Atnaujintas 2006 sausio 20 d.
Nr.6
(1406)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Jei reikės, vėl būsime laisvės gynėjų gretose

Savanorio Artūro Sakalausko, žuvusio 1991 m. rugpjūčio 21 d. gynybiniame poste Nr.1 prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, motinos Genovaitės Sakalauskienės kalba, pasakyta iškilmingame posėdyje, skirtame Laisvės gynėjų dienai

Penkiolika metų mus skiria, kai vardan tėvynės laisvės buvo pralietas taikių žmonių kraujas. Tada Lietuva nestokojo laisvės gynėjų – jie plaukte plaukė į Vilnių iš visų Lietuvos kampelių ir neskaičiavo, ką ir kiek jie aukoja. Tai buvo tikri patriotai, ginkluoti tikėjimu ir pasišventimu. Jie budėjo ir buvo pasiruošę viskam: kovai, mirčiai ir... pergalei.

Ar galima ką nors labiau mylėti,

Nei jie tada mylėjo Lietuvą?

Už meilę tą nereikalaudami nei padėkų, nei atpildo.

Tai meilė Jiems suteikdavo drąsos,

Kai vietoj ginklo spausdavo tik kumštį,

Kada sovietų tankų žlegesys ledu sudrebindavo širdį.

Ta meilė buvo Jų stiprybė ir dvasia,-

Ta meilė buvo nenugalima jėga!

Tik ar Tėvynė Jiems atsakė meile ta pačia?

Jie, kaip ir tada, liko kuklūs, jie neužėmė aukštų postų, o daugelis taip ir liko neapdovanoti. Prabėgę metai užmaršties dulkėmis pamažu užkloja įvykius, datas, veidus. Žuvusius už tėvynės laisvę mes privalome prisiminti ir tinkamai įamžinti jų atminimą. Tai mūsų šalies istorija. Aš manau, kad mokyklos turėtų atkreipti rimtesnį dėmesį į vaikų patriotini ugdymą, sudominti jaunimą taip, kad jiems rūpėtų ne tik senovės Lietuvos istorija, bet ir netolimos praeities istoriniai įvykiai. Dabar gi yra nemažai moksleivių, kurie nežino arba nenori žinoti, kas vyko 1991 metais, kai Lietuva sprendė istorinį klausimą: būti ar nebūti.

Nuvilnijo, tarsi jūros banga nuvilnijo

Metai tie - praeitin nuvilnijo,-

Kai turėjome rinktis:

Kovoti dėl laisvės ar kęsti vergiją.

Pasirinkome kovą,

Bet kova be aukų - ne kova.

24 vyrai ir viena mergina –

Tai 91-aisias ant laisvės aukuro sudėta auka...

Jie degė meile, buvo nepataisomi optimistai, jie paliko mums... viltį. Dar ir šiandien mums skamba paskutinį kartą jų ištarti žodžiai: „Tik tu, mama, neverk. Bus viskas gerai, aš sugrįšiu“.

Nuo bokšto sausio 13-ąją į namus nesugrįžo: Loreta, Virginijus, Darius, Ignas, Alvydas, Titas, Algimantas, Apolinaras, Vytautas, Rolandas, Vidas, Rimantas, Alvydas. Nuo gautų žaizdų prie bokšto mirė ir į namus nesugrįžo Vytautas, Stanislovas. Sovietų patrulių nušautas į namus nesugrįžo Jonas. Iš Dieveniškių pasienio posto gegužės 19-ąją į namus nesugrįžo Gintaras. Iš Medininkų muitinės posto liepos 31-ąją į namus nesugrįžo Algirdas, Juozas, Mindaugas, Stanislovas, Antanas, Ričardas, Algimantas. Iš gynybinio posto Nr.1 prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų rugpjūčio 21-ąją į namus nesugrįžo Artūras. Tai buvo paskutinioji auka XX amžiuje, kuria pasibaigė kraujo praliejimas dėl Lietuvos laisvės.

Lietuva neteko viso pulko laisvės gynėjų, o mes, tėvai, - savo vaikų. Mes jau niekada nepamatysime jų besišypsančių veidų, neišgirsime nuoširdaus pasveikinimo, nepajausime jų šilumos... Liko mums vaikų portretai, bet jie šalti... ir tylūs. Mūsų sugrubusios rankos jau niekada nepriglaus prie širdies svajonėse matytos anūko galvelės. Mes likome, kaip tie medžiai, ne tik be lapų, bet ir be šaknų, mes - merdėjantys stagarai, be atramos ir paramos.

Likimas taip nulėmė, kad Dievas mano sūnų išsaugojo per kruvinąjį sausį, nors Artūras labai aktyviai dalyvavo įvykiuose. Jis budėjo Sitkūnuose, Juragiuose, Kaune. Vilniuje, prie AT rūmų durų, kartu su kitais gynėjais atlaikė jedinstveninkų puolimą, prisidėjo statant AT rūmų barikadas. Jis žuvo daug vėliau, besibaigiant pučui. Labai sunkiai išgyvenome jo netektį. Bet jeigu ir vėl nepriklausomybei iškiltų pavojus, mano visa šeima papildytų laisvės gynėjų gretas. Aš, kaip ir mano sūnus, esu nepataisoma optimistė ir tikiu, kad Lietuva jau niekada nesugrįš į didžiojo kaimyno glėbį...

Brangioji mano Lietuva!

Šiandieną neslegia Tavęs vergovės pančiai,

Sutrūko jie aplaistyti mūsų vaikų krauju.

Esi laisva, nors ir patyrus didžią kančią,

Tik nepasuk atgal, tik eiki drąsiai

Nepriklausomybės ir tiesos keliu,-

To aš mūs žuvusių vaikų vardu Tave meldžiu!

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija