Pirmasis puslapis
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kryžkelės
Laikas ir žmonės
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Neužgyjantys istorijos randai

Justina ŽEIŽYTĖ

Augustinas Švenčionis

Lietuvos žemės ūkio universiteto dėstytojas Augustinas Švenčionis jau aštuoneri metai visą savo laisvalaikį skiria kovos draugų, Lietuvos laisvės kovotojų, atminimui įamžinti. Jis, pasipriešinimo dalyvių – rezistentų valstybinės komisijos narys bei Didžiosios kovos apygardos vadas, mano, jog likę gyvi mūsų tautos genocido liudytojai ir dabartiniai žmonės turi padaryti viską, kad pasaulis daugiau nepatirtų tokio triuškinančio totalitarizmo smūgio, kokį patyrė jo karta. Šio nepaprastai įdomaus pašnekovo, daug gyvenime sunkumų ir išbandymų patyrusio patrioto pasakojimas apie savo ir draugų kančių kelius tėvynės laisvės vardan tebūna mūsų šiandieninių siekių pavyzdžiu.

Garsink Lietuvą

Rašytojos Alės Rūtos-Elenos Nakaitės-Arbačiauskienės garbingos sukakties proga

Jonas KIRLYS

Alė Rūta-Elena Nakaitė-Arbačiauskienė gimė 1915 m. lapkričio 16 d. Sankt Peterburge, kur Pirmojo pasaulinio karo metu buvo pasitraukę jos tėvai. Po karo šeima grįžo į Lietuvą ir visą laiką gyveno Rudžių kaime (Kamajų vls., Rokiškio aps.). Ji vaikystę praleido šiame kaime, tėvų ūkyje. Pradžios mokyklą lankė Kamajuose. Savo prisiminimuose, esančiuose Kamajų vidurinės mokyklos muziejuje (vedėjas – mokyt. Alfonsas Vasiliauskas), rašo: „Pradžios mokyklą pradėjau lankyti gal būdama 7-erių. Prieš tai mane mažą Motina nusivesdavo į Kamajų bažnyčią. Bažnyčia man atrodė tokia didelė (ta pati ir dabar) lyg visas pasaulis. Labiausiai patiko procesijos aplink bažnyčią (Velykų rytą), gėlių barstytojos prieš monstranciją. Man tos baltai aprengtos mergaitės atrodydavo kaip angeliukai. Deja, man pačiai neteko gėlių barstyti... gal buvau silpnos sveikatos (sušalsiu), gal baltos suknytės ir „tulos“ neturėjau... Baltai apsirengus tik prie Pirmosios Komunijos buvau (gal jau 8 metų) (...)