykstančiųjų ligos istorijos, užmezgamas ryšys su juos gydančiais medikais.

Popiet rikiuojamės Švč. Sakramento procesijai. Tokios procesijos Lurde vyksta kasdien, o kiekvieną naktį – maldingos eisenos su žiburiais. Paulius užsako keturioms mūsiškėms pareigas procesijoje – Aušra ir Janina, aprengtos albomis, šalia baldakimo neša žibintus, Jūratė ir Kristina V. – mažas vėliavas. Kristina M. bėgioja aplink procesiją ir itin uoliai filmuoja („gaudydama“ lietuvius į kadrą, be abejo). Saulius ir Vytas vėl stumia ligonių vežimėlius, gauna vakarykščius „savo“ pacientus. Vakar neseko įspūdžiai apie talką ligoniams žiburių procesijoje. Moterys ir Saulius su saviškiais bendravo angliškai, išsikalbėjo apie jų ligas, susidraugavo. Vytas iš užsienio kalbų moka tik rusų, bet su savo senute gestais, pirštais irgi viską išsiaiškino – ir kas jai atsitiko, ir Lurdo įspūdžius. Siaubo istorijų, dėl kurių Paulius mus perspėjo, – kai nusimauna ir savanorio rankose lieka guminiai vežimėlio rankenų antgaliai, o vežimėlis su ligoniu nurieda pakalnėn, – mūsiškiams neatsitiko.

Pusračiu apsukusi šventovių aikštę, procesija su visomis tautinėmis, bažnytinėmis ir vyskupijų vėliavomis plaukia į didžiąją požeminę Šv. Pijaus X baziliką. Lurdo apsireiškimo 100-mečiui 1958 metais statyta bažnyčia – viena didžiausių pasaulyje, joje telpa apie 25 tūkst. žmonių. Adoruojame Švenčiausiąjį, kunigai laimina ligonius, prieidami prie jų grupių. Prasmingai atrodo du procesijoje vežami ligoniai kunigai su liturginiais drabužiais.

Sekmadienis Lurde

Rugpjūčio 28-oji, sekmadienis. Ryto šv. Mišioms renkamės į Šv. Pijaus X baziliką. Šimtai kunigų ir tūkstančiai pasauliečių tikinčiųjų, vežimėliuose sėdinčių ligonių iš keturių pusių apsupa centre ant pakylos įrengtą altorių. Mišių celebravimui vadovauja vyskupas, skaitiniai ir atliepai skamba gal septyniomis Europos kalbomis, liturgijos vyksmą ir tekstus daugybe kalbų visi dalyvaujantieji gali stebėti dideliuose ekranuose. Po šv. Mišių celebravusių kunigų ir dalyvių eisena nusidriekia prie Lurdo grotos, kur pakartotinai informuojama apie Cité Saint-Pierre suteikiamą lengvatą neturtingiems maldininkams. Visi norintieji kviečiami į Cité Saint-Pierre 50-mečio minėjimą, pranešama, iš kur ir kokie autobusai veš. Mūsų grupė pasidalija: vieniems Saulius veda „sunkesnį“ Kryžiaus kelią (kuris iš tikrųjų vingiuoja į kalną, su išraiškingomis skulptūrinėmis stotimis; yra ir kitas, „lengvesnis“ Kryžiaus kelias, labiau pritaikytas neįgaliesiems, sėdintiems vežimėliuose); kiti su Pauliumi keliaujame į Cité Saint-Pierre jubiliejų. Čia vėl patenkame į šokančią, dainuojančią, įvairių amatų kūrybą demonstruojančią įvairiatautę mugę. Nelauktai susitinkame pasaulinio Bažnyčios šalpos organizacijų tinklo „Caritas Internationalis“ prezidentą Denisą Vinotą ( Denis Vienot) ir „Prancūzijos Caritas“ vadovą Žaną Pjerą Rišė (Jean-Pierre Richer). D.Vinotas buvo išrinktas „Europos Caritas“ prezidentu 1998 metais Kaune vykusioje regioninėje konferencijoje. Šiemet, mirus „Caritas Internationalis“ vadovui, libaniečiui arkivyskupui Fuadui El Hagei (Fouad El-Hage), pagal „Caritas“ statutą Vinotas perėmė jo pareigas.

Abiem pusėms malonus siurprizas susitikti čia, Lurde, o ne kokioje iš anksto suplanuotoje konferencijoje. Giriame prancūzams karitiečiams jų šalies nesukaustytą laisvės ir draugiškumo dvasią, džiaugiamės savosiomis Lurdo patirtimis, gyvu katalikiškojo tikėjimo spinduliavimu. „Tai suteikia vargšai, – sako D.Vinotas, – tą ypatingą Dievo malonės patirtį sudaro tai, kad čia priimami neturtingieji, globojami ligoniai...“

Atsisveikiname su kolegomis iki 2006 metų „Europos Caritas“ regioninės konferencijos Maince (Vokietijoje). Išsiskiriant Ž.P.Rišė sako, kad į mūsų teikiamus socialinius projektus „Prancūzijos Caritas“ žiūrėtų palankia akimi (na, štai, kokia tiesioginio bendravimo reikšmė – anksčiau jokių tokių pasiūlymų nebuvo, santykiai tarp prancūzų ir lietuvių „Caritas“ buvo „draugiškai formalūs“).

Vakare visa komanda einame į kino teatrą žiūrėti Žano Delano (Jean Delannoy) 1988 metais sukurtą meninį filmą „Bernadeta“, kur pagrindinį vaidmenį atlieka Sidnė Peni. Šis filmas laikomas vienu istoriškiausių ir meniškiausių Lurdo stebuklo tema. Jis įtaigus, nestokojantis sveiko humoro blyksnių, be kurių, ko gero, nebūna nei tikros meninės kūrybos, nei autentiško religinio gyvenimo. Po filmo daugelio akys buvo sudrėkusios. Sėdime su Pauliumi mažoje lauko kavinukėje, judrią gatvę gaubia maloniai vėsi Pirėnų vasaros naktis, diskutuojame apie karštus filmo įspūdžius, siužeto vingius, scenas. Kalba neišvengiamai sukasi apie Lurdo šaltinio gydomąją galią. Ar įmanoma, anot skeptikų, sugestija, per akimirką atauginanti sutrupėjusius kaulus, užgydanti pūlingus lūžius? Ir kas tokiu atveju yra tikrovė, mėginama apibrėžti „sugestijos“ terminu – argi ne psichikos, tai yra, dvasios galia, pertvarkanti medžiagą? Kas taip galingai paveikia žmogišką dvasią, pagal kokius nežinomus dėsnius vieniems nuostabus išgydymas suteikiamas, o kitiems – ne? Joks materialistinis aiškinimas negali paneigti religinio tikėjimo įtakos tokiems išgydymams, kurių nuo 1858 metų užfiksuota 6784 (iš jų Bažnyčia antgamtiniais pripažino tik 66).

Janina, didelė šv. Teresėlės gerbėja, sakosi įžvelgianti šventųjų Teresės Marten ir Bernadetos Subiru panašumą. Paulius, švelniai oponuodamas, pamini abiejų tauriųjų prancūzių skirtumus: Kūdikėlio Jėzaus Teresė – geltonplaukė, mėlynakė aristokratiškos šeimos dukra, vaikystėje, olando nuomone, šiek tiek isteriška; Lurdo Bernadeta – varno juodumo plaukais, juodomis kaip angliukai akimis, visiškai blaivaus mąstymo, sveikos kaimiškos prigimties mergina. Viešpaties planuose, be abejo, viena ir kita turėjo ypatingą pašaukimą, kurį, tikime, tebevykdo ir šiandien. 1866 metų Neverso mieste įstojusi į Notre Dame seserų vienuoliją, Bernadeta mirė 1879 m. balandžio 16 d., būdama 35 metų amžiaus. 1925 metais Bažnyčia ją paskelbė palaimintąja, 1933 metais – šventąja. 1909, 1919 ir 1925 metais atidarius Neverse palaidotos Bernadetos karstą, jos kūnas rastas nesugedęs (medikų išvadoje rašoma: „Nėra puvimo kvapo, oda primena pergamentą, audiniai išlikę lankstūs“). Tokie jos žemiškieji palaikai, saugomi stiklo karste, išlikę iki šių dienų.

Grįždami namo, tarp miesto svečių Lurdo gatvelėse ir prie šventovių, kaip visada, sutinkame daug indiškos išvaizdos žmonių. Dažnai tai šeimos su vaikais, net visai mažais, kartais neįgaliais. Paul Wennekes sako, kad pastaruoju metu į Vakarų Europą atvyksta daug tamilų ir kitų Indijos tautų atstovų, kurie dėl tautinės ir kitokios priespaudos stengiasi emigruoti, pasilikti Vakaruose. Vis daugiau jų, ypač žemiausioms kastoms, „neliečiamiesiems“ priklausančių, pereina į krikščionybę ir katalikybę. Juos traukia į Kristaus bendriją nusižeminusio Dievo, Dievo, tapusio tarnu dėl žmonių išgelbėjimo, samprata. Joje pažemintieji ir išnaudojamieji atpažįsta savo likimą – ir drauge jo išaukštinimo, įprasminimo galimybę. Esanti ir tokia teorija, šiuolaikinės Vakarų sekuliarizacijos viena iš priežasčių laikanti būtent šią krikščionybės doktrinos dalį. Paulius pats sakosi pastebįs, kokia kryptimi jo dukra auklėjama mokykloje: „tu esi pats / pati svarbiausia(s)“, „nenusileisti“, „pasiekti savo“, „pirmiausia aš“, „rinkis tai, ko tu nori“. Tokiai pasaulėžiūrai Kristaus kryžius yra tikra priešingybė.

Neturime, todėl ilgimės ?

Rugpjūčio 29-oji. Kylame anksti, Lurdo slėniui dar glūdint kalnų šešėliuose, bet aušrai jau gražiai nurausvinus Aukštutinę bažnyčią. Šiandien laukia pažadėta, jau Lietuvoje svajota kelionė į Pirėnų kalnus. Dviaukščiu autobusu visa mūsų kompanija su Pauliumi ir pagyvenusiais, bet žvaliais olandų piligrimais pajuda į pietus – Ispanijos sienos link. Autobusas spėriai kopia įkalnėn, vos išsisukdamas tarp pietietiškų namukų. Tačiau greitai įvažiuojame į plačią dviejų juostų automagistralę, nutiestą Jono Pauliaus II vizito į Lurdą proga – vietiniai žmonės popiežiui už tai dėkingi, sako Wennekes. Automagistralė neria plačiu slėniu tarp abipus dunksančių nuolaidžių kalnų, kurie tolydžio vis artėja, statėja ir aštrėja. Galop už Pierefitte miesto jie suspaudžia mūsų magistralę į siaurą kalnų plentą, ant kurio iš kairės pusės, užstodami dangų, griūte griūva neįsivaizduojamo dydžio akmeniniai kolosai (tik dabar iš arčiau suvoki tų akmeninių tolumos gražuolių tikruosius gabaritus!), o dešinėje tiesiog po autobuso ratais veriasi siaura uolų bedugnė. Plentas visą laiką vingiuoja šalia jos, rizikingais lankstais tai kildamas, tai leisdamasis, ir reikėtų gerokai pasilenkti, kad išvystum visą stačiašlaičio tarpeklio gylį ir pamatytum tenai susiaurėjusiuose jo gniaužtuose grėsliai šniokščiantį upelį... Ir kai ant tokių siauro plento posūkių su nuolat besikartojančiais ženklais akmenų griūtis , su vielų tinklais ant stačių uolų sienų dar tenka prasilenkti su priešais atvažiuojančiu kitu autobusu ar sunkvežimiu – ir mūsiškis dviaukštis spaudžiasi dar arčiau tarpeklio krašto – itin nuoširdžiai norisi melstis dėl kresno, ūsuoto rusvaveidžio mūsų vairuotojo atidumo, taip juvelyriškai dirbančio vairu, na, ir dėl stabdžių hidraulikos... Kelios mūsų komandos merginos skundžiasi nekokia savijauta ir stengiasi žiūrėti tiktai pirmyn, nesižvalgydamos į atšiauraus, vis nesibaigiančio akmeninio sprūdžio gelmes; pats irgi jaučiuosi daugmaž panašiai – bet šiurpas sumišęs su pasigėrėjimu. Kiekvienas vingis atveria vis naują neregėtų formų, spalvų, perspektyvų ir fantazijos kalnų pasaulį, o pavažiavus kelis metrus, pasikeitus rakursui, tas pasaulis atsisuka į tave vėl nematytu, kitaip gražiu, rūsčiai didingu veidu... Kyla saulė, nutvieksdama pašlaičių miškus ir keterų akmenis, nuošliaužas skirtingo intensyvumo atspalviais, šviesos ir šešėlių deriniais. Vienas kalnų slėnis kaip garuojantis dubuo kupinas saulės peršviesto plunksninio rūko: nerealiame, virpančiame, kintančiame jo paviršiuje kaip laivai jūroje kyšo žmonių statiniai, medžių lajos... Kai kada nuo pat kalno keteros iki papėdės matosi lyg milžino šluota per mišką nubrauktos plačios šliūžės, nusėtos išvartytų negyvų medžių kamienais – tarsi degtukėliais, žiūrint nuo plento. Tai sniego lavinų darbas. Pravažiuojame dar maurų invazijos laikais statytą bažnyčią-tvirtovę, iškilusią ant pilko akmens skardžio ir sumūrytą iš tokių pat akmenų. Pagal to meto situaciją, sako P.Wennekes, šventovių statytojai šiuose kraštuose dažnai sujungdavo maldos namų ir gyventojų apsaugos, forto, funkcijas. O aš mąstau apie Lietuvos Katalikų Bažnyčią, kuri taip pat, tegul ir ne fiziniais ginklais, iki pat Atgimimo gynė ir tikėjimo, ir tautos laisvę, kultūrą...

Šalia plento vis išnyra senos ir naujos elektrinės (šiame regione jos pradėtos statyti labai seniai). Jas suka nuo neužmatomo aukščio kalnų keterų storais vamzdžiais siaubinga jėga garmantis kalnų upelių vanduo (kaip jie tų vamzdžių kilometrų kilometrus užvilko ant stačių uolų į tokį aukštį – gal sraigtasparniais ?..).

© 2005 "XXI amžius"