Atnaujintas 2006 sausio 6 d.
Nr.2
(1402)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Mano Kalėdos Italijoje

Julė Kilčiauskienė

Kalėdinis koncertas italų šeimoje

Su Juozapota

Tikrasis, itališkas šios moters vardas Diuzepina, tačiau lietuviškai išvertę gauname tik Juozapotą. Keista, asocijuojasi su mūsų garsia klasikos veikėja.

Taip, jau Kūčių rytas. Mes abi sėdime San Sosijo bažnyčioje. Atvedžiau ją į antrą suolą prie altoriaus, kad geriau matytų. Jau priėmėme abi Švenčiausiąjį, Mišios eina į pabaigą, taip gražiai gieda choras, jam pritaria visi čia esantys. O mano skruostais ritasi ašaros… Tramdau verksmą, kad nepratrūkčiau balsu. Ilgu čia, toli nuo namų. Svetima.

Po Mišių nuvedu sinjorą prie Betliejaus, bet jai neįdomu. Einant pro zakristiją panorsta pasveikinti kunigus, mat Mišių metu parodžiau kleboną – aukštą, išdidų garbanių su gražiu mėnuliu viršugalvyje. Taigi Juozapota, visiems nusilenkusi ir teatrališkai tiesdama rankas ištarusi sveikinimą, skuba prie klebono ir labai jautriai jį pasveikina. Šis paklausia jos vardo ir pavardės. Ir sinjora, dar kartą parodydama savo artistinius gabumus, labai kukliai ištaria: „Pina Costanzo“ (Pina yra mokytoja, brolio dukra). Klebonas apkabina Juozapotą ir į abu skruostus iškilmingai pabučiuoja.

Kai išėjome iš bažnyčios, Fratamadžiorės gatvės pasitiko garsiu ir labai spalvingu šurmuliu. Taip prekiautojai, pirkėjai, draugai ir giminės nesivaržydami reiškė savo emocijas. Sveikinosi, derėjosi, skubėjo, ruošėsi šventei. Ir manoji sinjora, kol grįžo iki namų, su dešimčia ar daugiau draugų, giminių pasišnekučiavo.

Iš tikrųjų Kalėdų šventė prasidėjo čia prieš mėnesį, kai sublizgo papuošalais gatvės ir aikštės, namai ir Kalėdų medžiai (nebūtinai eglės), kai ant durų pakibo Advento vainikai, o paskui prie turtingesnių parduotuvių šaligatviuose išsitiesė raudoni kilimai su Kalėdų Seneliais, varpeliais, su eglutėmis, prie durų buvo pastatyti tradicinių švenčių gėlių raudonais viršūnių lapais vazonai. Eini tokiu kilimu, ir linksma – tarsi pas Karalių keliautum...

Kadangi rytą Juozapotos sūnus Luidžis man įteikė dovanėlę (30 eurų), tai, palikusi namuose senę ilsėtis, išėjau ir jai ieškoti dovanos. Pietų sinjora nenorėjo valgyti, tačiau šiaip taip prikalbinau pasidalyti omletu, nes po insulino dozės būtinai reikia valgyti. Mano dovana – kambarinės šlepetės – jai patiko ir ji panoro daugiau dovanų prisirinkti. Lydėjau ją į parduotuves, vaistines pas pažįstamus prekiautojus. Sekės nelabai kaip, tačiau tuščia negrįžo...

Kol baigiau darbą, spėjome susipykti, nes senė paslėpė mano plaukų suktukus. Paslapčia išsiploviau plaukus (to daryti neleidžia, liepia eiti į kirpyklą), jau norėjau susisukti, o varge – nebėra kuo. Taip jau dingo žirklutės, dantų pasta, šukos... Ji sako, kad kas yra jos namuose – viskas priklauso jai... Šiaip taip susitaikėme. Norėjo, kad nakvočiau pas ją, bet aš, pasakiusi, kad ši naktis yra paskirta Marijai, išėjau.

Pasiruošimas

Kūčias švęsti kartu jau prieš savaitę pakvietė sinjora Domenika, pas ją dirbu naktį. Kaip supratau, giminė rinksis viršuje, pas jauniausią sūnų. Vis dėlto Juozapotos namuose susisukau plaukus popieriukais, nusipirkau kosmetikos (o ji čia labai brangi). Eidama svarsčiau, kaip apsirengti... Nieko puošnaus neturiu ir jų tradicijų šventėse nežinau – giminė elitinė – visi su „laurais“ ir labai turtingi.

Kai parėjau, radau ponią suplušusią, virtuvėje bekepančią žuvį. Ji man liepė ragauti kelių rūšių jos pačios šventei keptų picų, nes nežinia, kada pradėsime puotą. Sutartu laiku atvyko jaunesnioji dukra Lija, Kazertos miesto biologijos mokytoja. Ši sušuko: „Džiulija, kokia tu inteligentiška!“ Vis dėlto paskui pataisė mano šukuoseną kiek itališkiau... Ponia greit apsirengė šventinę juodą palaidinę, pasipuošė baltais brangiais karoliais. Paskui visos trys sinjoros miegamajame gavome nemažą dozę ponios kvepalų – ir jau pasiruošusios. Lijos veidas, padengtas kremo ir pudros sluoksniu, buvo gerokai pasikeitęs ir, sakyčiau, ne į gera.

Tik dabar sužinau, kad švęsime ne čia, o važiuosime į kito, vyriausiojo sūnaus Franko, Neapolio gydytojo, namus. Greitai sėdame į Lijos automobilį ir riedame tamsėjančiomis gatvėmis. Dvidešimta valanda...

Kūčios kitokios...

Patekau į labai prabangią aplinką, tokios dar nesu mačiusi. Ir svečių vis daugėjo. Sinjora liepė lipti aukštyn, apžiūrėti butą. Ką aš ten viena visur nosį kaišiosiu... Pasisukiojau didžiajame kambaryje, čia buvo labai turtinga medicininė biblioteka, stabtelėjau kiek ties ja. Kažkas paklausė, ar patinka, atsakiau, kad taip. Paskui „užkliuvau“ prie kompiuterio, čia internetu naršė jaunimas. Kiek pakalbėjau su jais, bandėme atsiversti lietuvišką svetainę, bet aš neatsiminiau adreso, o knygelės nebuvau pasiėmusi... Tai ir nulipau žemyn suktais įmantriais laiptukais. Kaip sužinojau iš vyresniosios šios šeimos dukros, irgi Domenikos, Neapolio universiteto studentės, šeima gyvena vienuolikos kambarių bute. Be jos, yra dar viena mergaitė – trylikametė Rosita.

Visi svečiai jau buvo beveik susirinkę – žmonių apie trisdešimt, ir visas svetainės kampas užkrautas dovanomis. Pagaliau jas vieni kitiems pradėjo įteikinėti – su gražiomis kalbomis, pajuokavimais, labai nuoširdžiai. Šventei buvo padengti du stalai. Vienas, ilgesnis, – suaugusiems, kitas už jo, trumpesnis, – jaunimui ir vaikams. Baigę dovanojimo procedūrą dar visi šnekučiavosi būreliais, o prie manęs priėjo (išsirikiavusios) abi dukros – Marisa ir Lija ir abi marčios – Liana ir Susana ir pasakė, kad nori pasveikinti (dar kažką sakė, ne viską supratau), įteikė voką. Aš pabučiavau jas ar jos mane, nebežinau, buvau labai susijaudinusi... Tada padėkojau, pirmiausia savo kalba, o paskui „itališkai“. Moterys patenkintos juokėsi. Aišku, ne kažin kas, kai grįžus pažiūrėjau, bet 40 eurų – man pinigas ir pagaliau pagarba, dėmesys parodytas.

Ak, nekaip jaučiausi su savo, kaip kažkuri pastebėjo, tautiniu apdaru – balta palaidine, gintaro karoliais, ilgu plačiu gėlėtu sijonu. Ir šalau beprotiškai, paskui visą naktį nugarą skaudėjo. Patalpos nešildomos, durys į balkonus atidarinėjamos, skersvėjai, o dauguma moterų rūko...

Stalai prašmatnūs, su keliomis viena ant kitos tiesiamomis spalvingomis staltiesėmis, daug raudonos spalvos, brangios žvakidės ir ne prastesnės žvakės, kurios ir nebuvo uždegtos. Jos kaip gražios meninės puokštės puošė ir įvairino stalą. Kiekvienam svečiui buvo paskirta vieta, vardai užrašyti ant labai puošnių kortelių. Netyčia išsitariau, kad Lietuvoje mano vardas kitaip tariamas ir rašomas, ir pasakiau kaip. Gėrimų ant stalo beveik nebuvo, tik vynas. Ir jį gėrė vietoj vandens, kas norėjo. Į stalą pradėjo nešti patiekalus: pirmas – mažutėlė žuvis su makaronais, antras – žuvis kiek didesnė su makaronais, trečias – žuvis dar didesnė su makaronais... Sunkiai tuštinau lėkštes... Sinjora sėdėjo greta manęs ir supažindino su tomis žuvimis, bet aš labai greitai jas vėl pamiršau... Lėkštės vienkartinės – raudonos su kalėdinėmis gėlėmis. Po to kažką dar valgėme jau skanesnio, mat pirmus patiekalus ruošė pats šeimininkas daktaras Frankas. Pagaliau buvo pasiūlyta ir išgerti, bet lyg tarp kitko, kas ko nori... Ir manęs paklausė, ką gersiu, pasakiau, kas greičiau maistą padės suvirškinti – įpylė 50 g degtinės. Tai ir viskas. Po to buvo pertrauka. Per ją ir aš išsitraukiau savo dovanytę mažiausiam nariui – dešimties mėnesių Nikolui (tik jam nepatiko balionų rinkinys, tai prisipūtė ir žaidė didesni). Valgėme saldumynus ir tortus, labai skanius. Dar keletas žodžių apie Nikolą, nes ir prie stalo, regis, didžiausią dėmesį gavo jis: kai mes valgėme, ir jis patenkintas čiulpė mamos krūtį, visai nesivaržydamas ir kitų nevaržydamas, juk mama (Susana) jauna, jai tik 32 metai, kūnas jaunas, gražus... Na, vaikis iš pradžių daug verkė, bet paskui valgydamas apsiprato.

Visi iškilmingai laukėme vidurnakčio, kada buvo iššautas šampanas, su taurėmis ir be jų ėjo vieni pro kitus ir sveikino, bučiavosi į abu skruostus... Ir aš taip pat, tik vienas išdidus ponas – Marisos vyras nepriėjo prie manęs, o aš irgi to nepadariau, nors ponas buvo už poros žingsnių. Vai, o gal saldumynus valgėme po šampano ir sveikinimosi, tiek buvo visko naujo ir netikėto, jau susimaišė... Bet pagaliau nuo stalų nurinkome visus indus ir staltieses, palikę tik vieną apatinę, ir buvo padėti lošimai, panašiai kaip domino su skaičiais. Regis, ir susimetė kai kurie po kelis ar vieną eurą. Randamus skaičius uždengdavo makaronais, kurių krūvelės buvo išpilstytos ant stalo. O vadovavo žaidimui šeimininkas. Panašiai kaip Valinskas vedė, vienu metu pagalvojau, kad tai lietuviška televizijos laida su Valinsku... Laimėjo Susana. Gavo 10 eurų. Elgesys visų labai rafinuotas, kalba tyli, rami, nebuvo nė vieno pakelto tono ar garsesnio įkyraus šūktelėjimo. Jaunimas su suaugusiaisiais mažai bendravo, daugiau savo rate sukosi, dažnai lakstydami aukštyn prie interneto.

O šventė baigėsi labai simboliškai – man... Vieną mano balioną pasigavo vyrai ir, susėdę vienas prieš kitą, per stalą gydytojai – sūnus Frankas ir žentas Pieras – savo išmintimi šviečiančiomis galvomis tą balioną mušinėjo vienas kitam. „Sviedinys“ virš stalo laikėsi gana ilgai – tiek, kiek žaidėjai ir žiūrovai norėjo. Žaidimas baigėsi linksmais plojimais.

Kitą dieną buvau Marisos pakviesta kartu su motina vykti į Kazertą, nes jie visi ten bus. Ten ir nakvojome.

(bus daugiau)

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija