Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Nuomonės
Susitikimai
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

„Novorosijsk“: tragedija, žygdarbis ir jo aidas Lietuvoje

Angelė BUŠKEVIČIENĖ

Broliškose kapinėse prie Gedinčio jūreivio maldą sukalbėjo ir pašventino stačiatikių šventikas

Prieš išplaukiant į linkoro „Novorosijsk“ žūties vietą (iš kairės): Marytė Kudirkienė, Angelė Buškevičienė, Antanina ir Karpas Samochvalovai, Gražina Buzienė, Benedikta Barančiukienė, Stasė Strekšienė, Antanas Venckūnas

Lietuvos karių atminimo sąjungos pirmininkė Gražina Buzienė broliškose kapinėse deda gėles prie memorialinės lentos žuvusiems linkoro „Novorosijsk“ jūreiviams

Lietuvių grupė prie paminklo žuvusiems laivo BPK „Otvažnyj“ jūreiviams Komunarų kapinėse

Lietuvių vaikinų tarnyba okupacinėje sovietinėje kariuomenėje – skaudi tema Lietuvos istorijoje, o negrįžusiųjų – tragiškai žuvusių, parvežtų cinko karstuose, kai jų atžvilgiu buvo taikomos represinės priemonės prievartaujant ir žalojant psichiškai – negyjanti žaizda ne tik artimųjų, bet ir tautiečių širdyse.

Prieš trejus ketverius metus „XXI amžius“ šia tema spausdino korespondentės Angelės Buškevičienės straipsnių ciklą „Išėjusi 20-mečių jaunystė“. Bendravimas su Lietuvos karių atminimo sąjunga, jos vadove Gražina Buziene leido autorei įsigilinti į šią problemą ir atskleisti visuomenei skaudžius jaunuolių, jų šeimos narių išgyvenimus. A.Buškevičienė kartu su „Lietuvos karių atminimo sąjungos“ vadovais, žuvusiųjų giminėmis spalio 28-30 dienomis dalyvavo Juodosios jūros laivyno, Sevastopolio miesto visuomenės organizuotuose renginiuose, skirtuose karinio laivo „Novorosijsk“ žūties ir įgulos tragedijos – vienos didžiausių Rusijos kariniame jūrų laivyne – 50-osioms metinėms paminėti. Kelionę finansavo Lietuvos Vyriausybė.

1955 m. spalio 29-osios naktį Sevastopolio įlankoje stovinčiame linkore „Novorosijsk“ įvyko galingas sprogimas, kuris kiaurai – nuo kilio iki viršutinio denio – pramušė visą daugiaaukštį šarvuotą linkoro korpusą. Pro pramuštą milžinišką apie 150 kv. m skylę kriokdamas veržėsi vanduo, susimaišęs su dumblu ir jūreivių krauju. Po atkaklių gelbėtojų ir įgulos pastangų, kovojant už laivo išsaugojimą ir žmonių gyvybes, linkoras apsivertė aukštyn kiliu ir nuskendo. Laive tuo metu buvo apie 1700 įgulos narių. Šių dienų duomenimis, žuvo 611 ar 640 ir daugiau jūreivių, tarp jų – dešimt iš Lietuvos. Sevastopolyje palaidotos 257 aukos, kitų kūnus priglaudė jūra.

Tada „Novorosijsk“ į pagalbą atvyko iš įvairių kreiserių apie 200 jūreivių ir narai. Gelbėjant žmones žuvo 44 jūreiviai, o iš kreiserio „M.Kutuzovas“, kuris paskutinis paliko nuskendusį linkorą, žuvo 27 jūreiviai.

Šiaurinėje Sevastopolio dalyje, broliškose kapinėse, 1963 metais atidengtas memorialas „Novorosijsk“ įgulos, ir ne tik, tragiškai žuvusiems jūreiviams įamžinti. Memoriale užrašas: „Tėvynės sūnums“, viršūnėje – dvylikos metrų „Gedintis jūreivis“. Figūra išlieta iš bronzinių linkoro varžtų. Šiose kapinėse palaidota 210 „Novorosijsk“ jūreivių. Jų pavardės iškaltos pilkose granito plokštėse. Tarp jų – ir lietuvių.

Pirmosioms linkoro aukoms – memorialinis antkapinis paminklas Komunarų kapinėse, kuris užbaigtas 1995 metais. Čia palaidoti 43 jūreiviai.

Memorialinė granitinė lenta su linkoro piešiniu, pritvirtinta prie ligoninės prieplaukos sienos, liudija netoliese įvykusią tragediją. Šiuo metu Sevastopolyje gyvena 42 buvę linkoro įgulos nariai, Ukrainoje – apie 100, NVS šalyse – 250. Lietuvių linkore tarnavo 20: 10 – žuvo, 10 – išsigelbėjo. Šiandien jų gyvena: Kaune – du, Daugpilyje – vienas, Sevastopolyje – vienas, gelgaudiškietis L.Andriulaitis išėjo Amžinybėn šiais metais, kiti – kur kas anksčiau.

Net ir po 50 metų linkoro „Novorosijsk“ sprogimo priežastys neatskleistos, jas gaubia ne viena versija. Tačiau gyvieji liudininkai, linkoro „Novorosijsk“ veteranų taryba vienareikšmiai teigia: „Tiek aukų buvo galima išvengti“. Tam pritaria ir avarinių tarnybų liudininkai, narai.

Sevastopolio miesto administratorius Sergiejus Ivanovas pasirengęs inicijuoti tyrimą ir iš naujo nagrinėti linkoro „Novorosijsk“ žūties priežastį. Apie tai miesto vadovas pareiškė tragedijos 50-ųjų metinių minėjime: „Aš noriu linkoro „Novorosijsk“ veteranų ir visų sevastopoliečių vardu kreiptis į Ukrainos ir Rusijos Federacijos prezidentus su prašymu atnaujinti specialiosios komisijos tyrimus, kad po 50 metų visiems laikams būtų padėtas taškas apie daugybės mūsų jūreivių mįslingą žūtį“.

Sevastopolyje paminėtos linkoro „Novorosijsk“ įgulos tragedijos 50-osios metinės

Tragiška linkoro „Novorosijsk“ ir įgulos data Sevastopolyje buvo paminėta spalio 28-30 dienomis su didžia pagarba ir liūdesiu. Pagrindinis renginys vyko paskutinį spalio mėnesio sekmadienį – 30 dieną. Iš ankstyvo ryto į Pajūrio bulvarą rinkosi sevastopoliečiai, karinio jūrų laivyno ir linkoro vadovai, jauni jūreiviai, Sevastopolio miesto vadovai, žuvusiųjų jūreivių giminės, visuomeninių organizacijų atstovai: iš Maskvos, Kijevo, Donecko, Rostovo prie Dono, Kalugos, Nikolajevo, kitų miestų ir mūsų, lietuvių, aštuonių žmonių grupė. Jautėme didelį dėmesį ir atsakomybę, nes buvome tarsi Lietuvos pasiuntiniai. Minėjime dalyvavo apie 250 žmonių.

Dar spalio 28-ąją Rusijos Federacijos (RF) Juodosios jūros laivyno karininkų namuose vyko karinė-istorinė konferencija „Linkoro „Novorosijsk“ tragedija ir jūreivių žygdarbis“, kurioje dalyvavo Juodosios jūros laivyno vadovai, linkoro „Novorosijsk“ veteranų tarybos nariai ir veteranai, buvę narai, gelbėjimo įgulos atstovai, žuvusiųjų giminės, istorikai, žurnalistai. Konferencijos tikslas – prisiminti tragedijos ištakas, priminti jauniems jūreiviams, kad įgulos ir laivo likimas priklauso nuo ekipažo narių pasirengimo, drausmės. RF Juodosios jūros laivyno vadas viceadmirolas Aleksandras Tatarinovas pabrėžė, jog „linkoro žūtis 1955 m. spalio 29-osios naktį – viena didžiausių tragedijų sovietiniame kariniame jūrų laivyne. Apie tai reikia visada prisiminti“.

Spalio 29-ąją Komunarų kapinėse susirinko „Novorosijsk“ veteranai, sevastopoliečiai, jūreivių giminės, svečiai. Prie paminklo žuvusiems jūreiviams, kurį sukūrė Ukrainos liaudies menininkas Stanislavas Čižas, buvo padėta gėlių, prisimintas tos nakties siaubas, paminėti žuvusieji. Pagrindinis renginys, skirtas linkoro „Novorosijsk“ žūties 50-osioms metinėms, vyko spalio 30-ąją. Su gėlėmis, vainikais susirinkusieji iš Pajūrio bulvaro patraukė į Nachimovo aikštę, kur prie Amžinosios ugnies sevastopoliečiai minėjo Ukrainos išsivadavimo iš vokiškųjų fašistų 61-ąsias metines ir kur prieš 64 metus prasidėjo antroji Sevastopolio gynyba.

Iš Nachimovo aikštės – čia pat Grafų prieplauka, iš kurios susirinkusieji dviem kreiseriais „Orion“ ir PSK-537 išplaukė į Didžiąją Sevastopolio įlanką – tragedijos įvykio vietą. Pakeliui kreiseriai stabtelėjo, buvo padėta gėlių prie Ligoninės sienos memorialinės lentos. Kreiseriuose – sausakimša žmonių. Linkoro „Novorosijsk“ žūties vietoje laivai sustojo, buvo nuleisti vainikai su gedulo juostomis, vilnijo bangos, nusinešdamos į tolį baltus ir raudonus gvazdikus. Tylos minute pagerbti žuvusieji: žmonės su ašaromis akyse stovėjo tylūs, susimąstę, prikaustę žvilgsnį prie bangų nešamų gėlių. Visų akyse galėjai įžiūrėti, kokią dalią skyrė likimas linkoro įgulai. Suvoki vieną atsakymą: tada nebuvo svarbūs religiniai, politiniai, tautiniai skirtumai, žmonės kovėsi su nebūtimi.

Kreiseriai grįžo į krantą, kur autobusais minėjimo dalyvius vežė į šiaurinę Sevastopolio dalį – Broliškas kapines. Čia minėjimą vedė linkoro „Novorosijsk“ veteranų tarybos pirmininkas 1-ojo rango atsargos kapitonas Jurijus Lepechovas. Kalbėjo Sevastopolio miesto tarybos pirmininkas Vasilijus Parchomenka, RF Juodosios jūros laivyno vado pavaduotojas auklėjamajam darbui kontradmirolas Aleksandras Puškariovas, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadas kontradmirolas Aleksandras Maksimovas, iš Maskvos atvykęs buvęs ilgametis RF Juodosios jūrų laivyno vadas Igoris Kasatonovas, linkoro veteranai Leonidas Bakši, Viktoras Saltykovas. G.Buzienė atkreipė dėmesį, kad „lietuvių tautos širdyse visada liks atminimas žuvusiųjų lietuvių ir kitų tautybių vaikinų, kovojusių už laivo ir įgulos draugų išlikimą“. G.Buzienė paprašė, kad prisiminimais pasidalytų Karpas Samochvalovas, į karinę tarnybą pašauktas 1951 metų rudenį iš Bobrimelio kaimo Zarasų rajone. K.Samochvalovas nuo pirmų tragedijos minučių su savo ekipažo BM-73 nariais gelbėjo linkoro „Novorosijsk“ jūreivius. Sevastopolietė Olga Matusievič, žuvusio elektromechaninės BČ-5 trečiojo rango kapitono našlė, galėjo papasakoti apie kiekvieną žuvusį jūreivį. Ji 50 metų ieškojo žuvusiųjų artimųjų, rinko žinias, nuotraukas ir viską kaupė. O.Matusievič kvietė išsaugoti didvyriškos linkoro įgulos atminimą.

I.Kasatonovas pabrėžė, jog linkoro „Novorosijsk“ įgulos tragedija – tai Antrojo pasaulinio karo aidas ir to meto „šaltojo karo“ pasekmė. Anot Sevastopolio miesto administratoriaus S.Ivanovo, tolesniems tyrimams dėl linkoro „Novorosijsk“ žūties vykdyti „būtina sudaryti specialiąją komisiją, į kurios sudėtį įeitų saugumo darbuotojai, laivyno specialistai, istorikai, žurnalistai. Jie turėtų visapusiškai ištirti tragedijos priežastis, nustatyti tikslų žuvusiųjų skaičių. Jei tai nebus atlikta, kol gyvi įvykio liudininkai, tie, kurie bent kiek susiję su šia tragedija, tragedijos priežastys gali būti neišaiškintos visiems laikams“. Prelegentas pažadėjo, jei tokia komisija bus sudaryta ir imsis tyrimų, miesto administracija jos darbe visapusiškai padės.

Prie memorialo ilgiausiai užtruko lietuviai: prie artimųjų pavardžių uždegė žvakutes, dėjo gausiai atsineštas gėles. Neliko nė vienos lietuviškos pavardės, prie kurios nebūtų gėlės žiedo. Pagerbę, prisiminę žuvusiuosius, paskutiniuoju autobusu visi vykome į RF Jūrų laivyno karininkų namus, kur ta proga buvo suruoštas furšetas. Čia, prie vaišių stalo, išsakytos aukštų laivyno pareigūnų mintys, galingai nuskambėjo Ukrainos liaudies artisto Ustinovo daina apie jūreivius.

Išsaugoti atmintį

– tokia Lietuvos karių atminimo sąjungos priedermė ir tikslas. Prieš mums vykstant į Sevastopolį, ši organizacija sudarė 20 puslapių knygelę „Requiem laivams“ lietuvių ir rusų kalbomis, kurią išspausdino Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija. Knygelė skirta linkoro „Nororosijsk“ 50-osioms ir laivo „Otvažnyj“ 30-osioms žūties metinėms.

Į linkoro „Novorosijsk“ žūties 50-ųjų metinių minėjimą Sevastopolyje atvyko iš Maskvos žinomas rusų rašytojas 1-ojo rango atsargos kapitonas Nikolajus Čerkašinas. Jis parengė naują knygą „Laivo sprogimas“ iš serijos „Jūrų kolekcija“. Savo knygą autorius įteikė G.Buzienei. Trumpas lietuvių susitikimas su N.Čerkašinu padarė didelį įspūdį. Tai pirmasis autorius, kuris Sovietų Sąjungoje pramušė tylos sieną ir papasakojo visuomenei apie linkoro tragediją. 1988 m. gegužės 14 d. laikraštis „Tiesa“ išspausdino N.Čerkašino straipsnį „Sprogimas“.

Netrukus laikraštis „Sevastopolio garbė“ išspausdino dokumentinės apybraižos „Laiptais prie „Gedinčio jūreivio“ fragmentus, pasirodė daugybė publikacijų, susikūrė linkoro „Novorosijsk“ veteranų judėjimas. Apie tai, kas buvo kalbama pašnibždomis, prabilta garsiai: laikraščiuose, per radiją, televiziją buvo skelbiamos N.Čerkašino, Boriso Karžavino, prof. Nikolajaus Muru ir kitų monografijos.

N.Čerkašino knyga „Laivo sprogimas“ pristatyta sevastopoliečiams 50-ųjų metinių minėjimo išvakarėse. Taip pat ta proga linkoro „Novorosijsk“ veteranų tarybos ir kitų autorių buvo išleista knyga „Novorosijsk: tragedija ir žygdarbis, 1955-2005“, skirta nemirtingam jūreivių žygdarbiui, išspausdinta Juodosios jūros laivyno „Tėvynės vėliava“ laikraščio redakcijoje. Knygoje panaudota O.Matusievič ilgus metus rinkta medžiaga, jūreivių nuotraukos, jų artimųjų pasakojimai. Visa tai literatūriškai apdorojo žurnalistas 1-ojo rango kapitonas S.P.Gorbačiovas. Sevastopolyje išleistas „Atminties knygos“ šeštas tomas. Joje – biografinės žinios apie žuvusiuosius: Sevastopolio gynėjus, kovojusius Afganistane, įvairių laivų, taip pat linkoro „Novorosijsk“ jūreivius.

Linkoro „Novorosijsk“ tragediją plačiai nušvietė Juodosios jūros laivyno laikraštis „Tėvynės vėliava“, taip pat Sevastopolio laikraščiai „Sevastopolio garbė“, „Sevastopoliečių laikraštis“ ir kt. Jie publikavo straipsnius apie jūreivių didvyriškumą ir tragizmą, linkoro veteranų ir gelbėtojų atsiminimus, tai progai skirtus renginius.

Dar kartą apie katastrofos priežastis

Po linkoro „Novorosijsk“ katastrofos praėjo 50 metų, tačiau priežastys nėra atskleistos, žiniasklaidoje pasirodo naujos versijos, nagrinėjamos ir žinomos, bet tiesa iki galo nenustatyta. Veteranų tarybos pirmininkas J.Lepechovas spaudoje apmąstė tris laivo žūties svarbiausias versijas: vokiška mina, likusi dugne po Antrojo pasaulinio karo, padėta diversinė mina ir diversija.

Pirmosios versijos atveju, buksyruojant laivą Didžiojoje Sevastopolio įlankoje užkliudyta mina, gulėjusi dešimt metų jūros dugne. Prelegentas abejoja, jog tiek laiko gulėjusi gilumoje mina galėjo sukelti tokį galingą sprogimą, net jei ten būtų buvusios dvi dėžės su minomis. Kodėl sprogimas įvyko 1.30 val. naktį? J.Lepechovas linkęs tikėti antrąja versija. Anot jo, kai italai perdavė šį laivą sovietams, laivo priekinėje dalyje buvo įtaisytas sprogdiklis ir sprogmuo. Tai galėjo padaryti anglai, nes linkoras ilgai stovėjo anglų karinėje jūros bazėje „Lavoletto“. Kadangi nebuvo pakankamai kontroliuojama Didžioji Sevastopolio įlanka, maža anglų valtelė įplaukė į įlanką ir pritvirtino miną po laivu toje vietoje, kur buvo įtaisytas sprogdiklis. Mat anglai turėjo nemažą tokio pobūdžio diversijų patyrimą. Šis atvejis pateisina sprogimo laiką. J.Lepechovas savo nuomonę grindžia ir tuo, kad, pradėjęs tarnybą linkore „Novorosijsk“, pastebėjo tris užvirintus išpjovimus priekinėje laivo dalyje. Tai buvo atlikta kvalifikuotai. Laivo vadovybė į tai nekreipė dėmesio. Šioje versijoje – klausimai be atsakymo. Trečioji versija – italų diversija. Italai iš pradžių nenorėjo, kad linkoras „Julijus Cezaris“ atitektų sovietams kaip kontribucijos dovana. Šios versijos šalininkai mano, jog italų flotilės „Borgezė“ buvę diversantai įplaukė į įlanką valtele ir susprogdino linkorą. Vienas jūreivis sevastopolietis „XXI amžiui“ tvirtino, jog galimos dvi tragedijos versijos: „sprogimas įvyko dėl atominės ginkluotės netinkamos techninės priežiūros arba su ja susijusi diversija. Pirmuoju atveju paslaptis dėl to saugoma KGB archyvuose. Sovietinėje kariuomenėje, taip pat ir jūrų laivyne, žmonių politinis „susipratimas“ buvo svarbesnis nei jų kvalifikacija. Negalima pamiršti, jog 1950-ųjų pradžioje kreiseriuose ir linkoruose sunkiosios artilerijos pabūklai turėjo atominius užtaisus, o po Stalino mirties tokia ginkluotė buvo sukoncentruota priekinėje linkoro „Novorosijsk“ dalyje. Be to, 1955 metais techninė komisija visus tokio tipo linkorus, kaip „Sevastopolis“, Juodojoje jūroje nurašė, o „Novorosijsk“ gyvavimą pratęsė dar dešimčiai metų“.

Nepaisant versijų įvairumo, vienareikšmiai teigiama, jog linkoro „Novorosijsk“ įgula visomis išgalėmis kovojo dėl laivo išgelbėjimo ir priesaikos laikėsi iki galo; žmonių aukų galėjo būti žymiai mažiau.

Gelbėtojai buvo bejėgiai

1955-ųjų nakties tragedija linkore „Novorosijsk“ tapo didžiuliu išbandymu gelbėtojams. Išvakarėse Sevastopolyje stovėjo nemažai prisišvartavusių laivų. Sprogimas linkore spalio 29-osios naktį, 1.31 val., buvo užfiksuotas visuose laivuose, stovėjusiuose Didžiojoje Sevastopolio įlankoje. Kreiserio „Frunzė“ budintis signalininkas jūreivis Voronkovičius pirmasis išgirdo ir pamatė sprogimą linkore „Novorosijsk“, pranešė visoms tarnyboms. Minėtas kreiseris pirmasis atplaukė į nelaimės vietą, netrukus – ir kiti laivai. Atplaukusių gelbėtojų niekas nesutiko ir nedavė jokių nurodymų. Nei gelbėtojai, nei linkoro „Novorosijsk“ įgula nežinojo, kas iš tikrųjų sukėlė sprogimą ir ką reikia daryti. Manyta, kad sprogimas sukėlė gaisrą, todėl avarinės tarnybos griebėsi kovos su ugnimi priemonių. Įvairių laivų gelbėtojų buvo per 200, tarp jų – sanitarinės tarnybos atstovai ir narai. Vieningo efektyvaus vadovavimo linkoro įgulai bei gelbėtojams nebuvo. Apie tai pabrėžė valstybinė komisija. Gelbėjimo darbams vadovavo atvykusių laivų vadai. Tai, ką išvydo gelbėtojai, kėlė siaubą. Anot kreiserio „Molotovas“ kapitono leitenanto V.Govorovo, atvykusių į įvykio vietą niekas nesutiko, nedavė nurodymų, kur ir kaip veikti. Jis ėmėsi iniciatyvos ir įsakė savo įgulos jūreiviams imtis priemonių sustabdyti vandens veržimąsi į laivą.

Buvo visiška tamsa, denyje gulėjo sudarkyti jūreivių kūnai, po kojomis žliugsėjo dumblas, susimaišęs su krauju. Kai vanduo pradėjo siekti jūreiviams iki kaklo, įsakė palikti gelbėjimo zoną, o apie 3.55 val. gelbėjimo tarnyboms buvo įsakyta visiškai palikti linkorą. Iki linkoro nuskendimo buvo likę 20 minučių. Daugiausia buvo išgelbėta tų jūreivių, kuriuos pirmoji sprogimo banga išmetė į jūrą. Po komandų: „Gelbėti laivą“, „Leistis į kajutes ir pasiimti komjaunimo bilietus, savuosius numerius“, „Rikiuotis denyje“, didelė dalis jūreivių, paklususių toms komandoms, taip ir liko viduje tarsi neįžengiamose džiunglėse. Po sprogimo laivo priekinė dalis niro vis gilyn į dugną. Įvairūs daiktai, laivo detalės apvirto ir užgriozdino praėjimus. Linkore nebuvo nuorodų, kuriose vietose gali būti žmonės, gelbėtojai nežinojo ir neturėjo avarinių išėjimų nuorodų, todėl negalėjo padėti jūreiviams, atsidūrusiems laivo viduje. Kurį laiką gelbėjo oro pagalvės, bet jos – tik lašas jūroje, vanduo sunkėsi į vidų, minutės virto valandomis. Dauguma išgelbėtų jūreivių buvo sužeisti, baigėsi jodas ir bintai. Buvo įsakyta tvarščiams naudoti švarią patalynę, o vietoj jodo – benziną B-70.

Daugpilyje gyvenantis K.Samochvalovas didvyrio medalį gavo Latvijoje pirmasis. Iki šių dienų jo atmintyje išliko ši baisi naktis Sevastopolyje. Iš Lietuvos išvykęs į sovietų tarnybą mokėsi Balaklavoje, narų mokykloje, tarnavo naru gelbėjimo laive BM-73. K.Samochvalovas prisimena: „Tragedijos naktį mūsų laivo narams įsakė plaukti į Šiaurinę įlanką Sevastopolyje. Čia pranešė apie sprogimą linkore „Novorosijsk“ ir įsakė plaukti į Sevastopolio Didžiąją įlanką, teikti pagalbą nukentėjusiems. Kada priplaukėme prie linkoro, šis smarkiai krypo į kairįjį šoną, o priekis – į dugną. Ant pasvirusio linkoro denio eilėmis išsirikiavę stovėjo jūreiviai. Atvykę nesulaukėme įsakymo ir tik po 20 minučių, kai linkoras driokstelėjo į kairę pusę, į jūrą pasipylė jūreiviai. Tada mūsų vadas davė įsakymą gelbėti žmones“.

Per 70-metį perkopęs K.Samochvalovas iki 1992-ųjų tarnavo kariniame jūrų laivyne. 1985 metais Barenco jūroje jam teko išgyventi laivo avariją, tačiau apie linkoro tragediją kalba su ašaromis akyse. Prisimena antrą valandą nakties skambėjusią dainą „Variagas“, kurios aidas kas minutę girdėjosi vis tyliau. Dar keturias paras K.Samochvalovas su kitais narais iš jūros į krantą traukė negyvų jūreivių kūnus, o kai gegužės mėnesį ieškojo minų jūros dugne, jį supo linkoro jūreivių kūnai ar atskiros kūnų dalys. Tada K.Samochvalovas tarnavo išminuotojų povandenininkų divizione.

Po linkoro tragedijos buvo duotas įsakymas narams išžvalgyti visas Sevastopolio įlankas. Narai dirbo primityviausiu metodu – apčiuopiant. Praktiškai nuo to laiko jauni vyrai, kuriems teko ši dalia, tapo invalidais su pažeista nervų sistema. Darbas rizikingas. Jei aptikti sprogmenys sprogtų, nusineštų narų gyvybes. Jūros dugne buvo aptikta penkiolika vokiškų magnetinių bombų, o per 1956-1957 metus narai iš Sevavstopolio įlankų iškėlė 2088 pavojingus sprogmenis. Anot K.Samochvalovo, „svarbiausia, kad avarijos laivuose neperaugtų į katastrofas“.

Linkoro „Novorosijsk“ iškėlimas iš jūros dugno

Nuskendęs laivas kėlė pavojų: jame liko didelis kiekis sprogmenų, be to, kajutėse buvo likę žuvusiųjų kūnai. Narai turėjo atrastus lavonus iškelti į paviršių, nors nebuvo galima atpažinti suirusių kūnų. Linkoro viduje buvo chaosas: žmonių kūnai, įvairių daiktų ir detalių nuolaužos, šoviniai išbyrėję ir išsivolioję mazutu. Laive buvo likę 23962 vienetai įvairios ginkluotės, kuri svėrė 444 tonas. Narai dirbo tamsoje, o krovinius, sveriančius 500 kg, kėlė rankiniu būdu. Šie slysdavo gličioje masėje, o sprogmenys kiekvienu momentu galėjo sprogti. Jie pjaustė 320 milimetrų storio plieninį laivo bokštą. Kėlė pavojų ir dujų balionai, kurie taip pat bet kuriuo momentu galėjo sprogti. Kiekvienas na ras buvo gerai išstudijavęs laivo brėžinius, bet tamsoje orientuotis buvo sunku, dirbo apgraibomis, atstumą matavo kojomis. Dirbo po tris keturis žmones grupelėje. Narams priklausė dirbti tik šešias valandas, o iš jų buvo pareikalauta dirbti po 12-13 valandų. Sprogmenims iškelti iš laivo prireikė septynių mėnesių. 1956 metais į Sevastopolį iš Kronštadto buvo atvežta komanda narų iškelti iš jūros dugno linkorą „Novorosijsk“. Tai pareikalavo didžiulių pastangų ir tik po ketverių metų šis laivas buvo iškeltas, nubuksiruotas į Kazokų įlanką Sevastopolyje ir supjaustytas į metalo laužą. Narams, dirbusiems prie linkoro iškėlimo, buvo suteiktas „kovinių veiksmų dalyvio“ statusas.

Paskutinis „dainuojančios fregatos“ atodūsis

Tokiu pavadinimu dokumentinę apybraižą parašė „Tėvynės vėliavos“ žurnalistas 1-ojo rango kapitonas Olegas Prichodka apie 1974 m. rugpjūčio 30 d. Juodojoje jūroje, 20 mylių nuo Sevastopolio, katastrofą patyrusį karinį laivą BPK „Otvažnyj“. Tame laive po šešių valandų kovos su stichija iš 287 įgulos narių žuvo 24, buvo sužeisti ir apdegę 26 jūreiviai, o laivas nuskendo 125 metrų gylyje. Žuvo lietuvis Algirdas Makštutis, pašauktas į sovietinę kariuomenę iš Ūdrijos kaimo (Alytaus r.). Išsigelbėjo patyrę traumas ir nervinį stresą penki lietuviai.

2004 m. rugpjūčio 30 d. Sevastopolyje buvo iškilmingai paminėtos BPK „Otvažnyj“ įgulos tragedijos 30-osios metinės. Ta proga O.Prichodka specialiame „Tėvynės vėliavos“ numeryje sutrumpintai išspausdino minėtą dokumentinę apybraižą apie įgulos jūreivius. Šiame laive tarnavo ir O.Prichodka. Apybraižą rengiamasi išspausdinti atskira knyga. (Beje, apie BPK „Otvažnyj“ katastrofą parašė ir išleido knygą rašytojas N.Koržavinas.) O.Prichodka rašo: „…pirmas laivas – kaip ir pirmoji meilė, kur kiekvienas laivyno karininkas prisimena jį visą gyvenimą. Tik metus man teko tarnauti šiame laive, tačiau patirta daug įvykių nuo 1973-iųjų iki 1974-ųjų gegužės, ypač vizitas į Italiją, pasirengimas koviniams veiksmams paaštrėjus arabų ir izraeliečių konfliktui...“

* * *

Tragiški įvykiai Juodosios jūros laivyne, nelengva tarnyba lietuvių ir kitų tautybių jūreivių. Daugumai jų bendru kapu tapo jūra, amžinojo poilsio vieta – broliškos kapinės, bendras skausmas, artimųjų liūdesys. Bet jų atminimas – mūsų širdyse, apie juos prisimenama.

Autorės nuotraukos

© 2005 "XXI amžius"