Atnaujintas 2005 gruodžio 30 d.
Nr.99
(1400)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Gulaguose mažai pokyčių

Petras KATINAS

Reuters agentūros korespondento
A.Melichovo nuotraukos

Rugsėjo 22 dieną Maskvos teismas nuteisė aštuoneriems metams kalėti buvusį „Jukos“ naftos kompanijos vadovą Michailą Chodorkovskį. Daugelis ne tik Vakaruose, bet ir Rusijoje tvirtina, jog byla prieš M.Chodorkovskį yra politinė, nes, žinant verslo sąlygas Rusijoje, prisikabinti prie įvairių finansinių ar panašių pažeidimų visiškai nesunku. Tuo labiau kad apie Rusijos teisėjų ar prokurorų nepriklausomumą negali būti net kalbos. Tokių požymių buvo B.Jelcino valdymo laikais, tačiau atėjus V.Putinui vėl viskas liko kaip anksčiau. Kaip ir sovietiniais laikais.

Dar prieš išvežant M.Chodorkovskį į lagerį, rusų žurnalistai apšniukštinėjo daugelį lagerių ir nustatė, jog geriausios kalinimo sąlygos yra netoli Maskvos esančiuose lageriuose. Arba tuose, į kuriuos sodinami žinomi asmenys. Bet netgi „prestižiniuose“ lageriuose nuteistųjų padėtis yra tragiška. Pavyzdžiui, garsųjį rusų armijos pulkininką Jurijų Budanovą, išprievartavusį ir nužudžiusį čečėnų merginą, kurį kariniai prokurorai, nors ir labai nenoromis, patalpino trumpam už grotų, nusiuntė į Uljanovsko srityje esantį „padorų“ lagerį. Tuo labiau kad šios srities gubernatorius yra J.Budanovo tarnybos draugas Gerardas Šamanovas. Abu siautėjo Čečėnijoje. Tačiau, pasirodo, pačioje geriausioje kolonijoje neseniai kilo kalinių maištas, masinis bado streikas, keli kaliniai netgi persipjovė venas. Neramumų priežastis – prižiūrėtojų ir lagerio vadovybės savavaliavimas ir viduramžiškos kalinių laikymo sąlygos, jau nekalbant apie maistą, kurį tokiu net sunku pavadinti. Toks pats maištas, kai 700 areštantų paskelbė bado akciją, įvyko net garsiojoje Maskvos „Matrosskaja tišina“ kalėjime ir tardymo izoliatoriuje. Kaliniai, kurių daugiau kaip pusė dar net nebuvo nuteisti, o tik laikomi įtariamaisiais, protestavo prieš prižiūrėtojų žiaurumą, kai jie be menkiausios priežasties lupa kalinius guminėmis lazdomis.

Rusijos teisingumo ministerijos vadovai dėl tų maištų lageriuose ir kalėjimuose kaltina kriminalinius „autoritetus“, kurie esą nori priversti administraciją vykdyti jų nurodytą tvarką. Tačiau po to, kai neseniai Leningrado srityje 5000 kelių lagerių kalinių paskelbė bado akciją, Rusijos žmogaus teisių organizacijų atstovai surengė savo tyrimą. Ir išsiaiškino, kad „perauklėjimo kolonijose“ personalas, pradedant aukštais viršininkais, baigiant prižiūrėtojais, nuolat muša kalinius, sodina juos į karcerius. Bet ir to dar maža. Personalas reikalauja iš tų nelaimėlių pinigų! Vieno už menką nusikaltimą nuteisto jaunuolio motina, kukli ligoninės slaugė, su ašaromis pasakojo žmogaus teisių gynėjams, kad ji labai baiminasi dėl savo sūnaus gyvybės. Mat lagerio prižiūrėtojai jau ne kartą pareikalavo iš jos, atėjusios lankyti savo sūnaus, pinigų. Ir moteris sumokėjo tūkstantį dolerių prievartautojams. Tokie pinigai – jai milžiniška suma.

Taigi panašiomis sąlygomis teks praleisti mažiausiai šešerius metus ir M.Chodorkovskiui. Prieš išvežant į lagerį jis kalbėjo: „Štai jau dveji metai, kai aš esu už grotų. Ir aš jums pasakysiu, kad ir kalėjime gyventi, nepaisant nieko, galima. Jeigu tavo sąžinė švari, tai ir kalėjimo kameroje gali ramiai užmigti“. Bet rami sąžinė Rusijos lageriuose ir kalėjimuose negarantuoja ramaus miego. Štai vienas gerai žinomas kalinys, buvusio garsiojo MMM banko veikėjas Sergejus Mavrodis sakė, jog miegoti negalima vien dėl daugybės žiurkių, kurios naktimis pasklinda po kameras ir vis taikosi užšokti ant veido. Buvęs FSB darbuotojas Michailas Trepaškinas, nuteistas už „valstybės paslapties“ išdavimą, nes atskleidė užsienio žurnalistams, kaip į jūrą rusų generolai verčia branduolines atliekas, pabrėžė: „Kaip išgyventi, jeigu pusryčiams, pietums ir vakarienei gauni vien tą pačią perlinę ar avižinę vandenyje išvirtą košę ar sriubą, kurioje retsykiais plaukioja dvokiančios žuvų ar senų galvijų kaulų liekanos“.

M.Chodorkovskio advokatai Karina Moskalenko ir Jurijus Šmidtas papasakojo, į kokį lagerį buvo išsiųstas jų ginamasis. Advokatai keliavo į „zoną“ šešis tūkstančius kilometrų lėktuvu, 15 valandų traukiniu, galiausiai automobiliu visiškai nepravažiuojamu keliu, kol pasiekė lagerį Sibire, Čitos srityje, prie Krasnokamensko miesto. Kalinių „meniu“ šiame lageryje toks: pusryčiams – avižų košė ir arbata, pietums – ta pati košė su vandeniu, vakarienei – makaronai su sojos pupelėmis. Šis meniu niekada nesikeičia. Bet „kaliniu Nr. 1“ vadinamam M.Chodorkovskiui ta avižų dieta dar ne pats baisiausias dalykas. Jis negauna jokių laikraščių ir kitos spaudos. O televizorius skirtas tik 100 žmonių, kurių daugumos išsilavinimas - trys ar keturios mokyklos klasės. Buvęs „Jukos“ prezidentas – vienintelis kalinys su aukštuoju išsilavinimu šiame lageryje ir todėl yra ir vienintelis lagerio bibliotekos lankytojas, kurioje daugiausia ir praleidžia savo keturių valandų laisvalaikį. Kitu laiku – šešias valandas per dieną - siuva darbines pirštines.

Bet sunkios kalinių sąlygos, nedaug kuo besiskiriančios nuo stalininių gulagų, dar pusė bėdos. Oficialiais duomenimis, dabar Rusijos kalėjimuose ir lageriuose sėdi daugiau kaip 700 tūkstančių kalinių. Ir daugelis jų serga įvairiomis ligomis, daugiausia tuberkulioze. Tarp tokių lageryje susirgusių tuberkulioze – ir buvęs Rusijos generalinis prokuroras Iljušenka. Be to, visi jie stengiasi išgyventi malami tarp prižiūrėtojų guminių lazdų ir kriminalinių „autoritetų“ kumščių girnų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija