Atnaujintas 2005 gruodžio 30 d.
Nr.99
(1400)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Visuotinis nuovargis

Petras KATINAS

Vienas garsus Rusijos politologas neseniai pareiškė, kad jokios „oranžinės“, „tulpių“ ar panašios revoliucijos Rusijoje nebus, o jeigu ji vis dėlto bus, tai ta revoliucija bus raudonai ruda. Paprastai tariant, nacistinė-komunistinė. O prielaidos raudonai rudųjų atėjimui beveik idealios. Todėl neatsitiktinai Kremliaus strategai iš prezidento V.Putino administracijos, aiškiai sunerimę dėl nesenų imigrantų bruzdėjimų ir siautėjimų Prancūzijoje, įsakė televizijų kanalų vadovams, kad tie nekurstytų nereikalingų emocijų, daugiau pateiktų visuomenę raminančių komentarų. Iš tiesų tokie komentarai pasipylė kaip iš gausybės rago. Rusijoje, pasirodo, padėtis visiškai kitokia nei Prancūzijoje. Ir tadžikai ar kiti išeiviai iš Vidurinės Azijos ramūs kaip avinėliai, ir azerbaidžaniečiai su armėnais laiko Rusiją savo antrąja tėvyne, o moldavai tiktai ir taikosi, kaip čia vesti žmoną rusaitę ir prisiregistruoti Maskvoje ar kitame kokiame nors dideliame mieste. Visi nieko daugiau netrokšta, kaip tiktai dirbti, o ne maištauti.

Aišku, Rusijoje tikrai kita visuomenės padėties diagnozė, visai kitos ligos ją kamuoja. Ir čia verda ne prancūziškas, o rusiškas katilas. Pirmiausia vis augantis ir taip milžiniškas atotrūkis tarp atskirų visuomenės sluoksnių. Tai tik iš pažiūros dabar Rusijoje yra viena tauta, viena šalis. Per praėjusius penkiolika metų nemokšiškai kuriamas kapitalizmas, nežinia iš kur atsiradusių ekonomikos „genijų“ sugalvotas, suskaldė šalį, išarė tokius didžiulius griovius, kurių pereiti jau negalima, nes nėra jėgų.

Pasaulio banko duomenimis, Rusijoje pusė visų gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos ir to skurdo nė iš tolo negalima lyginti su tų žmonių, kurie maištauja Prancūzijoje, skurdu. Dauguma rusų su dideliu malonumu atsidurtų tų „skriaudžiamų“ prancūzų imigrantų vietoje. Jų gaunamos įvairios socialinės išmokos mažiausiai dvigubai viršija vidutinį Rusijos piliečio uždarbį.

Gavę užduotį nuo valdžios priklausantys politologai ir komentatoriai ramina visuomenę, jog skirtumas tarp turtuolių ir vargšų Rusijoje beveik toks pat kaip Vakarų pasaulyje. Didesnę nesąmonę vargu ar galima sugalvoti. Niekur Vakaruose nėra tokių milžiniškų pajamų ir atlyginimų skirtumų. Pavyzdžiui, fizikos mokytojas, išdirbęs 30 metų, Rusijos žiniasklaidoje klausia, kaip jam išgyventi gaunant 2800 rublių atlyginimą. Tokį pat klausimą pateikia ir poliklinikos registratorė, gaudama 1200 rublių. Taip pat ir pensininkai, kurių pensija yra 1600-1700 rublių. Jie negali nusipirkti laikraščių, o mėsos kąsnelį suvalgo tiktai per didžiąsias šventes. Jeigu Vakaruose atotrūkis tarp turtuolių ir vadinamųjų vargšų skiriasi penkis šešis kartus, tai Rusijoje tas atotrūkis – dešimtis ir šimtus kartų didesnis.

Todėl neregėta prabanga ir „naujųjų rusų“ gyvenimo būdas, jų arogantiškas elgesys peržengia visas ribas ir noromis nenoromis provokuoja visuomenės daugumą. Neseniai vienas populiarus Maskvos dienraštis paskelbė, jog vienam žinomam bankininkui gimimo dienos proga artimi bičiuliai padovanojo... kastuvą už 10 tūkstančių dolerių. Kitam oligarchui bičiuliai atnešė į jo surengtą vakarėlį visiškai nuogą šių metų „Mis Rusiją“... Tas malonumas kainavo keliasdešimt tūkstančių dolerių. Ir tokios „linksmybės“ vyksta nuolat. Taigi naujieji rusų turtuoliai absoliučiai prarado ne tik bet kokios atsakomybės, bet ir savo pačių išlikimo bei savisaugos jausmą. Aišku, galima atsitverti nuo daugumos aukštomis sienomis, tačiau tai tik laikinas apsisaugojimas.

Tai kodėl gi valdžia nieko nedaro, kad nors kiek sumažintų tą atotrūkį ir bedugnę, skiriančią dvi Rusijas? Nesuvokia ateinančio pavojaus? Arba todėl, jog pati valdžia jau išsirinko sau vietą po saule. Visų lygių valdininkai, pradedant aukščiausiais, įsitraukė į nesibaigiančią gyvenimo šventę, kurią jiems nuolat rengia „kapitalizmo darbo spartuoliai“. Kai dėl amžinosios pastumdėlės rusų tautos, tai jai kartkartėmis skiriamos nuskausminamosios patriotizmo ar pseudopatriotizmo vaistų dozės. Tautai pakišamas tai Mininas su Požarskiu, išviję lenkų ir lietuvių intereventus iš Kremliaus, tai Žirinovskis su Rogozinu. O inteligentijai apdumti akis kuriami Visuomenės parlamento rūmai, propaguojama draugystė su Europa. Ir visiems pateikiamas serialas „apie baisaus Chodorkovskio“ gyvenimą.

Užtat kai prieinama prie „mokslinio kapitalizmo“ turto ir derliaus dalybų, valdžia veikia pagal nuo seno Rusijoje galiojantį scenarijų: vieniems – vaisiai, kitiems – šaknelių likučiai... „Liaudies didvyriui“ Romanui Abramovičiui – 13 milijardų ir dar „užkandai“ Čiukčija su visais čiukčiais, o liaudžiai – nauji smarkiai padidinti tarifai už komunalines paslaugas, benziną ir kt. Visos Rusijos nacionalinių turtų dalijimasis vyksta su tokiu neblėstančiu azartu, jog daugiau kaip 70 proc. rusų nebeišgali net nueiti į kiną.

Žinomas Rusijos publicistas, kurio Kremliui vis dar nepavyksta įtraukti į savo orbitą, Viačeslavas Kostikovas šiomis dienomis paskelbė savo pastabas apie padėtį Rusijoje, jas pavadindamas „Lenino klaida“. Autorius rašo, jog Rusija jau visiškai prarado optimizmą. Tokių, kurie vis dar tiki ateitimi ir šviesesniu rytojumi, liko tiktai vos keli procentai. Vien per 2005 metus vis dar užsilikusių optimistų, apklausų duomenimis, sumažėjo dar 17 proc. Valdžią gelbėja tik tai, kad rusų tauta išgyvena didžiulį istorinį nuovargį. Nuo bolševikų revoliucijos, pilietinio ir Antrojo pasaulinio karų, nuo pokario „sparčiųjų statybų“, represijų, nuo penkmečio planų vykdymo per trejus metus. Valdžia nuolat reikalaudavo iš liaudies komunistinio darbo žygdarbių ir asmeninio pasiaukojimo vardan šviesios komunistinės ateities. Todėl pagrindiniais Rusijos XX amžiaus gyvenimo palydovais tapo skurdas, klasinė neapykanta ir pasaulinė revoliucija. Žinoma, finansuojama iš Rusijos piniginės „Komunistinio režimo laikotarpis išsiurbė visas liaudies jėgas. Taip pat ir jėgas pasipriešinti blogiui, neteisybėms ir melui“, – teigia V.Kostikovas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija